Kai ateina spalis, lapkritis, tos pilkos ūkanos ir visaip siaučiantis vėjas, jaučiame atėjus „dūšelių sujudimo metą“: lankyti, sutvarkyti artimųjų kapus, pasirūpinti paminklais, įrašais juose, uždegti žvakelę, padėti gėlę. Bet toks jausmas, kad jau ir kapelius tarsi esam praradę savyje, tarsi kažkas nebe gerai…
Janina Zvonkuvienė
Kai dangų užtraukia ramioji rudens ūkana drėgna, tada ir tikroji tyla įsigyvena. Diena nuo vakaro beveik nesiskiria. Jaukaus miško apgobtas kartais, žmogus, norėtum pats medžiu tapti ir pasilikti tarp medžių, lyg tarp geriausių brolių.
Tokios mintys vyniojosi, kai viena pasukau į senas sau žinomas vietas. Bičiulė ateis paskui. Plentu vis pralekia „nieko nematančios“ mašinos. Abipus plento – ilgaamžis, kad ir gerokai apkapotas, miškas. Štai jau ir tas senas, mažai kam bežinomas, mažai beatpažįstamas kelias. Nedidelis jo tarpsnis. Gal ne vieną šimtmetį juo traukė ir karo, ir atlaidų vežimai. Ir visokie likimai. Paminklą tai išlikusiai kelio atkarpėlei būtų galima statyti, nes tik tiek čia jo tikrojo, senojo kelio ir beišlikę. Į mažą miško laukymę bepanašus. Jau užtrauktas žole ir samanomis, užsviręs krūmais. Kyšo nepažįstamų grybų kepurėlės. Pabirę drėgni spalvoti lapai, žvilga drėgnos eglių šakos, drėgni medžių stuomenys. Ruduo. Keliui šiam „gyvybę atėmė“ kadaise skersai jo – jau už miško – iškastas gilus griovys. Status, gilus griovys natūralią gyvybę atėmė ir čia netoliese sruvusiam gyvastingam, tyrą vandenėlį plukdžiusiam upeliui. Nukreipė jį kitaip. Ir iš jo atimta viskas, kas buvo tikrosiose pakrantėse. Viskas pasikeitę.
*
Prieš daug dešimtmečių šis naujas griovys savotiškai užbraukė, nutraukė visą čia vykusį gyvenimą. Nuo pat Virmėnų, kurie prie Nerimdaičių, pro čia traukdavo vežimai į mūsų Kalvarijos atlaidus. Dvarų ir dvarininkų reikalai pro čia ėjo. Jaunimo ir senimo čia takai buvo. Į mokyklą, į bažnyčią, į gerų žmonių sodybas… Nieko neliko. Išliko tik buvus gan aukštoka atšlaitė, o ant jos – seni kapeliai. Juodinkių kaimo kapeliai. Juodinkių Pušinės, kuri yra abipus Nevarėnų plento, kapeliai. Degaičių ir Nevarėnų seniūnijų paribys. Gražų ženklą šiems kapeliams yra palikęs buvęs Degaičių seniūnas Antanas Kontrimas. Yra gražių vilčių, kad dar didesnį dėmesį šiems kapeliams skirs dabartinis Degaičių seniūnas Leonidas Jegorovas. Jis viską žino.
*
Tai tuose kapeliuose dar galima rasti palaimingą senų kapelių ramybę. Pora kryžių. Kazimiero dėka – kuklutis paminklas. Suolelis. Nors jau ir patrešęs. Aukuras. Ir tas jau žolės prižėlęs. Sausų medžių išvirtę. Jau „skirpstuogių“ krūmų (šaltekšnių) gausokai prižėlę. Teberiogsojo dar senų audrų nuplėštos pušų šakos.
Atžingsniavo bičiulė Virginija Giniotienė, ir mudvi čia geroką dienos dalį pasidarbavome. Vienos pačios. Ištempėme tas senas šakas, iškarpėme daug beatželiančių „skirpstuogių“ krūmų, kaip galėdamos apvalėme plotelį. Vis geru žodžiu paminėdamos ir Aleksandrą Petkutę Rundzienę iš Patausalės, kuri niekada nepamiršta aplankyti savo kaimui artimų šventų vietelių.
Mažutės kapinės tarp medžių atrodo mielos ir teisingos. Net uždegta kukli žvakelė tarsi kitaip čia plevena. Šventesnė, stipresnė jos švieselė.
Šiuos kapelius labai brangina arčiausiai jų gyvenusi Aldona Tarvainytė-Degutienė, dabar gyvenanti netoli Tauragės. Tai jos bočius Vitkevičius, paskutinis Juodinkių dvaro savininkas, apie 1919 m. pastatė čia tvirto ąžuolo kryžių. Su Tarvainyte ir su a.a. Kazimieru Šluta prieš keliolika metų organizavome čia pirmąją talką – Juodinkių kaimo kapelius iš susivėlusių džiunglių išvaduoti. Išvadavome tada. Kelių talkų reikėjo. Jautėme vien džiaugsmą pasidarbuoti, protėvių šventą vietelę pagerbti. Bet reikia tęsėjų. Reikia, kad kas bent porą kartų per metus užsuktų mažumėlę padirbėti.
Daug, oi daug mašinų mašinėlių riedės Nevarėnų plentu – mirusiųjų pagerbimo reikalais. Netoli bus Morkiškių kaimo kapeliai, dar arčiau – Juodinkių. Užsuktų žmonės ir į juos, paliktų ten tylų savo poterėlį. Bet kad nežinos, kur… Seniūnijų valia pasirūpinti, kad šie ir panašūs kapeliai išliktų žinomi. Juose skaisčios protėvių vėlelės ilsisi. Kapinaitės jaukios ir tylios. Jas aplankius – tarsi gerą darbą padarius.
*
Nykios ir šaltos liko didesnių miestelių ir didelių miestų kapinės. Tiesa, žmonės jau atpratinti mesti šiukšles „už zomato“, visi pazomačiai dabar švarūs. Ačiū kapinių prižiūrėtojoms, seniūnijų vadovams. Tvarka padaryta ir palaikoma. Tik per daug galabijami medžiai. Medis yra visa ko, kas gyva, simbolis. Jam reikia požemio šaknimis į žemes įsikibti, jam reikia ir saulėtos erdvės, kad pati saulelė jo lapuose žaistų, vėjelis šlamėtų, kad paukštelis turėtų kur nutūpti, lizdelį susisukti, pačiulbėti. Gražus medis tarsi jungia gyvą gyvenimą su kapų žemele. Jaukūs ir malonūs kapai, kur proto turintys žmonės dar neiškirto medžių.
Ant kai kurių kapinių – nė vieno lapo. Nes ir… nė vieno medžio. Ir jokio šlamesio, jokio lingavimo šakų nuo vėjo, kurs lyg žinią, mums nesuprantamą iš anapus neštų… Kapinės be medžių, be krūmų dailių – lyg išrengtos ir paliktos nuogos.
Kad senas medis gali griūti, žalos pridaryti – tas tiesa. Taip ir būna. Bet „išnešus“ iš kapinių grėsmę kėlusį medį, pati širdis sakytų, kad reikia naują ton vieton pasodinti. Bet taip nedaroma.
Liūdna buvo, kai neradau vyšnios senosiose Telšių kapinėse, po kuria Poeto Butkų Juzės kapas buvo. Jis pats eilėraščiu savo – lyg testamentu – prašė ant jo kapo sodinti vyšnią… Kito miesto kapinėse šalia tako neliko liepaitės dailios, ties kuria trečioje eilėje buvo gero pažįstamo, bendražygio, talentingo muzikanto kapas. Neberandu to kapo.
*
Viena žmonių karta baigia gyvenimą, sugula į kapus, gyvena kita… Ir ar nebūna taip, kad kapinių medžiai yra geresni paminklai, nei akmens paminklai. Išskyrus atnaujintą kryžių, kaip ir jokio paminklo daugiau nebėra senuosiuose Nerimdaičių kapeliuose. Bet yra kapelių kalvelė. Jauki ir miela. Prie centrinės sankryžos. Ir pušys ten auga. Nerimdaitiškiai gražiai pagerbia šiuos kapelius: per Vėlines ant laiptelių į juos uždega žvakelių. Tarsi parodo, kur vėlelėms pargrįžti, jei jos Vėlinių metą eis… savo buvusių vietų aplankyti.
Seniai seniai Nerimdaičių kapeliams iš lauko akmenų buvęs sukrautas „zomatas“. Aną metą mačiau, kad jau ima išsivaikščioti šie akmenėliai. Pariedėję toliau nuo kapelių krašto. Ar žvėreliai sau olas rausia, ar koks naminis gyvulėlis užkliuvo – kai pirmą išverčia, ir kitas nuriedėti netrunka. Jei taip tebėra, reikėtų „parvesti“ beišsivaikštančius akmenėlius atgal į „zomatą“. Doros vyriškos rankos padarytų tai nesunkiai. Dūšelės džiaugtųsi, kad jų buveinė sutvirtinta… Nerimdaičių kraštas nuo amžių amžių šventas – juk netoli dunkso buvus didinga Saulės šventvietė Paunšvystė. (Taip išmanantys sakė, – Saulės ten šventvietė.) Kas žemelėje, kas požemiuose – tai paslaptys, kurių jau kaip ir niekas nebežinos.
*
Paminkliniai įrašai. Kol jokių gudrių prietaisų kaip ir nebuvo, žmonės daug kalbėdavosi. Daug rudens darbų buvo, kur bendrai dirbant buvo galima kalbėtis. Per kalbėjimąsi, per pasakojimus būdavo perduodamos visokios žinios iš dabarties ir iš senovės laikų. Besiklausantys įsimindavo. Paskui savo vaikams perpasakodavo. Šie dar saviems… Taip likdavo žinia, perduota per pokalbius. Ilgainiui tai ėmė blėsti. Deja, turėjome keistus laikus, kai žmonės bijojo pasakoti, bijojo kalbėti, kalbėtis. Kartais nekaltus dalykus paversdavo „kaltais“. Ir taip nekaltus žmones ištremdavo. Tai per tuos „nutildymo laikus“ liko daug kas nepapasakota, jaunesniajai kartai neperduota. Ir dingo. Mažai kas statė patvarius paminklus su aiškiais, ką nors pranešančiais įrašais juose. Dažniausiai statydavo tik medžio kryžius, ant kurių – jokios žinios nepalikdavo. Daug senų, sudilusių kryžių tai šventoriuose, tai tiesiog kapinėse sudeginta. Bet kiekvienose senose kapinėse yra senų granito ar net marmuro paminklų su informatyviais įrašais. Dažnai vyravusia lenkų kalba. Tad čia jaunimui, ieškančiam idėjų veiklai – ištisi plotai geriems, reikalingiems darbams: aprašyti senų kapinių senus paminklus, iššifruoti, kas juose sakoma. Parengti informacines lentas. (Kažkur jau mačiau tokių…)
*
Dabar gyvenanti jaunoji karta tikrai pasirūpins, kad būtų atsikratyta daug visai nebešventų dalykų, susijusių su „meile kapui“: glėbiai dirbtinių gėlių, kurios netrunka tapti žemelę mūsų apsunkinančia šiukšle. Išvežama kalnai šiukšlių iš kapinių. Ir kalnai stiklo – tų stiklinių indų, kuriuose dega arba įstatytos žvakelės, arba tiesiog „įpiltos“ į patį indą. Ir kaskart vis mažiau – kad pelningiau parduotų. Jau nebesveikas pelnymasis iš tų, kurie negali susilaikyti nepirkę kapams, kurie nejaučia saiko. Dabar iš miesto kapinių išvežama tiek šiukšlių, kad ateities žmonės, kurie bus protingi ir žinos, kokiais kiekiais štai mūsų dabartiniais laikais iš kapinių yra išgabenama šiukšlių, pagalvos – ar tikrai žmonėms galvoj taip negerai buvo… Panašu, kad mums negerai galvoj – taip nesaikingai pirkti, nešti į kapines… Prisimenu, įsmeigdavo vieną uždegtą vaško žvakelę į smėlio kapelį. Kai be vėjo, gražiai plevendavo ji. Kai vėjas, netrukdavo ją užpūsti, likdavo tik pusbalsiu kuždama malda: „Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie…“ Ir atrodydavo, kad maldelės šviesa ir yra pati svarbiausioji, pati šviesiausioji. Suošdavo medžiai, rudeninę rasą nuo šakų paberdami.