Algimantas Savickis
SENELIUI NUSKILO
(Tęsinys. Pradžia Nr. 100)
Kartą naktį vokiečiai pradėjo stipriai šaudyti. Mes taip pat pakilome apkasuose, pilame. „Kazimierai! Kazimierai! – girdžiu šaukia Miša. – „Ar galima naktį šaudyti… juk pataikys į akį!“ Jam pasakiau, kad jis saugotų ne tik akį, bet ir kaktą. Nėra ko žvalgytis iš apkaso.
– Na pirmyn, šlubiai! – šūkteli mūsų kapitonas.
Jau trečia para žengiame beveik nesustodami. Pusvalandis atsikvėpti ir vėl pirmyn: sušalę, nevalgę… Traukiamės. Diena blėso, vargo prislėgti buvome pikti. Kur jau kur, o kare aiškiausiai suvoki, kad žmogaus egzistencija – tai tik kirmino gyvenimas. Šiandieną esi, rytoj – nė žymės. Į galvą smelkiasi keisčiausios mintys: prisimeni žmoną, dukrą, tėvus ir brolį. O juk gali jų ir nebepamatyti, nusmelkia mirties baimė.
Priėjome upę, kitame krante – pastatai. „Dvaras!“ – kažkas šūkteli iš būrio. „Čia ir įsikursime!“ – duoda komandą karininkas. Apėjome visus pastatus, iššniukštinėjome kambarius, tvartus, sklepus. Nė gyvos dvasios. Neradome ir ko valgomo. Kieme sutvisko laužai, vyrai šildėsi.
Atėjo žemietis Adomas Kikilas ir sako į ausį: „Sodo gale radome aštuonis avilius, keturiuose – pilni koriai medaus ir… bičių. Ką darysime?“ Paėmiau dar du vyrus ir nuėjome prie avilių. Vieną bičių namelį paskandinome į upę ir, kiek palaukę, išpjovėme korius. Juos sudėjome į katiliukus. Vieną nunešiau kapitonui ir pasakiau apie likusius tris avilius. Vadas padėkojo mums ir pasakė: „Bus kuo vyrus pamaitinti!“
Dabar įsikūrėme ūkiškai: tarp dviejų medžių keturiasdešimt penkių laipsnių kampu ištempėme gabalą brezento. Jis atspindėjo šilumą ta kryptimi, kur ant eglišakių ir šieno tįsojome mes. Į katiliukus prilaužėme aviečių stiebų – verdame arbatą. Ji labai tiko prie medaus.
Už savaitės vokiečiai pradėjo generalinį puolimą. Mūsų divizija kontraatakavo. Tada mane ir sužeidė: viena kulka pataikė į petį, antra – į juosmenį. Netekau daug kraujo, praradau sąmonę. Draugai pagalvojo, kad mane nukovė, paliko mūšio lauke, nes patys traukėsi.
Pajutau, kad mane kažkas čiupinėja. Pramerkiu akis: vokietis sanitaras tvarsto petį. Jis pastebėjo, kad atgavau sąmonę. Pasodino prie medžio ir pasakė: „Sitzen sie. Ich zurückkommen!“ („Sėdėkite. Aš greitai grįšiu!“). Paėmęs mano šautuvą, dingo. Pasirodė su dviem rusų kareiviais-belaisviais. Šie paėmė už parankių, pakėlė ir nešte nunešė prie vežimo. Sužeistieji vežimuose, likusius išrikiavo po keturis ir… pirmyn. Per Broceni, Saldus, Skrunda, Durbe, Grebina į Liepoją. O ten į laivą ir – Vokietijon. Prasidėjo naujas etapas mano gyvenime.
Atplukdė į Frankfurtą prie Maino. Tik išlipome į krantą, mus nugabeno į pirtį. Vokiečiai bijojo šiltinės užkrato. Ją galėjo atnešti rusų belaisviai. Išrengė iki Adomo kostiumo, visiems nukirpo plaukus, rūbus – į kaitinimo krosnį, kad žūtų parazitai, o mus į prausimosi salę.
Vokietis pirtininkas perspėjo: „Vertingesnius daiktus pasiimkite su savimi. Visko pasitaiko – dingsta.“
Turėjau du auksinius laikrodžius, vienas jų sulig mano delnu. Suvėriau juos ant virvelės, pasikabinau pakaklėje. Patiko: vokiečiai iš mūsų nieko nereikalavo, neatiminėjo. Draugai išplovė galvą, numazgojo kojas.
Apgyvendino mus metalinėje baržoje. Rytą draugai išeidavo darban – plušėjo spirito gamykloje, aš likdavau. Mano rūpestis – prižiūrėti buržuiką, kuri šildė patalpą, iššluoti, vakare – išvirti arbatą. Katino dienos tęsėsi mėnesį. Po to išvarė ir mane darban, prižiūrėjau korkavimo automatą.
Gamybos vadovybė leisdavo mums kartą per savaitę parsinešti gertuvę spirito. Kai kurie vyrai priprato prie alkoholio. Maistas buvo silpnas, todėl dalis belaisvių pradėjo sirgti, ėmė skaudėti kepenis. O po kurio laiko ir… mirtis.
Gruodį pradėjo šalti. Dvylikos-penkiolikos laipsnių šaltukas ir drėgmė. Baržos sienos iš vidaus buvo padengtos sniegu. Oras klampus. „Čia tūnosi – neišgyvensi, Masčio kranto nebepamatysi“, – brovėsi mintis.
Kodėl mes taip trokštame gyventi? Gyventi – tai reiškia sunkiai dirbti, badauti, kentėti. Visos mūsų dienos – vien vargai ir rūpesčiai. Į mirties glėbį nenorime patekti. Kovojame spirdamiesi iš paskutiniųjų. Svajojame apie ateitį. Ši mintis paskatino mane veikti.
Mūsų viršininkas leitenantas niekada nešaukdavo. Kare jau buvo nukentėjęs: Belgijoje neteko kairės akies. Beformės lūpos kietai sučiauptos, burna panaši į randą. Apatinis žandikaulis sunkus, atsikišęs. Jis greičiau priminė naminį gyvulį, o ne žmogų.
Sukaupęs visą savo drąsą, užkalbinau jį. Sakau, kad esu stalius. Galiu namus statyti, baldus daryti. Man patiktų dirbti su medžiu, o ne spiritą varyti. Ir įbrukau jam į delną tą didįjį laikrodį. Už dovaną nepadėkojo, tik pasakė: „Gut!“
Už savaitės mane perkėlė į kitą stovyklą. Ji buvo miške. Patekau it į namus: barakai mediniai, šilti. Mūsų paskirtis – kirsti mišką. Grįždami parsinešdavome malkų. Patekau į dešimties kalinių grupę, kurie sužymėdavo planuojamus kirsti medžius. Žodžiu – kurortas.
Vokietijos miškai – ne Lietuvos. Neteko matyti sengirių, miškai žmonių pasodinti: nutiesti keliai, jokių vėjovartų.
Mūsų dešimties žmonių grupė keldavomės trečią valandą nakties ir, dviejų sargybinių lydimi, tamsoje klišendavome dvidešimt-trisdešimt kilometrų. Pusės valandos poilsis prie laužo ir… pradedam. Kol atvarydavo mūsų draugus – dalis medžių turėdavo būti jau sužymėti, kad vyrai galėtų dirbti.
Ir taip kas antrą parą. Pjovėjai per dieną nespėdavo išguldyti visų sužymėtų medžių.
Mūsų dešimties žmonių grupėje buvo įvairių tautybių žmonių: du latviai, čia vėl sutikau žemaitį Adomą Kikilą, moldavas, rusai… Iš visų skyrėsi Kolia – studentas iš Sankt Peterburgo. Jis į karą išėjo savanoriu.
Tuoj po Naujųjų – 1917-ųjų pradžioje vis dažniau pradėjome bendrauti. Kartą jis manęs pasiteiravo: „Kiek, Kazimierai, ketini čia tupėti? Reikia bėgti. Mano porininkas pritaria. Didelės grupės nereikia: trijų-keturių kalinių užteks. Sekmadienį galime aptarti detaliau.“
A. Kikilo paklausiau: „Nori Telšius pamatyti?“ – pasiūliau jam jungtis prie mūsų. Jis į tai: „Kentėsiu čia. Kaip Dievas panorės – taip ir bus. Antra, ką veiksi parbėgęs į Telšius? Ten gi – vokiečiai!“ (Adomas iš Vokietijos grįžo 1920 metais).
Sekmadieniai priklausydavo mums: skusdavomės, skalbdavome rūbus. Stovykloje buvo biblioteka. Viršininkai labai norėjo, kad mes mokytumės vokiečių kalbos. Buvo elementorių, brošiūrėlių. Galėjai pavartyti laikraščius, žurnalus, išsirašyti knygą (ją leisdavo neštis į baraką).
Dažniausiai bibliotekoje lankydavosi „studentas“. Kartą jam nuskilo – vienoje iš knygų rado smulkų mūsų apylinkių žemėlapį. Teko jį „pasiskolinti“. Mūsų draugas, grįžęs iš miško, jį studijuodavo.
Pagal Kolios planą: abu vokiečius, kurie mus lydi į mišką, turime kirviais pribaigti. Paprieštaravau: pas Kurtą namuose keturi vaikai, kas juos užaugins? Mane palaikė ir maskvietis Volodia. Nutariame: prižiūrėtojus priglušiname, surišame. Kai atsitokės – vedamės kartu, paskui pririšame miške. Šautuvus ir šovinius pasiimame.
1917-ųjų sausio 25-oji buvo kaip tik. Tokia, kokios mums reikėjo – naktį pradėjo snigti, pustyti. Pasiekę mišką, sukūrėme laužą (visada taip darydavome, kad po ilgo kelio atgautume kvapą), sutūpėm prie jo. Čia vokietukams ir stuktelėjome. Mūsų draugai net išsižiojo pamatę, ką mes darome.
Buvusius prižiūrėtojus nuprausėme sniegu, jie atsigaivaliojo. Dabar juos vedėmės kartu. Jie vis prašo: „Nicht schisen!“ („Nenušaukite!“) Kareiviams pasakėme: dar kiek paeisime, pririšime miške, draugai ras.
Penketą kilometrų ėjome į rytus. Pamiškėje pririšome vokiečius, pasukome pietų kryptimi. Visą laiką ne snigo, o drėbte drėbė. Per keliolika minučių pėdų nelikdavo.
(Bus daugiau)