Algimantas Savickis
SU JAŠKA PER TELŠIUS
(Tęsinio pabaiga. Pradžia Nr. 7, 9, 11)
⁕ ⁕ ⁕
Jakovas. Toks vardas labiau tinka seniui, o ne jaunam vyrui. Telšiškiai jį sutrumpino – dauguma Gurvičių vadino Jaška.
Kaimynas pasipuošė naujais maškiniais – jo teiraujuosi: „Kur gavo?“, – o jis: „Pas Jašką“. Visi žino, kad žmogus įsigijo universalinėje parduotuvėje, kur pluša Gurvičius.
Eilinį kartą žengdami Respublikos gatve, jo pasiteiravau: „Kaip seniai Gurvičiai gyvena Lietuvoje?“
– Nuo kunigaiščio Gedimino laikų buvo įsikūrę netoli Kražių, turėjo dvarą. Per 1861 metų sukilimą palaikė kovotojus už laisvę. Atsirado žmonių, kurie mano senelius įskundė carinei valdžiai. O ši: „Dvarą parduodate ir išvykstate arba visą jūsų turtą nusavinsime!“
Gurvičiai dvarą pardavė, persikėlė gyventi į Telšius: nupirko žemės ir pastatė trijų aukštų (iš kiemo pusės – keturių) parduotuvę. Prekiavo rūbais, medžiagomis.
Sovietai parduotuvę nacionalizavo, tėvas pradėjo dirbti lentpjūvėje, – prisiminė pašnekovas.
Pasak J. Gurvičiaus, jis lankė žydų pradinę mokyklą, nuo 1936-ųjų pradėjo mokytis lietuviškoje gimnazijoje. Intensyviai sportavo: žaidė krepšinį, futbolą, tinklinį.
Kai prasidėjo karas, berniukui ėjo 14-ti.
– Mes turėjome lengvąją mašiną, bet tėvas nenorėjo važiuoti į Rusiją. Sklido kalbos, kad vokiečiai žydus iškels gyventi į Liubliną. Niekam nė į galvą negalėjo ateiti mintis, kad žudys. Likome… Holokausto neišgyveno nei tėvas, nei sesuo. Telšių žydus išvarė į Rainius ir apgyvendino Kipro Petrausko dvare – čia buvo įkurta laikina koncentracijos stovykla. Antradienio rytą, dar prieš penkias, į mūsų daržinę įsiveržė baltaraiščiai ir visus žydus, nežiūrint amžiaus, išvarė laukan, o po to… į miškelį.
Šaudė vyrus antradienį ir trečiadienį. Mama nukirpo kelnes, kad atrodyčiau jaunesnis. Žydes su vaikais perkėlė į naują vietą – į Gerulių stovyklą. Čia merginos ir moterys buvo išrūšiuotos – penkis šimtus patalpino Telšių gete. Buvo aišku: likusias ir vaikus sušaudys. Rugpjūčio 29-ąją su dviem draugais palikome stovyklą. Ir pataikyk: kelyje mus sustabdė vienas iš didžiausių žudikų Kazys Indzelevičius. Jis paklausė: „Vyrai, kur jūs einate?“ – mes pasakėme, kad einame į kaimą pavakarieniauti. Kodėl jis mūsų nesulaikė, nenušovė? Kodėl mus paleido? Gal atpažino: prieš karą su jo broliu vienoje futbolo komandoje žaidėme. Į stovyklą negrįžome, rugpjūčio 30-ąją baltaraiščiai sušaudė moteris ir vaikus.
Kur eiti, kaip gyventi? Mane priglaudė našlė Liutkienė: ganiau gyvulius, dirbau kitus ūkio darbus. Gruodį vis garsiau buvo kalbama, kad Telšių getą likviduos. Pasiryžau gelbėti mamą. Buvau apsitaisęs kaimietiškai: iš avikailių pasiūta sermėga, ant galvos zuikinė kepurė. Įėjau į getą ir išsivedžiau mamą. Sargybinis paklausė: „Kur vedi tą žydelką?“ – atsakiau: „Kam ji smirdi gete, tegu eina dirbti į kaimą!“ – taip mamą ir išgelbėjau.
Dvi savaites slėpėmės vyskupijoje, 1942-ųjų pradžioje priglaudė lenkas dvarininkas Šniukšta. Paskui, it amžini žydai, ėjome iš kaimo į kaimą Telšių ir Mažeikių rajonuose, gyvenome pas Žutautus, Niūniavas, Buknį.
Kunigų seminarijos dvare ūkvedžiu dirbo Montvila, jis mane apgyvendino savo namuose Kvėdarnoje. Sėkmingai apsimečiau Montvilienės pavainikiu sūnumi.
Pradėjau laisvai gyventi, visur ėjau, nesislapsčiau, susipažinau su valsčiaus raštvedžiu Mykolu Vitkumi. Mano legenda: tėvus išvarė į Sibirą, mane į darbo stovyklą Vokietijoje. Pabėgau. Tokių pabėgėlių Lietuvoje buvo daug. Mykolas padarė įrašą mano metrikose, pasą su nuotrauka, tapau legaliu piliečiu.
Sesuo Rūta žuvo. Nė bažnytinė santuoka su lietuviu Pranu neišgelbėjo. Jie gyveno netoli Tryškių, abu dirbo mokykloje. Vokiečiams bėgant, vienas hitlerininkas, kuris su seserim mokėsi universitete, ją atpažino ir… nušovė, nušovė ir sesers vyrą. Liko sūnus Telesforas. Dabar gyvena Klaipėdoje, jis – inžinierius. Gyvendamas Kvėdarnoje, susipažinau su Zosele, ji tapo mano žmona. Susilaukėme trijų dukterų: Rūtos, Rachel ir Lianos. Mama, padedant lietuviams, įveikė Holokaustą. Ji mirė 1949-aisiais, mirė nuo kraujo vėžio, – pasakė Jaška.
⁕ ⁕ ⁕
Kelis šimtmečius lietuviai su žydais gyveno kartu, vieni kitiems padėdami, užtardami ir staiga – tokia neapykanta, žmogžudystės… Kokia priežastis?
– Turtas… Lietuviai norėjo užvaldyti žydų turtą. Ir užvaldė: 1939 metais Telšiuose veikė 42 įmonės, pusšimtis parduotuvių. Visas šis turtas priklausė žydams. Buvusius savininkus – į gatvę, į Rainius… Tačiau didžiulis skirtumas tarp noro ir sugebėjimo. Po pusmečio Žemaitijos sostinėje veikė vienintelė žydiška įmonė – alaus baras Respublikos ir Arklių gatvių kampe. Likusias lietuviai „išparceliavo“, pragėrė.
Kartais pagalvoju: jeigu ne karas, ne Holokaustas, jeigu būtų išlikę seni šeimininkai, kiek būtų padidėjusi gamyba (o tai – darbo vietos, pajamos valstybei), kiek tas turtas būtų išaugęs per tuos dešimtmečius.
Deja.
Pirmą ir paskutinį kartą matau Jašką verkiantį.
1972-aisiais J. Gurvičius su šeima išvyko į Izraelį. Telšiškis gyveno Mazkeret Batijaus miestelyje.