Žemaičių skausmas

Tarpukariu Telšiai buvo garsinami visame pasaulyje. Čia veikė viena iš žymiausių Rytų Europoje judizmo dvasinių seminarijų – Telšių ješiva. Ją lankė ir sėkmingai baigė Žemaitijos sostinės gyventojas Mendelis Rafaelis. Jo sūnus Girša Rafaelis ilgus metus dėstė matematiką Šiaulių Gegužių vidurinėje mokykloje. Nuotraukoje Mendelis Rafaelis sėdi pirmoje eilėje antras iš dešinės. Nuotrauka daryta 1933-iaisiais metais.

Algimantas Savickis

SU JAŠKA PER TELŠIUS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 7)

Kartą žengiant Respublikos gatve, Jaška sako:
– Va, aname medinuke gyveno garsieji žydų vairuotojai Jakobai.
Juos labai gerai pažinojau, pažinojau ir jų sūnų Mišą. Šiandieną jis vadovauja Vilniaus ŠOLOMO Aleichemo ORT gimnazijai (šiuo metu M.Jakobas šiai gimnazijai nevadovauja, o šioje publikacijoje spausdinami atsiminimai — Redakcijos pastaba). Jis pasakojo apie gimnaziją, darbą ir perspektyvas: „Esu žydas, kilęs iš Žemaitijos, Telšių miesto. Abu mano tėvai yra žydai ir jų tėvai – žydai. Mano pavardė – vokiška. Tai reiškia, kad mano protėviai iš Vakarų Europos atvyko gana seniai, ne vėliau kaip prieš 200 metų. 1949 metų rugpjūtį išmušė ir mano atėjimo valanda – Jakobų šeimoje gimė sūnus. Žydams tai – labai reikšmingas įvykis. O ką jau kalbėti, jei sūnus yra pirmagimis ir dar Liūtas! Turėti sūnų svarbu, nes tik jis, mirus tėvui, per laidotuves gali skaityti specialią maldą – Kadišą. Jei sūnaus nėra, ją skaito rabinas. Ačiū dievui, šios pareigos man dar neteko atlikti, nes mano tėvas tebėra gyvas. Jam šiuo metu 94 metai, jis gyvena Izraelyje.
Su amžiumi ir pats vis dažniau mintimis grįžtu į praeitį, susimąstau apie nueitą kelią, apie tai, ką padariau ir ko nepadariau, ko reikėtų atsiprašyti, kam padėkoti. Esu pastebėjęs – jei kam nors duosi eurą, tai Dievas tau atsiųs tris. Šitos dvasinės vertybės atkeliavo iš mano tėvų. Mama visuomet skatino dalytis, sutepusi sumuštinį, liepdavo pirma duoti atsikąsti draugui, nors patys gyvenome labai neturtingai.
Mes gyvenome beveik ubagiškai, kaip, beje, ir dauguma šeimų pokario laikais. Mūsų šeimoje dirbo tik tėvas. Jis buvo sunkvežimio vairuotojas. Mama įsidarbino tik tuomet, kai aš buvau devintoje klasėje. Ir tai su skaudama širdimi. Retai žydų šeimoje moterys dirbdavo, nes manė, kad namie jos reikalingesnės. Tėvas dažnai dejodavo ir ragindavo mamą susirasti darbą, bet ji neklausydavo. Mama buvo puiki šeimininkė. Jei nupirkdavo vištą, mes valgydavome ją tris dienas, ir vis kitokius patiekalus. Ji neišmesdavo nieko – nei kojyčių, nei skrandukų, mokėjo pagaminti skanėstų iš subproduktų. Žydai moka taupyti ir teisingai paskirstyti pinigus.
Matydavau, kaip kaimynų šeimose geriama, varganai uždirbami pinigai išleidžiami alkoholiui. Mūsų tėvai visą ką turėjo, atiduodavo mums. Augome trise, turiu dvi seseris. Neretai, kad būtume pamaitinti, tėvams tekdavo skolintis iki algos. Prisimenu, kai važiavau studijuoti į Šiaulių pedagoginį institutą, jie neturėjo pinigų net traukinio bilietui, tad pasiskolino 10 rublių ir davė man. Įsivaizduoju, kaip tėvą žemino tokia situacija, juk jis buvo kilęs iš gana pasiturinčios šeimos. Jakobai tarpukariu turėjo savo mašiną, autobusą, sunkvežimį. Jų neištrėmė vien dėl to, kad neturėjo samdinių, patys vairavo. Sovietų valdžia viską nacionalizavo, paliko tik „Fordą“. Jis ir išgelbėjo tėvo šeimą, mat su šia mašina, vokiečiams braunantis į Telšius, jie per Pskovą pabėgo į Rusijos gilumą.
Močiutė taip pat kilusi iš kilmingos šeimos, anksti tapo našlaite, bet visą laiką išsaugojo inteligenciją. Ji sakė, kad žmogų puošia plaukai ir batai, kad šie turi būti visada švarūs, o galva išplauta. Tai man įkalė visiems laikams.
Tėvas buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Jam teko visko patirti: gulėti apkasuose, matyti, kaip žūsta draugai, šliaužti į priešo apšaudomą teritoriją atnaujinti nutrūkusio ryšio – mat jis buvo ryšininkas. Ačiū Dievui, per karą išgyveno ne tik jis, bet ir jo tėvai. O štai mamos šeimos likimas susiklostė tragiškai. Ji turėjo dešimt brolių ir seserų. Manau, ji visą gyvenimą jautė kaltę, kad vienintelė liko gyva. Dažnai sėdėdavo liūdna, žvelgdama kažkur pro langą, įsmeigusi akis į tolį, o gal į praeitį…
Išsislapstyti jai padėjo ne viena lietuvių šeima. Deja, žinau tik vieną gelbėtoją – kunigą Jurgį Galdiką. Ji ketverius metus išsėdėjo rūsyje ir pražilo per vieną naktį. Nepadoru ir negražu slėpti savo tautybės ar jos gėdytis. Pažįstu tokių šeimų, kurios keitė pavardes, įrašydavo kitą tautybę, o paskui atvedė vaiką pas mus į mokyklą. Sakydavau: „Pone, girdėjau, kad jūs esate gruzinas. Kodėl tikitės pirmumo užrašyti vaiką į žydų mokyklą?“ Tam tikru metu ir man būtų buvę naudinga nutylėti savo kilmę. Esu ne kartą girdėjęs, kad nesvajočiau apie vadovaujamas pareigas, nes esu žydas ir dar sesuo išvykusi į Izraelį. Bet aš savo šaknų neišsižadėjau, ir dabar tai tapo mano privalumu. Būtų juokinga, jeigu būčiau mėginęs kažkuo apsimesti. Mus visi Telšiai pažinojo nuo senų laikų.
Po Holokausto baimė įaugo į visų žydų kraują, kai išžudoma visa tavo šeima ir per naktį nelieka pusės miesto gyventojų. Negali jaustis saugus – nuolat lauki beldimo į duris ar kulkos į pakaušį. Tai jie perdavė ir mums, savo vaikams.
Aš labai myliu savo darbą. Vertinu tai, kad Nepriklausomybė man davė šansą būti ne tik mokytoju, bet ir direktoriumi. Džiaugiuosi, kad išsivadavome iš to gniuždančio režimo, o į mano rankas buvo įduota vėliava ir paskui ją eina kiti. Mūsų mokykla tuoj švęs įkūrimo 30-metį.
Iš pradžių jai vadovavo Simas Levinas, aš buvau pavaduotojas, o 1991 metais tapau direktoriumi. Džiaugiuosi, kai sutinku savo buvusius mokinius gatvėje ir jie bėga manęs apkabinti. Aš nieko neatstumiu. Esu padėjęs ne vienam vaikui, ištraukęs iš narkomanijos ar kitokių žalingų įpročių liūno. Dabar jie laimingai gyvena.
Nepastebėjau, kad žydai būtų gabesni. Tiesiog jų tėvai nuo vaikystės daugiau dėmesio skiria vaikų talentams įžvelgti ir išvystyti. Aš ir lietuviams dažnai sakau: „Jei turite atliekamų pinigų, skirkite savo vaiko švietimui, o ne malonumams. Ši investicija visada atsiperka.“ Manau, kad negabių vaikų nėra. Pirmenybę teikiame žydams, nes toks buvo šios mokyklos įkūrimo tikslas – sutelkti žydus ir suteikti jiems reikiamą išsilavinimą. Jei lieka vietos – priimame ir kitų tautybių vaikus.
Esu vedęs, mano žmona Ema irgi žydė. Vaikų neturime. Manau, Dievas taip panorėjo, kad mylėčiau ne vieną ar du savo vaikus, o šimtus. Neslėpsiu — aš juos iš tikrųjų labai myliu. Nevaidinu direktoriaus, labiau noriu būti jiems kaip tėvas. Jei matau liūdną vaiką, visada prie jo prieinu. Jeigu būdamas valgykloje pastebiu, kad kažkas neturi už ką nusipirkti bandelės, tylomis nuperku. Vaikai nebijo ateiti pas mane pasiskolinti pinigų. Visada atsiprašau, jei suprantu esąs neteisus.
Mano labai geras draugas 1970 metais išvyko į Izraelį, kvietė važiuoti kartu. 1981 metais išvyko ir viena mano sesuo. Ilgai svarsčiau, ką daryti. Iš pradžių manęs labai nenorėjo paleisti mama, buvau jos numylėtinis sūnelis. Kai netekau mamos ir kai netrukus po to išvyko į Izraelį tėvas bei antroji sesuo, mane čia laikančių šeimos saitų lyg ir neliko. Turbūt būčiau išvažiavęs ir aš, jei Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma. Pagaliau galėjom puoselėti tai, apie ką tarybiniais laikais nedrįsom kalbėti.
Pradėjo kurtis žydų bendrija, tapau žydų bendruomenės pirmininku. Ėmėm galvoti apie mokyklą.
Tapau gerbiamu ir pripažintu žmogumi. Pelniau ne vieną apdovanojimą: ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių, šventojo Kristoforo statulėlę už nuopelnus švietimui, Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklą, Tautybių departamento garbės ženklą, medalį „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“. (M.Jakobui yra suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas — Redakcijos pastaba). Jaučiuosi čia reikalingas. Mano emigravęs draugas Izraelyje pasiekė labai daug, bet neseniai pripažino, kad mano sprendimas likti buvo teisingas. Nors Izraelyje ir aš galėjau pasiekti nemažai, bet tokios pagarbos ir pripažinimo, kaip čia, veikiausiai neturėčiau. Mes padarėme labai daug, kad pakeistume lietuvių santykius su žydais, žmonių požiūrį į Izraelį. Beje, mano šeima ten jaučiasi puikiai. Nieko nestokoja, tėvas turi net vienuolika proanūkių, yra labai šeimos mylimas. Izraelis – puiki ekonomiškai ir technologiškai pirmaujanti šalis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai yra Rytai – su savo triukšmu, spalvomis, savitu bendravimo stiliumi. Man artimesnė Vakarų kultūra, juk joje formavausi ne tik aš, bet ir mano tėvai, seneliai, proseneliai. Patyriau, kad Lietuvos žydai tavęs niekada neparduos, yra garbingi. Vienas malonumas su jais bendrauti. Gaila tik, kad Lietuvos žydų Lietuvoje beveik nebelikę.“
(Bus daugiau)