Algimantas Savickis
SENELIUI NUSKILO
(Pabaiga. Pradžia Nr. 100, 1, 3)
1944-ųjų vasarą generolas P. Plechavičius pradėjo organizuoti šaulių rinktinę. Naują uniformą parsinešė ir dėdė Vacys. Prisimatavo: kelnės kante, batai blizga, riesta kepurė. Gražu.
„Taip papuoštus ves į šokius? Suvarys į apkasus: neapmokytus, silpnai ginkluotus. Jūs sulaikysite rusus? Frontas braška. Rytoj tą uniformą grąžinsi iš kur gavai. Pasakysi: tėvai visą naktį verkė, nenoriu jų skriausti“, – pasakė senelis.
Ne pasakė, o pataikė į akį. Dalį plechavičiukų iššaudė patys vokiečiai, kitus surankiojo čekistai. Už tėvynės išdavimą (kam nuėjo tarnauti vokiečiams) atpylė po penketą metų lageriuose.
Ko labiausiai pavydėjau seneliui? Ištvermės ir drąsos.
Kęstučio gatvėje, namo, pažymėtu 9 numeriu, pirmojo aukšto butai buvo tušti. Vieni gyventojai pasitraukė į kaimą, kiti – išbėgo su vokiečiais. 1944-ųjų žiemą viename iš butų įsikūrė raudonarmiečiai. Jie tiesiog tiesiai ant parketo sukūrė laužą, ruošėsi virti košę. Senelis jų pasiteiravo, kodėl neruošia maisto ant viryklės:
– Taip „šeimininkaudami“ galite sudeginti namą! Juk tai… socialistinės šalies turtas!
Kareiviai į tai: „Tegu dega! Persikraustysite į mūrinį! Dink iš akių!“
Senelio ne pėsčio būta – nuėjo į komendantūrą ir ten viską papasakojo. Mūsų kiemą užgriuvo kapitonas su penkiais patruliais. Jie visi buvo ginkluoti PPŠ automatais. Pastebėjau: karininkas, žengdamas į pirmojo aukšto butą pas kareivius, atsisegė pistoleto dėklą.
Košės virėjus sustatė prie sienos, perrašė jų karines knygeles ir pasakė: „Nebandykite padegti namų. Visi stosite prieš karinį tribunolą. Minimali bausmė – baudžiamasis batalionas. O dabar eikite į mūrinį namą, ten baigsite virti košę“, – išprašė juos kapitonas.
Raudonarmiečiai pasiėmė katiliukus su koše ir keikdamiesi išėjo lauk. Patruliai padėkojo seneliui už rūpestį.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Telšiuose, kareivinėse, pradėjo veikti karininkų mokykla. Į anksčiau minėtą butą pirmame aukšte atsikraustė tos mokyklos vyriausiojo gydytojo papulkininkio Aivaro Karapetiano šeima. Moteris, pamačiusi parkete juodą duobę, pasakė: „Kokie laukiniai tai galėjo padaryti?“ Senelis paaiškino, kieno tai darbas ir užtikrino: suras ąžuolinio parketo, skylę užtaisys.
Kaip pasakė, taip ir padarė. Armėnė ne tik užmokėjo už darbą, bet ir įteikė dovaną – dvi dėžutes „Kazbek“ papirosų.
Artėjo 1949-ųjų Kalėdos. Močiutė įspraudė Kazimierui į delną pinigą ir pasakė: „Turguje nupirksi žąsį, iškepsime, ji papuoš šventinį stalą.“
Senelis grįžo be žąsies ir be pinigų. Baba persigando: „Pametei rublius?..“
Tada mano globėjas iš krepšio ištraukė naujut naujutėlaites švediškas „Polar-Nurmis“ pačiūžas (kaip jas jų šeimininkas per karą išsaugojo?).
Senelė tik rankomis skėstelėjo ir suaimanavo: „Kas dabar bus?“ – „O nieko nebus… Ištroškinsi raugintų kopūstų su kresnomis, išvirsi bulvių ir apsieisime. Anūkas turės dovaną visam gyvenimui“.
Elzbieta niekada neprieštaravo vyrui. Pasakydavo žodį ir… „basta“. Per visą gyvenimą negirdėjau, kad jie vienas ant kito šauktų. Nors senelis buvo ūmus. Užtekdavo jo žvilgsnio ir alasas prie stalo pasibaigdavo.
Kartą močiutė kažką pasakė apie žydus. Senelis į tai: „Šitos žudynės tai lietuvių tautos tragedija. Kaip tu šito nesupranti..? Višta!?“
Kazimieras pačiūžomis nečiuožė, bet puikiai slidinėjo… dažnai jis kartodavo, kad žydas gimsta su knyga, o suomis su slidėmis. To meno senelį ir išmokė suomiai, kada tarnavo Helsinkyje.
Dieną retai jis turėjo laisvo laiko, dažniausiai slidinėdavome naktį. Vasario ir kovo mėnesiais naktys žvaigždėtos, šviesios. Mes žengdavome į kunigų seminarijos kalną (nuo mūsų už 200 metrų) ir slidinėdavome ne tik mudu. Vaikų, suaugusių – tiršta. Prieš porą metų Telšiuose lankiausi žiemą. Specialiai nuėjau į tas kalvas pasižiūrėti į slidininkus. Tuščia! Kur jie? „Londone!“ – it susitarę vienu balsu tvirtino žemaičiai.
Vakarais senolis pasakodavo apie kraštus ir miestus, kuriuose teko lankytis, gyventi. O kiek žinojo anekdotų. Vieną noriu pagarsinti: „Grįžtu iš darbo, kieme ant suoliuko sėdi kaimynas Feliksas su katinu. Feliksas išblyškęs, nuliūdęs. „Kas nutiko?“ – klausiu jo. O šis: „Justė pagimdė… tris. Nežinau, kaip dabar gyvensime,“ – ir vėl nulenkė galvą. Pagailo katinui šeimininko ir jis pasakė: „Ko čia kremtiesi?! Išdalinsi!“
Senelis visą laiką mokė gyvenimo tiesų. Dažnai kartodavo: „Pinigai ateina ir išeina, o sarmata lieka. Nesigvelbk jų per jėgą!“ Ir dar: „Kai išsirinksi sau moterį – ateikite prie mano kapo… Įvertinsiu!“
Mano gyvenimas buvo laimingas, nes turėjau senelį: gynėją, mokytoją, globėją, padėjusį įveikti visas vaikystės ir jaunystės nuoskaudas. Mano širdyje jis paliko didžiausią pėdsaką.