Algimantas Savickis
KERŠTAS
(Pabaiga. Pradžia Nr. 14)
Išėjo… Tėvo vietą prie viryklės užėmė sūnus, dabar jis mėtė žabus į ugnį.
Stepukas pastebėjo, kad vokiečiai, žiaumodami kiaušinienę, ne tiek į lėkštes žiūri, kiek į mamą.
Keturi tankistai išėjo į kiemą, trys liko kambaryje. Greitai berniukas išgirdo lauke šaukiant… Justę. Jis žengė į priemenę ir pamatė: tie keturi vaikinai jo sesę tempė į daržinikę. Žemaitukas suskubo trobon – pasakyti mamai, ką matė.
Miegamajame, dvigulėje lovoje mama vartėsi su tankistais. Vienas iš kareivių pasodino Stepuką virtuvėje ant taburetės ir prirėmė kambario duris. Jis girdėjo, kaip už sienos šnopuoja žmonės, retkarčiais rikteli gimdytoja.
Berniukas – kaimo vaikas, jam ne naujiena tokie žaidimai. Jis puikiai suvokė, kas čia vyksta. Ne kartą matė, kaip Misius – didysis jų avinas karstydavosi ant avelių. Sykį mamos pasiteiravo, kodėl jis taip daro? Išgirdo: „Jis nori dvaro rūmus ir ežerą pamatyti…“
Už geros valandos vokiečiai išėjo.
Tarpduryje pasirodė nuoga mama, ji aimanavo:
– Trys jauni eržilai… Visą krūtinę sukramtė… Neduok Dieve… Dar pastosiu! Ir puolė į kiemą, į didžiąją geldą pripylė šulinio vandens. Nors kieme buvo spalis, ji gerą pusvalandį turškėsi. O po to apsivilko sijoną, ant pečių užsimetė puskailinius ir žengė link daržinėlės.
Tik pravėrus duris, pamatė Justę – nuoga gulėjo ant paskleisto rugių pėdo, buvo be amo. Mergaitės šlaunys buvo kruvinos. Onutė pakėlė ją ir nunešė į trobą. Viduje mergaitė pravėrė akis, aimanavo:
– Man skauda..!
Onutė pašildė vandens, nuprausė dukrą, aprengė ir nunešė pas babą. Žengdama per slenkstį, ji Stepukui pasakė:
– Tėvui nė žodžio apie tai, kas įvyko. Jis puls keršyti – vokiečiai nušaus.
Vincas Stanevičius įteikė laišką majorui Kurtui. Šis jį perskaitė ir, nuvedęs į koridorių, parodęs suolą, pasakė:
– Hinsetzen! (Sėskitės), – gražino laišką žemaičiui.
Ir dingo.
Porą valandų išsėdėjo žemaitis vokiečių štabe. Pasirodė kareivis, atnešė kvortą juodos kavos ir buterbrodą su sūriu.
Netrukus pasirodė ir Kurtas. Jis valstiečiui į delną įbruko dvidešimt markių, rūkalų pakelį ir, palydėjęs pro sargybinį, pasakė:
– Auf Wiedersehen! (Viso gero)
Žemaitis į namus grįžo jau sutemus. Kurstydamas ugnį, papsėjo cigaretę ir gyrė vokiečių kavą. Ant stalo gulėjo dvidešimt markių ir laiškas.
Aušo 7-osios rytas. Namas pradėjo virpėti, o paskui ir drebėti. Atrodė, kad milžinas, paėmęs vieną jo kampą, purto it bulves krepšyje. Keliu pasipylė vokiečiai: vieni lėkė susėdę į mašinas ir mašinėles, kiti – apžergę dviračius ir nebalnotus arklius. Paskutinis pradardėjo motociklas su lopšeliu. Ir nutilo. Po to pasigirdo šniokštimas, peraugęs į gausmą. Su kiekviena minute jis didėjo. Stepukas pakilo iš lovos ir pro langą išsliuogė į rūtų darželį, žengė į kelią.
Berniukas vilkėjo tik baltus marškinius, iš tolo buvo gerai matomas. Pasirodė pirmieji du rusų tankai. Vokiečių „Tigrai“– margi it katinai, šie – tamsiai žali. Tie didžiuliai namai (sulig troba) lingavo pamažu, lyg pasidairydami. O gal bijojo nubarstyti vyrus, kurie buvo aptūpę tankus. Visi su šalmais, rankos spaudė ginklus.
„Kur jie važiuoja? Juk ten vokiečių pasala!“ – šmėstelėjo berniuko galvoje. Ir jis bėgdamas šalia tanko šaukė:
– Ten… „Tigrai“! Ten… vokiečių „Tigrai!“
Raudonarmiečiai jam mojo rankomis, komentavo:
– Nu i vstrečia! Vpervyje nas v Litve tak vstrečiajut!
Stepukas neatstojo, vis bėgo ir šaukė: „Du „Tigrai!“ Du… „Tigrai!“
Matyt, vyresnysis iš raudonarmiečių pabarbeno į bokštelį. Tankas sustojo ir angoje pasirodė galva su keista kepure.
– V čiom delo? – paklausė jis.
– Paren vsio vremia po litovski povtoriajet: „Tigrai! Tigrai!“ Nado peresprosit, – paaiškino seržantas.
Pro liuką išlindo vyriškis, jis vilkėjo mėlyną kombinezoną ir, priėjęs prie berniuko, paspaudė jam dešinę, o po to, bakstelėjęs sau į krūtinę, pasakė:
– Michail! A tebia kak zvat?
– Tėvai mane Stepuku vadina – pasakė berniukas.
– Stepan, – ir rankomis net suplojo iš pasitenkinimo, kad pavyko su lietuviu susišnekėti.
– Skolko… etich „Tigrov“? – ir iškėlė penkis pirštus.
– Ne tik du… – ir Stepukas taip pat iškėlė du pirštus.
– Gde oni?
Atsegęs planšetę, patiesė ant žemės žemėlapį, pašvietė su žibintuvėliu.
Bakstelėjęs pirštu sau ir žemaičiui į krūtinę, jis parodė žemėlapyje, kur jie yra.
Stepukas žiūrėjo į primargintą popieriaus lapą, bet nieko nesuprato. Jis ėmė purtyti galvą.
Nuo tanko nušoko seržantas Aleksejus, jis pasakė:
– Čevo ot parnia chotitie, on v pervye takije vešči vidit?
– Čto delat? Nam nado dvigatsia v periot!
Berniukas įsidrąsino, jis paėmė už rankos tankistui ir pasakė:
– Nuvesiu ir parodysiu, kur fricai slepiasi.
Michailas viršilai:
– Vozmi ves zvod, nejasno skolko tam nemcev.
Karys Aleksejus nuo pečių nusimetė palapinę-apsiaustą ir apgaubė Stepuką.
– Cholodno! Iz daleka očen vidna tvoja rubaška… u menia doma v Sverdlovske takoj paren tožie ždiot. Doždiotsa li?
Savo naujuosius draugus Stepukas nuvedė didžiuliu lankstu – kita puse bulvių lauko. Iš tolo jis parodė kalvelę, kur vokiečiai įrengė pasalą. Jiedu su tankistu liko, kitus prarijo tamsa.
Vokietis Otas puikiai girdėjo: keliu važiuoja tankai. Kur jie? Kodėl nutilo? Gal pasiųsti Valterį, tegul pasižvalgo?
Tą pačią minutę prie jo kojų nukrito rankinė granata. Beveik vienu metu sprogo keturios granatos, pasipylė automatų serijos. Mūšis tęsėsi kokias dešimt minučių.
Stepukas su tankistu nuėjo į mūšio vietą. Prie vieno iš „Tigrų“ ant apkaso krašto gulėjo dvylika vokiečių lavonų. Tarp jų buvo ir tie, kurie lankėsi Stanevičių namelyje.
Mūšyje žuvo ir du raudonarmiečiai.
– Jesli ne paren – nemcy nas vsech by uložili.
Išaušo. Stepukas nusivilko apsiaustą-palapinę ir norėjo ją grąžinti šeimininkui.
– Ne nado! Dariu!
Nuo rasos ir šalčio vaiko kojos raudonavo. Michailas, pamatęs jas, pasiteiravo:
– A sopog u tebia net? – ir patapšnojo per savo aulinukus.
– Neturiu batų. Vaikštau su klumpėmis, tik kai einu į bažnyčią, įsispiriu į medpadžius, – ir papurtė galvą.
– Nado parniu što to podarit. Neuželi u tėbia, Aleksei, ne naidiotsa para lišnich sopog?
– Takova razmera net.
– Togda podarim na virost. Proidiot god į budet kak raz, – pasakė Michailas.
Žuvusiems mūšyje raudonarmiečiams iškasė duobę prie pat kelio (vėliau jie buvo perlaidoti Kuršėnuose karių kapinėse). Atsisveikinimo žodžius tarė kovų draugai: eiliniai ir karininkai. Nuaidėjo salvė. Berniukas net pritūpė. Prie Stepuko priėjo Michailas su Aleksejumi. Pirmasis ant kairiosios vaiko rankos riešo užsegė rankinį laikrodį, antrasis prie žemaituko kojų pastatė naujutėlaičius aulinius batus ir pilną daiktamaišį gabalinio cukraus.
Tankai įjungė variklius, žemė ėmė virpėti. Raudonarmiečiai dar kartą paspaudė Stepui Stanevičiui dešinę, Aleksandras ranka perbraukė per trumpai kirptus berniuko plaukus… Gal pasąmonėje jis matė sūnų..? Ir puolė prie tanko.
Pasileido jie – trisdešimt (Stepukas visus suskaičiavo) tiesiai Ubiškės keliu. O ten Luokė, Viešvėnai, Telšiai. Gal jie pasuks dešinėn link Varnių..?
Tankai jau senai dingo, o berniukas vis dar stovėjo ant kalvelės ir mojo, ir mojo ranka.
Frontas ritosi į vakarus. Spalio 10-ąją Raudonoji armija užėmė Žemaitijos sostinę. Dar už savaitės grįžo klebonėlis. Ona, paėmusi iš vyro raštelį, kurį jis nešė į Raudėnus, peržengė bažnytėlės slenkstį.
Dvasios tėvas išvertė raštelio turinį: „Kurtai, porai valandų sulaikyk kaimietį, pavalgydink, atsisveikindamas duok jam dvidešimt markių. Atsilyginsiu. Otas.“
Moteris padėkojo, dabar ji žinojo vieno iš skriaudėjų vardą!