Žemaičių skausmas

Gydytojas Mauša Blatas.

Algimantas Savickis

SU JAŠKA PER TELŠIUS

Telšiai – sostinė. Tai ne Roma, ne Berlynas, ne Maskva. Maža, bet… sostinė. Čia kiekvienas pažįsta kiekvieną. Jašką Gurvičių pažinojo visi. Ir ne tik jį, bet ir jo tėvus. Proseneliai atvyko gyventi į Lietuvą kunigaikščio Gedimino paraginti. Jie buvo turtingi, vertėsi prekyba.
Ilgus metus Jaška Gurvičius dirbo trikotažo fabrike „Mastis“, vėliau universalinėje parduotuvėje pardavėju, pratęsė šeimos tradiciją.
Tačiau ne tai išpopuliarino žydą. Gyvenime daugiau nebuvau sutikęs žmogaus, kuris taip būtų mylėjęs sportą, ypač futbolą. Jis ne tik lankydavo „Masčio“ komandos (ji žaidė aukščiausioje Lietuvos lygoje) pirmenybių rungtynes, bet dalyvaudavo ir mūsų treniruotėse. Ilgus metus buvo Telšiuose futbolo sekcijos pirmininkas, suorganizavo naujo stadiono statybą.
Tuo metu futbolo aikštė buvo už ligoninės, ganyklose, netoli geležinkelio. Dažnai po treniruotės su Jaška grįždavome namo kartu. Ir vis kita gatve: Džiugo, Kalno, Respublikos…
J. Gurvičius rodydavo ranka ir aiškindavo: „Šiame name buvo žydų ligoninė, o čia mokėsi mūsų panelės – veikė žydaičių gimnazija, mokytojų seminarija, dvi pradinės mokyklos – berniukų ir mergaičių.“
J. Gurvičius „sirgo“ naujo stadiono statyba: varstė rajono viršininkų kabinetų duris, rašė į Vilnių. „Draugai iš Izraelio žada atsiųsti stadiono brėžinius. Jis turi būti su stogu, žmonės sėdės ne ant suolų, kiekvienam žiūrovui atverčiama kėdė. Privalome pastatyti modernų stadioną. Kainuos brangiau, bet išliks dešimtmečiams. Dalį pinigų gali paaukoti įmonės, ūkiai. Juk tai kultūrinė statyba. Čia ne tik kamuolį spardys. Bet organizuos dainų šventes, parodas“, – svajojo Jaška.
„O šitame name gyveno gydytojai Miriam ir Mauša Blatai“, – kartą pasakė Gurvičius.
⁕ ⁕ ⁕
Gydytojus labai gerai pažinojau, nes jų šeima gyveno per tris namus nuo mūsiškio. Sesuo Nijolė su Liba Blataite mokėsi vienoje klasėje Telšių Žemaitės gimnazijoje. 1947 m. susirgo senelė. Ji Kazimierui prisakė: „Pakvieskite daktarą… būtinai Blatą, tik Blatą…“
Paguldė senelę gražiajame kambaryje į svečių lovą. Kodėl ją taip vadino? Lovoje viena ant kitos buvo sukrautos penkios pagalvės. Čia visi baldai: lova, stalas, spinta, komoda, kėdės buvo senelio sumeistruoti.
Per visą sieną kabojo šventas paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Ant komodos stovėjo „Telefunken“ radijo aparatas, kurį Kazimieras už du puslitrius valstybinės degtinės buvo „nupirkęs“ iš raudonarmiečio karininko. Greta: medinis kryžius, ant jo kabėjo rožančius, maldos knyga ir stora knyga rusišku šriftu, ji vadinosi – „Trumpasis partijos kursas“. Ją, išvykdamas į Vokietiją, padovanojo majoras iš štabo.
Pasisveikinęs Blatas pasiteiravo:
– Elzbieta, kas tas storas knygas skaito?
– Kai turiu laiko… aš.
Gydytojas neatstojo:
– Ir tą… rusišką?
– Skaitau, – prisipažino ligonė.
– Toli eisi, moterie! – pasakė Blatas.
Gydytojo darbe lemia praktika. Jis pasakė, kad senelė serga vidurių šiltine ir, parašęs receptą, kreipėsi į senelį:
– Kazimierai, eime parodysi iš kur semiate vandenį.
Kartu į kiemą nusekiau ir aš.
– Šulinys be dangčio, be rentinio, – aiškino Blatas.
Jiedviem besikalbant, du žmonės su savo indais pasisėmė vandens iš šulinio. Juodu gydytojas palydėjo žodžiais:
– Parsinešę vandenį – virinkite, nes galite susirgti vidurių šiltine.
– Matai, Kazimierai, kiekvienas su savo bliūdu taluškuoja. Negerai!
Kitą dieną atėjo du vyrai su mėlynais chalatais ir kažką supylė į šulinį. Net per rentinį negalėjome į vandenį žiūrėti: iš akių plūdo ašaros. Išvirę vandenį, negalėjome gerti. Maistui vandenį tempėme iš gretimo kiemo.
Už savaitės atėjo meistrai ir mūsų šulinį „apkaustė“: užklojo lentomis, įkasė rentinį, įrengė dangtį, grandine prikabino naują metalinį kibirą. Prie šių darbų prisidėjo ir senelis. Žmonės ilgai dėkojo Blatui. Jis buvo rūpestingas. Tai senos kartos gydytojas.
Pasitaiko gerų ir jaunų gydytojų. Jie nenusileidžia rūpestingumu…
Pediatrė Jadvyga Neverauskienė globojo mano dukras. Vieną vėlyvą rudens vakarą ji paskambino:
– Gal palydėtumėte mane į Gegužių kaimą pas mažą pacientą. Gyvena pamiškėje, bijau šunų.
Apsimoviau ilgaaulius guminius, pasiėmiau metalines slidžių lazdas ir išbridome. Ne tiek šunys nustebo mus pamatę, kiek ligoniuko tėvai: nekviestas gydytojas naktį atsibaladojo pas berniuką…
Vėžys jau antras mėnuo mano Irutę paguldė į lovą. Vieną dieną išsipūtė jos žarnynas. Reikėjo spręsti: kviesti greitąją ar toliau slaugyti namuose? Reikėjo specialisto įvertinimo. Jau vakarėjo, darbo valandos pasibaigusios. Sukaupęs visą drąsą, paskambinau į namus mudviejų šeimos gydytojai Vitalijai Glodenytei. Jai pasakiau: pasamdysiu taksi – ir atveš, ir nuveš.
O ji:
– Nereikia taksi, už pusvalandžio atvažiuosiu.
Atvažiavo. Apžiūrėjo ligonę. Gydytoją palydėjau laiptais.
– Stiprybės, Algimantai, ilgiau savaitės Irena negyvens.
Žiūriu – jos skruostais rieda ašaros. Tada ji tyliai pasakė:
– Kokia moteris..! Kokia moteris..!
⁕ ⁕ ⁕
Liba Blataitė Singer, viena iš dukterų, gyvenanti Izraelyje, taip rašo apie tėvelius:
„Abu mano tėvai buvo gydytojai. Mauša Blatas gimė 1904 metais Ukmergėje, ten baigė hebrajų gimnaziją. Nuo 1924 iki 1932 metų studijavo Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultete ir Paryžiaus universiteto medicinos fakultete. Iki Antrojo pasaulinio karo dirbo terapeutu Telšių ligoninėje, po karo daug metų vadovavo Infekcinių ligų skyriui iki 1969 metų, kai išėjo į pensiją. Mama Miriam Todesaitė gimė 1911 metais Panevėžyje, baigė rusų gimnaziją. Studijavo Medicinos fakultete Prahoje ir Italijoje, specializaciją atliko Sicilijoje. Nuo 1937 m. iki karo pradžios dirbo chirurge Telšių ligoninėje. 1939 metais du jauni gydytojai sukūrė šeimą, o 1940 metais gimiau aš.
Vokiečiams užėmus Telšius, 1941-ųjų birželio 26 d. lietuvių partizanai baltaraiščiai suvarė visus miestelio žydus, apie 2500, prie ežero. Po ilgo kankinančio stovėjimo, kitą dieną minią varė 3 kilometrus į Rainių dvarą ir ten sugrūdo į ūkinius pastatus. Čia medikai įsirengė ambulatoriją, priiminėjo ligonius. Laimė, kad vasarą mažiau sergama, daugiausia kreipdavosi dėl žaizdų nuo sunkaus, nežmoniško darbo. Po mėnesio pradėjo vyrus grupėmis varyti į mišką. Ten juos versdavo išsikasti duobes, po to šaudydavo, likusiems įsakius užkasinėti lavonus, o kartais sužeistuosius, dar gyvus… Išžudė visus vyrus, apie 800. Mano tėvelis kasė duobę su vyrais, bet mamai, kalbėjusiai vokiškai, pavyko įtikinti komendantą, ir paskutiniu momentu daktaras Blatas buvo grąžintas atgal, paliktas gydyti moteris ir vaikus. Po savaitės pervežė juos į Girulių mišką, kur jau buvo suvaryti žydai iš aplinkinių miestelių, iš viso apie 4000 žmonių. Čia taip pat prireikė ambulatorijos. Pagausėjo ligonių ir vaikų, sergančių infekcinėmis ligomis, pasitaikydavo gimdymų. Patys gydytojai ir jų šeimos čia pat, toje ambulatorijoje, gyveno. Praėjus penkioms savaitėms, 500 jaunų moterų, tinkamų žemės ūkio darbams, išvežė į Telšių getą, ten pat perkėlė ir ambulatoriją. Jau pakeliui aidėjo šūviai, iš viso tomis dienomis buvo nužudyta apie 3000 moterų ir vaikų. Telšių getas egzistavo apie tris mėnesius. Veikė ir ambulatorija, kuriai vadovavo daktaras Mauša Blatas. Jis laikė ambulatorijoje nusilpusius ligonius ir stengėsi, kad jie gautų kiek daugiau maisto.
Daktarė Miriam Blatienė komendantui leidus, išeidavo į miestelį, kur jai pavykdavo prasimanyti kiek vaistų. Gerai suprasdama padėtį, ji patardavo moterims, dirbusioms pas ūkininkus, negrįžti į getą, ieškoti žmonių, kurie sutiktų jas priglausti. Prieš pat geto likvidavimą Juozui Straupiui pavyko išgabenti iš geto ambulatorijos personalą su šeimomis, kaimynas ir draugai padėjo slėpti Blatus. Mane, vienerių metų ir kelių mėnesių kūdikį, paslėpė Telšiuose Stanislava Dausinienė. Padėjo Telšių kunigas: pakrikštijo „pamestinukę“ ir parinko vardą – Stanislava. Dausinienė buvo įkvėpta krikščionė „subotnikė“, švęsdavo šeštadienį, tokia ypatinga paprasta moteris, kuri daug skaitė šventas knygas, išmanė apie vaistažoles, žiniuonė. Būdama studente, per atostogas lankydavau ją. Stanislava pasakojo, kad per karą skuto man galvą, kad mano tamsios garbanos neišduotų kilmės, ir kad visai mažytė aš slėpdavusi po lova, kai ateidavo svetimas.
Po Pergalės Blatai ir mūsų močiutė Rahel Chaja Todesienė grįžo į Telšius, susigrąžino kitų augintas abi dukras, ir mes visi toliau gyvenome Telšiuose. 1946 m. viduryje apkaltintas antisovietine veikla buvo suimtas vyskupas Vincentas Borisevičius. Po mėnesius trukusių tardymų ir kankinimų buvo nuteistas mirties bausme. Į teismą atvykę dvylika žydų, tarp jų trys gydytojai iš Telšių: Blatai ir Kaplanas, paliudijo, kad vyskupas juos išgelbėjo nuo mirties ir globojo sunkiais nacių okupacijos laikais: „Mes, žemiau pasirašę gydytojai Blatas Mauša Aronas, Blatienė Miriam ir Kaplanas Dovydas, gyvenantys Telšiuose, liudijame: 1. Po to, kai Telšiuose buvo sunaikintas žydų getas, Telšių vyskupas Borisevičius priglaudė ir slėpė pabėgusias žydes moteris. 2. Telšių vyskupas Borisevičius rėmė žydus, kurie slėpėsi kaimuose ir pas kai kuriuos Telšių apskrities parapijos kunigus. 3. Telšių vyskupas Borisevičius 1944 metų liepos mėnesį padėjo išlaisvinti iš Telšių kalėjimo mūsų [Blatų] ketverių metų dukrą ir taip išgelbėjo nuo mirties.“
Tačiau niekas nepaisė jų liudijimų, vyskupo išgelbėti nepavyko…
1947 gimė trečia Blataitė – Aronita, pavadinta Šiauliuose nužudyto mamos tėvo vardu. Daktarė Miriam Blatienė dirbo chirurge, Mauša Blatas – infekcionistu, vienu metu taip pat psichiatru ir patologu. Mamą kviesdavo į ligoninę bet kuriuo paros metu, tiek dieną, tiek naktį, net išeiginėmis, rasdavo ją kino teatre, ežero pakrantėje. Tėvas kasdien stebėjo ligonius savo skyriuje, lankydavo ir išeiginėm, išvykdavo pas ligonius į kaimus. Kiekvienas ligonis, kas jis bebūtų buvęs – paprastas valstietis ar partijos sekretorius, jam buvo kenčiantis žmogus, kas dažnai sukeldavo viršininkų nepasitenkinimą. Tas pats buvo ir lankantis jo infekcinėje ligoninėje Sveikatos Ministerijos komisijai ir tikrinant švarą su balta nosinaite. Blatas nuvesdavo juos prie atvirų šulinių, sprogusios kanalizacijos – dizenterijos ir vidurių šiltinės židinių. Tėvelis niekada nebandė prisiderinti prie sovietų valdžios. Tiek jam, tiek mamai ne kartą siūlė stoti į komunistų partiją, bet jie išsigindavo. Jie visada buvo užsiėmę vien medicina ir savo ligoniais. Daktarė Blatienė sėkmingai operuodavo skrandžio opas, kurios žmones kamuodavo ilgus metus. Po operacijos ligoniai kalbėjo, kad jaučiasi „lyg iš naujo gimę“. Abu mano tėvai skaitė medicininę literatūrą keliomis kalbomis, kad sektų naujausius medicinos pasiekimus. Jie vykdavo į Maskvą ir Leningradą tobulintis geriausiose ligoninėse. Tėvas, puikiai mokėdamas hebrajų kalbą ir išaugęs religingoje šeimoje, papasakojo mums apie religines šventes. Mamytė grojo pianinu ir mokė žydiškų dainų mus ir kelias mūsų drauges, išgyvenusias karą (visai ne daug tokių buvo). Ji taip pat rodė, kaip šokamas populiarus izraeliečių šokis „Hora“.
Mano tėvus Maušą ir Miriam Blatus gerbė ir mylėjo Telšių miesto ir apylinkių gyventojai. Daktarė Blatienė buvo ypač mylima ligoninės personalo, ji kantriai mokydavo naujokus, visokeriopai patardavo seselėms. Mamytei mirus 1968 metais, tūkstančiai telšiškių atėjo prie Telšių ligoninės atiduoti paskutinę pagarbą ir sekė paskui sunkvežimį su karstu per visą miestą iki plento, kuriuo mes išvežėme mamytę palaidoti Vilniaus žydų kapinėse.“
(Bus daugiau)

1 Komentaras

Komentarai nepriimami.