Algirdas Ažubalis
Profesorius, habilituotas daktaras
Prieš penkiasdešimt metų, būdamas tuometės Ubiškės vidurinės mokyklos direktorius ir matematikos mokytojas, birželio mėnesį su kolegomis palydėjau į gyvenimą 16-ją mokyklos abiturientų laidą. Ji buvo išskirtinė Ubiškei ir man tuo, kad, būdamas tuometinės SSRS Pedagoginių mokslų akademijos aspirantu – neakivaizdininku (dabar – doktorantu), rengiau savo pirmąją disertaciją apie matematikos mokymo diferencijavimo galimybes ir nuo IX klasės su šia klase atlikau savo pirmuosius didelius pedagoginius eksperimentus.
Trečdalis klasės noriai mokėsi matematikos
Pirmiausia suagitavau net šešias devintokes ir vieną devintoką (apie 33,33 procentus visos klasės) stoti į Lietuvos neakivaizdinę jaunųjų matematikų mokyklą. Visas septynetas sėkmingai, būdamas jau XI klasėje, ją baigė. Kadangi jos baigimo pažymėjimai buvo įteikiami Telšių zonoje trijų rajonų (Telšių, Plungės ir Mažeikių) abiturientams, tai Ubiškės mokykla tos mokyklos absolventų skaičiumi, tenkančiu vienai klasei, pirmavo visoje zonoje. Vėliau sužinojau, kad pirmavo tais metais (taip pat ir daug kitų metų) ji ir visoje Lietuvoje.
Taip pat šioje eksperimentinėje klasėje trejus metus tyriau programuotojo mokymo panaudojimą diferencijuotam matematikos mokymui. Trejetą mažesnių eksperimentų buvau jau atlikęs buvusiose Mitkaičių ir Degaičių aštuonmetėse mokyklose, nes tada studijavau neakivaizdiniu būdu matematiką Vilniaus pedagoginiame institute ir buvau pasirinkęs eksperimentinio pobūdžio kontrolinį, kursinį ir diplominį darbus iš programuotojo matematikos mokymo. Visi eksperimentai buvo susiję, o paskutinysis plėtė prieš einantįjį.
Tai buvo, kaip vėliau pasirodė, įžanga į kompiuterinį mokymą, kuris po kelių dešimtmečių tapo išsigelbėjimu organizuojant nuotolinį mokymą. Ir, beje, ne nuotolinis mokymas kaltas, kad per prasiautusią epidemiją smuko mokinių žinių kokybė, o prastas kompiuterinio mokymo vystymas Lietuvoje. Gavę kompiuterius, daug kas paniro į visokiausius žaidimus su jais, užuot pasinaudoję jų teikiamomis galimybėmis mokymui… Kitose šalyse kompiuterinio mokymo pasiekimai yra kur kas geresni.
Auklėtiniai įgijo įvairių specialybių
Tais laikais mokyklose ypač buvo propaguojamas internacionalinis auklėjimas, bendravimas su kitų respublikų atitinkamomis klasėmis. Devintoje klasėje aptariamieji mokiniai su klasės auklėtoja bandė užmegzti ryšius su Ukraina, deja, nepavyko. Tad dešimtoje klasėje užmezgė ryšius su Estijos Kohtla Jervės miesto vienos mokyklos dešimtokais. Ir jie nesitenkino tik susirašinėjimu, bet buvo pasikvietę bendraklasius į Ubiškę, o paskui su atsakomuoju vizitu nuvyko pas juos. Laikas parodė, kad abu pasirinkimai buvo pažangūs…
Manyčiau, kad mano eksperimentinė klasė nepadarė gėdos nei man, nei kitiems Ubiškės mokytojams. Toks pat procentas abiturientų, kiek joje buvo matematikų – absolventų, įgijo aukštąjį mokslą (įstoję buvo šiek tiek daugiau, bet kam liga, kam daugiausia materialiniai sunkumai, kam valios stoka, kam kaimietiškas-žemaitiškas nerangumas mokslų baigti neleido), nemažai baigė tuomečius dvimečius technikumus, aukštesnio lygio profesines mokyklas. Gal kas iš jų dar įsigijo ir aukštojo mokslo diplomą neakivaizdiniu būdu?
Yra kuo didžiuotis
Dabar jau dauguma buvusių tos klasės abiturientų garbingai baigia darbinę veiklą. Ypač didžiuojuosi grynai mano pėdomis nuėjusia, tapusia matematikos mokytoja ir Nevarėnų mokyklos direktore Irena Maskolenkaite – Žutautiene. O Ubiškės mokyklai 2007–2023 metais vadovavo kita jos klasės draugė germanistė, vienintelė klasėje ir antroji mokykloje aukso medalininkė Rita Viktoravičiūtė – Buivydienė. Prieš tai ji po studijų keletą metų padirbėjusi Vilniuje, grįžo į Ubiškę, apie 20 metų dirbo mokytoja, mokyklos direktorės pavaduotoja. Taigi vietoje išvykusio manęs Telšių rajonas gavo net dvi mokyklų direktores, kurios labai daug pasiekė, tobulindamos mokyklų materialinę bazę.
Ubiškės mokykla neišnyko, kaip daugelis kitų Lietuvoje, o virto sėkmingai veikiančiu daugiafunkciu centru. Jo sporto salės galėtų pavydėti net ir daugelis sostinės mokyklų…
Puikiai atnaujinta Nevarėnų mokykla. Beje, Rita ištekėjo už pirmosios mokyklinės meilės, kuri ją suvedė septintoje klasėje, – su dešimtoku Jonu Buivydu, irgi buvusiu mano mokiniu, vėliau ekonomistu, ilgamečiu Tryškių seniūnu. O Ritos ,,klasiokas“, tapęs agronomu, Petras Varnelis taip pat buvo ilgametis Viešvėnų seniūnas.
Šiauliuose verslu užsiima ir dėsto valstybinėje kolegijoje inžinierius Algimantas Jazdauskas. Yra išleidęs savo dėstomos turizmo vadybos mokymo priemonę. Daugiausia pėdsakų žiniasklaidoje paliko žurnalistas Kęstutis Andriulevičius (1956–2023), deja, anksti išėjęs Anapilin. XX amžiaus dešimtajame – XXI amžiaus pirmajame dešimtmečiuose jis paskelbė net 613 straipsnių, įtrauktų į pagrindinį šalies elektroninį katalogą. O kiek jų ten nėra įtraukta, nes katalogas pradėtas kurti maždaug nuo 1995 metų, niekas pasakyti nebegali.
Vokietijoje gyvena inžinierė-chemikė Nijolė Lovčikaitė. Filologė Marytė Ratkytė XX amžiaus 9 dešimtmetyje buvo kažkurios stambios Plungės gamyklos kadrų skyriaus viršininkė. Kiti reiškėsi kitose srityse. Romas Achramiejus, baigęs profesinę mokyklą, XX amžiaus 8 dešimtmetyje buvo labiausiai „grobstomas“ televizorių remontininkas Šiauliuose. Maitinimo sferoje gerai „sukosi“ Benas Liutkus, baigęs technikumą. Danutė Selenytė darbavosi ikimokyklinio ugdymo srityje Telšiuose. Vanda Vaišvilaitė dirbo kažkurioje Šiaulių gamykloje. Liuda Giniotytė dirbo felčere Šakių rajone.
Dirbau kartu su kitais puikiais mokytojais
Apie kitus, deja, girdėti neteko. Bet, matyt, nieko blogo niekas nepadarė, nes apie tai dažniausiai išgirstama. Tai, aišku, ne vien mano nuopelnas. Daug su klase dirbo jos auklėtoja, mokytojai: fizikas ir chemikas Algirdas Bložys, lituanistė Genė Vizgaudaitė, istorikai Vanda Mikalauskienė ir Pranas Dzvonkus, rusistė Jadvyga Macijauskaitė, germanistė Stefa Jarienė, kūno kultūros mokytojas Albertas Mikalauskas, darbų mergaitėms mokytoja Birutė Viktoravičienė, darbų berniukams mokytojas Jonas Zorys ir kiti. Būtina paminėti, kad V–VIII klasėse matematiką šiai klasei dėstė ir gerai ją parengė mokymuisi vyresnėse klasėse Genovaitė Lovčikienė. Beje, tuo metu ir ilgus metus iki to ir po to Ubiškės mokykloje mokytojavo trys buvę tremtiniai: A. Bložys, J. Macijauskaitė, J. Zorys. Tarp mokinių irgi buvo buvusių tremtinių vaikų. Šioje klasėje – minėtas A. Jazdauskas.
Kai įteikiau aptariamai klasei brandos atestatus, buvau tik ką atšventęs kuklutį savo 35 metų jubiliejų. Dabar, kai mano buvusi eksperimentinė klasė pažymi savosios abitūros 50-metį, aš atšvenčiau jau kur kas solidesnį jubiliejų… Ir dar man smagu, kad beveik visi greitai būsime vienose garbingose pensininkų gretose…