Reda Sabaliauskienė – Telšių rajono senelių globos namų užimtumo specialistė, kurios gyvenime taip pat svarbią vietą užima savanorystė, šokis ir dainavimas. „Patirti džiaugsmą visose gyvenimo situacijose, išmokti sklandžiai bendrauti, veikti nebijant nieko ir gyventi kiekvieną dieną su pasitikėjimu bei laime. Neužsidaryti, tęsti darbus, paklausti artimųjų, kuo galiu būti naudinga, skirti savo laiko vienišiems senjorams, vaikams, mamai ar pasikviesti kaimyną į svečius be jokios priežasties. Prasmė neegzistuoja savaime, ji gimsta santykyje su kažkuo. O svarbiausia – mylėti save. Tokia yra mano gyvenimo prasmė“, – teigia straipsnio herojė.
Justina Lukošienė
Redos Sabaliauskienės vaikystė prabėgo mažame Joniškio rajono kaimelyje, darbininkų šeimoje. Tėvai, kaip ir daugelis, anuomet daug dirbo, todėl, kaip sako pašnekovė, ir ji pati nuo mažų dienų mėgo užsiimti kažkuo naudingu. Vasarą rinkdavo vaistažoles, uogas, ravėdavo daržus. „Bet užaugau tokioje šeimoje, kur visada skambėjo dainos, lydėjo muzika, buvo organizuojami suėjimai. Tuomet tas mano aktyvumas, veiklumas, organizuotumas buvo kaip žaidimas, vaidinimas, nes mėgdavome su sese ir drauge įsivaizduoti save kaip dainininkes: namuose pasileisdavome kokią smagią dainą ir dainuodavome, rengdavome savo pasirodymus, sukviesdavome kaimynus po darbų, kurie be teisės atsisakyti tapdavo mūsų žiūrovais, ir pradėdavome savo šou“, – pasakojo charizmatiška moteris, kuri net tik mokykloje lankė visus būrelius, bet taip pat su sese dalyvaudavo savo gimtojo kaimo saviveiklose. Ten ir dainuodavo, ir šokdavo, ir vaidindavo. „Labai gerai prisimenu tuometį rajoninį vaikų spektaklio konkursą, kuriame buvau apdovanota už geriausią vaidmenį. Tai buvo raganos vaidmuo, kurį suvaidinau be priekaištų. Gerai prisimenu vaikystės puotas, kai vyresnieji dainuodavo, o mes, vaikai, klausydavomės ir dainuodavome kartu, rengdavome koncertus susirinkusiems svečiams. Liūdna, kad dabar žmonės retai taip dainuoja ir taip linksmai besusieina. Tuo metu pati turbūt dar nesuprasdavau, kas tai, bet muzika, dainos, šokiai, teatras, renginiai tiesiog buvo mano gyvenimo būdas, todėl net nesistengdavau ieškoti kitų atsakymų“, – kalbėjo įvairių veiklų entuziastė.
Baigusi mokyklą, Reda turėjo pasirinkti, kur nori studijuoti. Anot jos, visada žavėjo balti chalatai, todėl svajojo apie medicinos studijas. Atkalbėta klasės auklėtojos ir motyvuota jos, pasirinko kultūros mokyklą Telšiuose. „Ir nė akimirkos nesigailiu, nes tik čia sutikau pačius tikriausius dėstytojus, kurie tapo mano gyvenimo mokytojais. Studijų metais buvo labai daug ir įvairių įspūdžių – pradedant nuo įvairiausių pažinčių, baigiant asmenybės augimu ir didesniu pasitikėjimu savimi“, – teigė pašnekovė, pridūrusi, jog ją taip pat sužavėjo graži žemaitiška tarmė ir dar gražesnis Telšių miestas, kuriame gyvena jau 37 metus. „Pats likimas mane atvedė į Telšius. Besimokydama susipažinau su savo vyru, susilaukėme sūnaus. Taip likau gyventi Telšiuose. Esu dėkinga Telšiams ir telšiškiams, kad mane, aukštaitę, taip šiltai priėmė. Myliu šį miestą ir branginu, gerbiu žmones už dalykiškumą, verslumą, paprastumą, nuoširdumą“, – dėkojo R. Sabaliauskienė, kurios darbinė veikla Telšiuose prasidėjo nuo Telšių rajono senelių globos namų. Turėdama teatrinio kolektyvo vadovo specialybę, pradėjo dirbti meno vadove. Dirbdama baigė Klaipėdos socialinių mokslų kolegiją, kur įgijo teisininko profesinę kvalifikaciją. „Atsirado socialinių darbuotojų paklausa. Buvau paskirta socialinio darbo organizatore. Likimas taip susiklostė, kad teko 7 metus palikti senelių namus ir išvykti į užsienį. Grįžus vėl buvau šiltai sutikta ir priimta dirbti užimtumo specialiste. Iki šiol ten dirbu, ruošdama senjorams užimtumo programas, organizuoju jų užimtumą, kultūrinius, sportinius ir proginius renginius, darbinę veiklą. Viskas, kas žmogui linksma ir smagu, yra su manimi. Yra mintis, yra ir rezultatas. Idėjos kol kas neišsenka. Prie savo tiesioginio darbo susikūriau darbuotojų šokių grupelę ,,Čia ir dabar“. Gal keistai ir juokingai nuskambės, tačiau, man atrodo, kad užimtumo specialiste dirbu nuo vaikystės. Man tai yra ne profesija, o tiesiog gyvenimo būdas. Myliu savo darbą, ten esančius žmones. Jie – mano gyvenimo dalis, jie – mano antroji šeima. Esu dėkinga savo mylimai mamai, a. a. tėčiui, kad nuolat mokė mylėti, padėti, užjausti ir dalintis. Tikrai nenoriu gyvenime nieko keisti ir nematau savęs dirbančios neorganizuojant švenčių, renginių, užimtumų, neištiesiant senam žmogui rankos jo neapkabinant. Tėveliai visada mokė daryti gerus darbus neprašant atlygio ir daryti juos tyliai. Suvokiau svarbiausias vertybes – kilnumą ir geranoriškumą. Mane supa žmonės, skubantys į pagalbą kiekvienam, kuriam yra reikalinga parama ar tiesiog žmogiška šiluma, jautrus prisiglaudimas, atjauta. Tai mano kolektyvas – Telšių rajono senelių globos namų kolektyvas. Per tuos daugelį metų, bendraudama su likimo negandomis kovojančiais žmonėmis, sėmiausi iš jų stiprybės ir noro gyventi su šypsena. Sutikau šimtus žmonių: mačiau stiprias motinų širdis, ašaras senolių akyse ir šypsenas vaikų veiduose. Patikėkite, tai verčia susimąstyti ir į gyvenimą žvelgti kitu kampu. Džiaugiuosi, kad man teko dalyvauti ir pačiai organizuoti renginius, akcijas, išklausyti ir klausyti daugybę žmonių problemų. Didelės patirties įgavau dirbdama ir vesdama pokalbių laidas radijo stotyje ,,Žemaitijos radijas“. Dar studijuojant socialinį darbą, norėjimas padėti kitiems mane atvedė į Telšių Krizių centro kolektyvą, tad taip tapau „Vilties linijos“ konsultante savanore. Niekada nepamiršiu žmonių, kurie man padėjo žengti pirmuosius žingsnius „Vilties linijoje“. Nuoširdumas ir gerumas visada sugrįžta su kaupu – žmonių dėkingumu, patirtimi, naujais draugais, savirealizacija ir įdomesniu gyvenimu“, – prisiminė „Vilties linijos“ konsultantė savanorė, kurios teigimu, savanorystė ją lydėjo nuo pats vaikystės, mat jau tuomet su sese ir broliu eidavo padėti kitiems ravėti, griebti šieno… „O tikrąja savanore tapau pradėjus dirbti Telšių senelių globos namuose. Turint laisvo laiko ir jį leisti sėdint namie prieš televizorių – tikrai ne man. Be to, jaučiau, kad savanorystė keičia pasaulį. Juk savanoriai parodo, kad jie nori prisidėti prie kultūrinių renginių, spręsti problemas, su kuriomis susiduria bendruomenės nariai. Savanoriaudama jaučiu poreikį ir galimybę dalintis savo idėjomis, mintimis, užmanymais su kitais. Svarbiausia, kad realizuoju save, išlieju susikaupusią energiją, nesitikėdama jokios materialinės naudos. Pažintis su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Telšių skyriaus nariais man padėjo tvirtus pamatus savanorystei. Pedagogės, tuometės LRKD Telšių skyriaus sekretorės Valės Beržienės paraginta ir paskatinta net nedvejodama sutikau prisijungti prie gausios filantropinės veiklos vėliavą nešančios savanorių gvardijos. Pokalbis su ja kažką manyje paliko, ir tai vertė susimąstyti, į gyvenimą žvelgti visiškai kitaip, todėl nusprendžiau ir aš tapti savanore“, – akcentavo pozityvumą ir meilę gyvenimui spinduliuojanti aukštaitė.
Vis augant norui save realizuoti, išbandyti, R. Sabaliauskienė buvo pakviesta Telšių trečiojo amžiaus universitete dėstyti šokio pamokas. TAU studentų begalinis noras šokti, mokytis tiesiog sužavėjo veiklią ir aktyvią moterį, tad iki šiandien ji vadovauja šokių kolektyvui ,,Linelis“. „Šokis man – kaip pats gyvenimas, kaip laikas, kaip amžinybė. Jis – materialus ir realus. Didysis filosofas Pitagoras mokė, kad gyventi reikia taip, kaip šokant… Taip sutvertas pasaulis: akmuo guli, medis auga, žmogus juda, eina, bėga. Taip ir aš darau – šoku gyvenimą. Tačiau ne tik šokdama einu per gyvenimą, bet ir lydima dainos. Su drauge Ernesta Dačkevičiene gimė mintis suburti pažįstamas dainuojančias merginas, kurios vėliau tapo geriausiomis mūsų draugėmis ir palydovėmis. Šiandien muzikinė grupė ,,Moderato“ skaičiuoja jau 8 gyvavimo metus, džiugindama savo dainomis, romansais ne vieną klausytoją. Tai yra dar vienos mano veiklos vaisius. Tačiau man neužtenka šokio ir dainos, mano savanoriškų veiklų ir tiesioginio darbo. Gyvenimiška patirtis sukaupė daug visko – turėta nemažai džiaugsmo ir išgyvenimų. Mintys nebetilpdavo galvoje, todėl savo „Facebook“ paskyroje sukūriau rubriką „Šeštadienio mintys“, kur tiesiog rašau. Taip gimė dar viena veikla mano gyvenime“, – vardijo pašnekovė.
Paklausta, kaip pavyksta visas veiklas suderinti, ji tvirtino, kad visada viską planuoja. „Esu tikra – jei gerai planuosi laiką, susidėliosi viską, tai viską ir spėsi. Ir, žinoma, svarbu į viską reaguoti kaip įmanoma ramiau, viską derinu taip, kad mano veiklos harmoningai įsilietų į jau nusistovėjusią dienotvarkę. Tai įmanoma kiekvienai moteriai, jei tik ji turi organizacinių gebėjimų ir moka planuoti savo laiką. To mokymasis yra didelis ir labai atsakingas darbas, tačiau, tik perpratus ir įvaldžius šiuos įgūdžius, galima tikėtis darnos visur“, – pabrėžė R. Sabaliauskienė.
Telšių rajono senelių globos namų užimtumo specialistė tiki, jog tiek jos darbinė veikla, tiek savanoriškos veiklos sugrąžina žmonėms gyvenimo džiaugsmą. Pasak jos, svarbiausia mokėti džiaugtis labai paprastais dėkingumo svertais – besišypsančiu pavargusio žmogaus žvilgsniu, skruostu nuriedėjusia dėkingumo ašara. „Sugebėjimas dalytis duona, vandeniu, dėmesiu, sugebėjimas parodyti, kad žmogus, kuriam reikia pagalbos, yra man svarbus. Tai yra gyvos pamokos, kurios pripildo mano gyvenimą. Aš tikrai nepavargstu dalindama save kitiems. Šiandieną džiaugiuosi savo vidiniais pasiekimais, kuriais dalinuosi ir su kitais. Svarbiausia – nereikia perlipti per save darant kitiems gera. Reikia būti savimi, išmokti džiaugtis tuo, ką darai, ir tuo, ką turi. Kai mokame džiaugtis mažais dalykais, sutariame su savimi, skleidžiame vidinę harmoniją kitiems. Šalia žmonių, gebančių džiaugtis, ir kitiems gyvenimas atrodo gražesnis. Džiaugiuosi viskuo: sulaukusi švenčių ar kelionės, sutikusį seną pažįstamą ar draugą, nusipirkusi gražius batus, išgėrusi kvapios kavos, arbatos puodelį ar dėl daugybės kitų mažesnių ar didesnių dalykų. Tai yra mano jėgų šaltinis. Taip pat labai įkvepia ir motyvuoja mano sūnaus, šeimos, draugų, kolegų palaikymas, dėkingumas. Tik jų dėka išmokau būti dėkinga už tai, ką turiu. Ir tai tapo man vertybe. Sunku būti laimingu, jei nesi dėkingas už tai, ką jau turi, ir dažnai nemoki to atpažinti. Jokioje mokykloje to mūsų nemoko. Mes patys turime išmokti džiaugtis gyvenimu, patirti laimę ir sėkmę. Juk džiaugsmas padeda kitiems jausmams ieškoti kažko gražaus ir gero“, – šypsojosi straipsnio herojė.