
Telšiškių dvynių Reginos ir Zitos Sabaliauskaičių neįmanoma nepastebėti – besišypsančios, entuziastingos, veiklios ir visada kartu… Akivaizdu, kad abi sieja nepaprastas dvasinis ryšys, užsimezgęs jau nuo pat kūdikystės. Apie tai ir kalbėjomės su charizmatiškomis sesutėmis.
Justina Lukošienė
Regina ir Zita Sabaliauskaitės buvo veiklios ir atsakingos nuo pat mažumės. Kaip ir visi vaikai, lankė vaikų darželį, mokyklą, bet šalia to visada buvo ir Bažnyčia. Mergaitės mėgo vaidinti, deklamavo eilėraščius.
Dažnai identiškus dvynius dėl jų panašumo, ypač mokykloje, lydi kuriozinės situacijos, tačiau abi žemaitės tvirtina, kad joms tokių situacijų mokykloje nebuvo nutikę, mat mokėsi labai gerai, buvo visur ir visada kartu. „Niekada nesame ėjusios atsakinėti viena už kitą, bet visada jaudindavomės viena dėl kitos, kai kuri iš mūsų atsakinėdavo ar pasisakydavo. Vienas profesorius iš studijų laikų, rašydamas dešimtuką, mums pasakė: „Teisingumas daugiau laimi“, – prisiminė straipsnio herojės. Nors sesėms visi mokomieji dalykai sekėsi gerai, bet, anot jų, Reginai dar iki šių dienų labiau sekasi kalbos, o Zitai – tikslieji mokslai (matematika, fizika). Zita taip pat labai mėgo fizinį lavinimą, ypač ilgų distancijų bėgimą.
Nuo studijų laikų iki dabar R. ir Z. Sabaliauskaitės eina tuo pačiu profesiniu keliu. Abi yra veterinarijos gydytojos ir jau 27 metus dirba pagal specialybę. „Nuo mūsų darbo pradžios Valstybinės veterinarijos tarnybos pavadinimai keitėsi net kelis kartus. Regina dirba Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Telšių departamente, o aš nuo 2013 m. dirbu Nacionalinio maisto veterinarijos rizikos vertinimo instituto Telšių teritoriniame skyriuje“, – kalbėjo Zita, pridurdama, kad, renkantis studijų kryptis, labai didelę įtaką turėjo to meto laikmetis dėl judviejų tikėjimo Dievu. „Bet mes dabar esame labai patenkintos. Tai buvo toks Dievo planas“, – sutartinai sakė dvynės.
Paklausus, kurios judviejų charakterio savybės sutampa, o kurios skiriasi, seserys teigė, kad charakteriai maždaug sutampa, tik Zitos labiau išryškėjęs bruožas, kad apie blogus dalykus ji savo nuomonę išdėstys tiesiai šviesiai, o tuo tarpu Regina viską pasakys delikačiau. „Zita yra vadovaujanti viskam, visur ir visada. Jos ir mobiliojo telefono numerį duodame visiems, kam reikia. Abi vairuojame automobilį, bet daugiau ir dažniau aš. Zita yra labai gera navigatorė, visada pasiekiame tikslą teisinga kryptimi ir laiku. Sesė daugiau dirba kaire ranka, bet abi rašome dešine“, – akcentavo Regina, pridurdama, kad Zita ir rankinę nešioja ant kairio peties, o ji – ant dešinio.
Šias dvi geros nuotaikos nestokojančias telšiškes visada galima pamatyti vienodai apsirengusias. Pasak jų, nuo mažų dienų tėveliai rengė vienodai, o paskui taip savaime susiklostė, kad iki šiol rėdosi vienodai, nes skonis rūbams visada sutapo ir iki šiol labai sutampa. Skirtingi yra tik tautiniai drabužiai.
Paklaustos, ar yra tekę ilgesniam laikui išsiskirti ir kaip tuomet abi jautėsi, Zita atviravo, kad taip yra buvę tik kelis kartus. „Kuomet dar buvom trečiokės, Regina tris mėnesius gydėsi Druskininkų sanatorijoje „Saulutė“, o antras išsiskyrimas, kai darbo klausimais dalyvavau 3 dienų trukmės mokymuose Prancūzijoje. Tuomet jau buvo mobilieji telefonai, atskridusi į vietą, iš karto paskambinau Reginai. Kiekvieną dieną, kai tik turėdavome galimybę, susiskambindavome ir ilgai kalbėdavomės“, – pasakojo Zita.
Nors seserų kasdienybė dažniausiai sukasi apie darbą, namus, Bažnyčią, kaimuką, jos visada atranda laiko ir pomėgiams: šoka ir dainuoja folkloriniame ansamblyje „Spigėns“, fotografuoja, keliauja po Lietuvą, aplankydamos įvairias lankytinas vietas ir šventoves, užsiima kūryba – mėgsta kurti mini programėles įvairioms šventėms giminaičių rate, Telšių katedros parapijoje, gieda Žemaičių Kalvarijos kalnus, šiek tiek muzikuoja akordeonu. „Trumpai tariant, „toncius – ružončius“, – linksmai konstatavo Zita ir Regina, sutikdamos su teiginiu, kad dvynius sieja nepaprastas dvasinis ryšys, mat joms užtenka tik būti šalia viena kitos, nereikia net kalbėtis, abi jaučia ir net galvoja tą patį.
Gyvenome viename kieme, visada žavėjausi jų seseriška bendryste, netgi kai buvo visai mažiukės. Jeigu vaikai šeimoje stengiasi lyderiauti, tai jos visada buvo kaip viena. Stebėdavau kaip dvi mergytės ir mama dažnai kartu eina į bažnyčią ir galvodavau, koks stiprus jų Tikėjimas. Jis neišblėso metų tėkmėje. Iš mažų mergyčių išaugo brandžios asmenybės savo pastovumu įkvepiančios kitus.
Jau seniai pastebėdavau šias dvi „vienodas” merginas, vėliau pažinau iš arčiau, o dabar jau pažįstu gerai. Abi spinduliuoja gerumu, plačia šypsena…ir, galvoju, visa tai duota iš Tikėjimo ir tarnystės Jam. Ir toliau taip žygiuokit pasiremdamos į viena kitos petį.
Čia taip gražiai parašyta apie seses,tačiau aš noriu pasakyt gerą žodį apie jų mamą Marytę, kuri šias dukras užaugino. Teko kažkada dirbti kartu. Ši moteris kuklumo, paslaugumo ir tolerancijos įsikūnijimas. Daugiau tokių mamų ir tokių dukrų .
…ačiū ir tėveliui. Gaila kad sesės netekejo, nėra charizmatišku vaikučių.. .