Naujos žinios apie aktorystę, užmegztos draugystės, maloniai praleistas laikas, viešnagė mylimoje šalyje… Būtent tai patyrė Telšių Žemaitės dramos teatro jaunimo studijos „Savi“ aktorius Dominykas Vaitiekus, birželio 4-11 dienomis kartu su aktoriais iš vienuolikos šalių dalyvaudamas stovykloje Vengrijoje pagal EDERED programą.
Julija Mažonaitė
Aplankė mylimą šalį
Dominykas jau antrąkart lankėsi Vengrijoje. Tai – jo mylima šalis, kurios istorijai ir kultūrai jis teikia ypač daug dėmesio – net pradėjo mokytis vengrų kalbos. Vaikinas prisipažįsta, kad tai jam sekasi dar sunkiai „ir dėl pačios kalbos neįkandamumo, ir dėl tinginystės.“ Anot aktoriaus, „ pasėdėti ant Dunojaus skalaujamų Budapešto krantų, paklaidžioti mažu vengrišku kaimeliu ir pamatyti paprastų vengrų gyvenimą, dar labiau suvokti jų kultūrą man buvo labai malonus ir naudingas pojūtis.“
Susipažino su kitų šalių kultūromis
Į kelionę Dominykas išvyko Lietuvos Mėgėjų Teatro Sąjungos dėka pagal EDERED programą. Stovykla, į kurią suvažiuoja daug jaunimo, vyko Vengrijoje, tačiau jos vieta keičiasi kasmet. Programa panaši į ERASMUS, tačiau šiuo atveju dalyviai mainosi žiniomis apie aktorystę. Susitikimas vyko birželio 4-11 dienomis Orfű miestelyje. Jo metu aktoriai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose lavino žinias apie aktorystę: mokėsi naujų vaidybos technikų, būdų pasiruošti vaidinimui, kūrė etiudus, žaidė įvairius žaidimus, ruošė pasirodymą paskutinei stovyklos dienai.
Tačiau stovyklos dalyviai ne vien vaidino. Kadangi jie buvo iš įvairių šalių, Dominykui teko daug bendrauti. Aktorius susipažino su skirtingomis kultūromis, anot jo paties, įsimintiniausias buvo kroatų patriotiškumas, kuris „tikrai nelindo per gerklę, bet iš šono žiūrint buvo labai mielas ir patrauklus, jei taip galima sakyti. Matėsi, jog jaunimas rimtai myli savo tėvynę ir nori, kad kiti su ja susipažintų, suprastų.“ Jaunuoliai daug tarpusavyje bendravo, dalyvavo talentų vakare, turėjo galimybę artimiau susipažinti su kitomis kultūromis, mat vyko nacionalinis vakaras, kurio metu dalyviai turėjo pristatyti savo šalį, vėliau vyko nacionalinis turgus, kuriame buvo keičiamasi savo tautų maistu, atributika, kultūra.
Dominyko nuomone, tokios patirtys praplečia aktorių akiratį: „Kiekviename Lietuvos teatre vaidinama ir elgiamasi šiek tiek kitaip ir neįprastai, tad įsivaizduokime, kaip viskas skirtinga, neįprasta ir įdomu kitų tautų teatralinėje kultūroje. Aktoriui keliauti ir plėsti savo akiratį yra labai naudinga ir, net sakyčiau, privaloma.“
Surado naujų draugų
Stovyklos metu Dominykui labiausiai įsiminė žmonės. Jis maloniai bendravo su latviais. Pokalbiai su jais aktoriui paliko įspūdį, nes bendraudami savo gimtosiomis kalbomis tiek latviai, tiek lietuviai vieni kitus beveik suprasdavo. Vaikinas prisipažįsta, jog negali išskirti vieno asmens, kuris jam labiausiai įsiminė, nes iš kiekvienos šalies buvo bent po vieną , su kuriuo jis susidraugavo. Nors Dominykui malonu grįžus į Lietuvą vėl įsilieti į kasdienybę, gulėti savo lovoje ir vėl susitikti su senaisiais draugais, jam buvo šiek tiek liūdna išsiskirti su naujaisiais, tačiau bičiuliai iš užsienio jam pažadėjo apsilankyti Lietuvoje.
Žvilgsnis į pasaulį tapo platesnis ir tolerantiškesnis
Be galimybės apsilankyti mylimoje šalyje, naujų žinių apie aktorystę ir sukurtų draugysčių, Dominykas iš stovyklos išsinešė ir kitų teigiamų dalykų. Jis tapo atviresnis ir tolerantiškesnis, nes, anot jo, „vienas iš pagrindinių stovyklos pliusų buvo tai, jog pamačiau, kad tos linijos žemėlapiuose tėra linijos, o mes, žmonės, gyvenantys savo apibrėžtame pasaulio kampely, visai nesiskiriame nuo tų, gyvenančių savo apibrėžtame žemės kraštelyje.“
Svarbu paminėti, jog Dominykas anksčiau neplanavo tolimesnės ateities ant scenos. Būtent stovykloje, kalbėdamasis su kūrybinių dirbtuvių vadovais ir dalyviais, jis turėjo progos labiau pasvarstyti, nes jie padrąsino vaikiną ir kvietė jį apgalvoti aktorinės karjeros galimybę.