Teisingumą Lietuvoje vykdantys teismai neretai apgaubti paslapties skydu – teismų bendruomenė pakankamai uždara, tad visuomenei ne visada žinoma, kaip vyksta šios įstaigos darbas, ir kas dirba tarp keturių pastato sienų. Gruodžio 15-ąją Lietuvoje buvo minima Teismų diena, tad šia proga ,,Kalvotoji Žemaitija“ kalbina kitos apylinkės teisme dirbančią Telšių miesto gyventoją Skaistę Sadonytę.
– Kiek laiko dirbate teisme ir kokias pareigas užimate?
– Teisme dirbu nuo 2020 metų. Mano darbovietės veiklos teritorija apima keturis rajonus, užimu teismo pirmininko padėjėjos pareigas. Iki prasidedant teismų reformai, teko vadovauti teismo administracijai – užėmiau kanclerio pareigas.
– Kadangi visuomenei nėra žinoma, papasakokite skaitytojams, kokias funkcijas teisme vykdo teismo pirmininko padėjėjas ir teismo kancleris?
– Teismas yra ne tik teisingumą vykdanti, bet ir biudžetinė įstaiga, įgyvendinanti biudžetinei įstaigai tenkančias teises ir pareigas.
Teismui, kaip biudžetinei įstaigai, vadovauja teismo pirmininkas, kuris tuo pačiu yra ir teisėjas. Dėl pirmininkų užimtumo, vykdant teisėjo pareigas, ir dėl pakankamai nedidelio darbuotojų skaičiaus teismuose, svarbus vaidmuo tenka pirmininkų padėjėjams ir kancleriams, žinoma, ir kitiems darbuotojams.
Kancleris vadovauja teismo administracijai, sudarytai iš įvairių skyrių, taip pat vykdo su biudžetinės įstaigos administravimu susijusias funkcijas (techninis, materialinis aptarnavimas ir kt.). Pirmininko padėjėjas, be biudžetinės įstaigos administravimo funkcijų, papildomai vykdo ir teisines funkcijas.
Abejose pareigybėse teko ir tenka rengti procesinius ir neprocesinius dokumentus, audito priemonių planus, vykdyti darbuotojų atranką, įdarbinimą, kasmetį vertinimą, atleidimą, dirbti su viešaisiais pirkimais, organizuoti ir kontroliuoti kitų asmenų darbą, užtikrinti krūvio tolygumą, vidinę komunikaciją, vidaus kontrolę, korupcijos prevenciją ir panašiai. Rezultatai ir specifinės žinios skirtingose srityse neatėjo savaime – kad pasiekčiau tą profesinį lygį, kuriame esu dabar, prireikė pastangų. Per mažiau nei ketverius metus teisme išmokau tiek, kiek retoje darbovietėje išmokstama.
– Dirbate teisme. Su teisėjais žmonės, tiesą sakant, mažiausiai norėtų susidurti. Teisėjus matome, kaip labai rimtus, net rūstokus, o kokie jie nusivilkę mantijas?
– Nepaneigtina, kad teismų pastatai ir teismų posėdžiai turbūt nėra ta vieta, kuri kelia tik teigiamas emocijas. Tačiau vengti reikia ne teisėjų, o tų savo poelgių, kurie atveda į teisiamųjų suolą. Taikliai savo sprendime praėjusį mėnesį pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija: akcentavo, kad asmens garbę ir orumą pažemino nusikaltimo padarymas, o ne informacijos apie nusikaltimą paviešinimas spaudoje. Šis sprendimas ne tik suteikė žiniasklaidai daugiau teisių, bet ir taikliai priminė, kad žalą žmogui daro jo paties poelgiai, o ne šių poelgių viešas atskleidimas. Nedarykime blogų darbų ir nereikės bijoti ar vengti teismo, kuris vykdo teisingumą.
Teismams pradėjus dirbti su sistemos įvaizdžiu, visuomenė pamatė, kiek daug nuostabių, šviesių, pozityvių žmonių užima teisėjo pareigas, tad rūsčių teisėjų stereotipas pamažu blanksta. Žinoma, šios profesijos atstovai yra įsprausti į griežtus elgesio reikalavimus, o pareigų vykdymas savaime suponuoja, kad bylą nagrinėjantis teisėjas posėdyje negali elgtis neformaliai. Tačiau, perpratus teisėjų darbo specifiką ir apribojimus, supranti, kad teisėjai yra tokie patys žmonės, kaip ir mes visi, tiesiog saistomi tam tikrų reikalavimų.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ (Nr.97)