„Džiugo“ gimnazijai – 50 metų

Paskutinę šio pavasario dieną įvyko Telšių „Džiugo“ gimnazijos penkiasdešimtųjų gyvavimo metų jubiliejaus šventė. Šventiniai renginiai prasidėjo 14 valandą nuo buvusių mokyklos auklėtinių sugrįžimo į gimnazijos, daugeliui ją baigusiųjų atmintyje išlikusios kaip ankstesnė Telšių V-oji vidurinė mokykla, erdves, kur veikė mokyklos istorijai skirta paroda, buvo galima išgerti puodelį kavos ar arbatos, pabendrauti su dabartiniais ar buvusiais pedagogais, susitikti buvusius bendraklasius. 16 val. už mokyklos bendruomenę aukotos šv. Mišios Telšių katedroje. O nuo 17 val. prasidėjo šventinis renginys Telšių kultūros centro didžiojoje salėje.

Stasys Katauskas

Dabartinių gimnazistų ir mokyklos alumnų įspūdžiai
Belaukdamas jo pradžios, pakalbinau būrelį Katedros aikštėje besibūriavusių šiųmečių „Džiugo“ gimnazijos abiturientų.
Baltais marškiniais pasipuošę vaikinai Erikas, Kristupas, Lukas ir Dovydas, paklausti, ką galėtų pasakyti apie savo mokyklą, teigė, kad „Džiugas“ visada nuteikia džiugiai. Ir kad mokykla jiems tarsi antrieji namai, kur praleidžia daug laiko. Visgi, nepaisant to, vaikinai, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, su jauduliu laukia mokyklos baigimo, nors jų keliai po to, matyt, išsiskirs. Dovydas sakėsi turįs tikslą toliau mokytis kurioje nors kolegijoje, Lukas norįs įvaldyti šaltkalvio-suvirintojo profesiją, Kristupas, deja, planuoja išvykti į Švediją, kur jau gyvenanti vaikino sesuo. Pakalbintos merginos Odeta ir Eva buvo nedrąsios ir teatsakė, kad „Džiugo“ gimnaziją matančios kaip savo gyvenimo kelio pradžią. Bet visi jaunuoliai sutiko, kad mokykla jiems paliks gražiausius prisiminimus atmintyje.
Gerokai kalbesnės buvo gimnazijos alumnės Dalia ir Sonata, kurias pavyko pašnekinti jau salėje, prieš prasidedant renginiui. Abi jubiliejų švenčiančioje mokykloje mokėsi nuo 1980-ųjų iki 1991-ųjų metų. Moterys kalbėjo, jog gimnazijos aktų salėje surengta paroda, sutikti žmonės sukėlė daugybę prisiminimų, atsiminė kažkur 1983-iaisiais, kuomet dar tebebuvo trečiokės, vykusį tris kartas sujungusį renginį, kuriame tąsyk dalyvavo vaikai, tėvai ir seneliai. Dalia į mokyklos jubiliejaus šventę atvyko net iš Panevėžio, į kurį, baigus mokyklą, galiausiai nuvedė gyvenimas. Bet sakėsi Telšių, savo mokyklos, gimtosios žemaičių kalbos tikrai nepamiršusi.

Atmintyje – gražiausi momentai
Vakarėjant prasidėjusį oficialų šventinį vakarą vedė dabartinių gimnazistų grupelė. Vienas po kito pakaitomis vykusius dabartinių gimnazijos auklėtinių muzikinius ir šokių pasirodymus keitė įvairių su mokykla susijusių, joje besimokiusių ar jai kaip pedagogai daug metų atidavusių žmonių pasisakymai. Paprasti, be jokios pompastikos ir galbūt kaip tik dėl to itin jautriai nuskambėję pirmojo mokyklos direktoriaus Kazimiero Valančiausko žodžiai, kad iš 64 tada dar visiškai naujoje mokykloje 1974 m. rudenį mokslo metus pradėjusių pedagogų 50-ojo mokyklos gyvavimo jubiliejaus sulaukė tik 14. Pirmasis mokyklos direktorius vardijo mirusių mokytojų pavardes ir pakvietė juos pagerbti Tylos minute. Kiek vėliau tiems, kurių jau nebėra tarp mūsų, savo dainą skyrė ir gimnazistai. Savo kalboje K.Valančiauskas prisiminė didelę dalį mokyklos istorijos, mokinių pasiektų laimėjimų ir pasidžiaugė sakydamas pilnai žmonių salei, kad jei tiek daug susirinkote, vadinasi mokykla paliko gerus pėdsakus jūsų širdyse.
Žodį tarė dabartinis „Džiugo“ gimnazijos direktorius Mindaugas Sabaliauskas, pasidžiaugęs darnia visos gimnazijos bendruomenės veikla. Ne vienerius metus mokykloje išdirbusi lituanistė Irena Radzienė, beje, kaip tik šiomis dienomis švenčianti savo 80-ąjį jubiliejų, į publiką prabilo žemaitiškai. Mokytoja pasidžiaugė, kad per tada dar tik būsimojoje gimnazijoje praleistą laikotarpį išugdė 50 respublikinio filologų konkurso laureatų (lituanistams tai aukščiausias vidurinio ugdymo etape galimas mokinio akademinis pasiekimas), prisiminė ypatingai širdin įstrigusią pirmųjų auklėtinių klasę, kai į anuomet naują mokyklą atėjo iš tuometės Telšių trečiosios vidurinės būdama dar visai jauna pedagoge. Žemaitiškai į susirinkusiuosius kreipėsi ir buvusi mokyklos auklėtinė, dabar „Kranto“ progimnazijoje dirbanti Irena Daubarienė, paskaičiusi savo kūrybos eilėraštį ir pastebėjusi, kad kaip tik šie metai yra paskelbti žemaitiško rašto metais.
„Pasijutau paaugliu“, – kalbėjo Saulius Bartkus, paprašęs pirmiausia leisti kreiptis į buvusius, o tiksliau, į dar likusius bendraklasius. Deja, ir tarp buvusių mokinių jau yra nemažai tų, kurie šios dienos nesulaukė. S.Bartkaus prisiminimuose šiltus mokinių ir mokytojų santykius liudijantis epizodas iš seniai prabėgusių mokyklinių metų, kuomet vieno mokyklos vakaro metu perdegė lempa ir tada dar moksleiviui jam auklėtoja tiesiog išsitraukė nuosavą piniginę ir padavė pinigų, reikalingų lempai nupirkti. „Nuėjom su draugu, nupirkom, grįžę įsukom. Ir tada vėl nuėjom pas mokytoją, mat kol tą sukom, perdegė dar viena lempa“, – pasakojo S.Bartkus. Besimokančių gimnazistų tėvų vardu žodį tarė dar vienas mokyklos alumnas, Savivaldybės tarybos narys Tomas Lekavičius.
Viena žymiausių mokyklos alumnių – aktorė Nijolė Narmontaitė – taip pat kalbėjo žemaitiškai. Aktorė prisiminė neseniai ant tos pačios scenos ištartą K.Valančiausko mintį, kad mokykla iš pradžių vadinosi penktąja vidurine, tad jau pats pavadinimas tarsi įpareigojo stengtis mokytis penketais (okupacijos metais 5 būdavo aukščiausias įmanomas pažymys). „Turiejau tus pėnketus. Iš fiziniaus i iš mozikas, – sakė N.Narmontaitė. – I kap daba pagalvoju, ta nuoru sakyti vakams, muokinkities žalčiukaa, jie nanuoret būt aktuores“, – juokavo N.Narmontaitė. Vėliau ji prisiminė turėjusi ir penketą iš lietuvių kalbos bei pakvietė garbaus amžiaus sulaukusią savo mokyklinių metų auklėtoją Aldoną Juškienę užlipti ant scenos. „Aš nežinau šiltesnio žmogaus, kai prisimenu mokyklinius metus, esu dėkinga, kad davėt man visišką laisvę, kad rašydavot už nieką tuos trejetus (anuomet teigiamas pažymys) iš chemijos, fizikos ir kitų dalykų, kurių aš nekenčiau, kad netrukdėt man skleistis ten, kur buvau gabi“, – kalbėjo N.Narmontaitė.
Juventas Radzys, taip pat baigęs šią mokyklą, padainavo keletą savo kūrybos dainų, o mokyklinius metus prisimindamas teigė, kad visa mokyklos teritorija „bova kap mona kėims“. Nuo 1997 metų mokykloje kasmet renkami ir mokinių prezidentai. Graži buvo akimirka, kai ant scenos sustojo visi kuriuo nors metu ėję šias pareigas. Suaugę žmonės ir dar visai jaunučiai, dabar tebesimokantys. „Tokie jau mes esam, pirma prezidentais pabūnam ir tik paskui baigiam mokyklą“, – juokavo visų vardu kalbėjusi Eva Rumbutytė-Stonkevičienė.

Sveikinimuose šilti žodžiai ir geros naujienos
„Džiugo“ gimnazijos bendruomenę jubiliejaus proga sveikino Telšių savivaldybės vadovai, meras Tomas Katkus, vicemerė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė ir vicemeras mokyklos alumnas Almantas Lukavičius, pajuokavęs, kad kitas mokyklas baigę kolegos iš Savivaldybės gerai nesupranta, ko neteko gyvenime nesimokę „Džiuge“. T. Katkus susirinkusiuosius nudžiugino žinia, kad kaip tik dieną prieš renginį Telšių rajono savivaldybės taryba patvirtino sprendimą „Džiugo“ gimnazijos renovacijai skirti daugiau kaip pusantro milijono eurų iš Savivaldybės biudžeto.
Sveikinimo žodį tarė ir didžiausios Telšiuose įmonės „Žemaitijos pieno“ atstovės – pardavimų vadovė Marytė Milašienė bei sūrio „Džiugas“ prekinio ženklo rinkodaros vadovė Deimantė Rimgailaitė, gimnazijos direktoriui įteikusios ne tik įmonę reprezentuojančio sūrio galvą, bet ir suvenyrinę skulptūrėlę, kurioje vaizduojamas legendinis milžinas Džiugas.
Pradėjus kalbėti Lietuvos Švietimo ir mokslo darbuotojų profsąjungos Telšių skyriaus vadovei Linai Dijokienei, netikėtai išsijungė mikrofonas ir ėmė veikti signalizacija. Kuriam laikui renginį teko nutraukti, nes greičiausiai, mero T.Katkaus spėjimu, kažkur tinkamai nesuveikė davikliai. Visgi techniniai nesklandumai ilgai neužtruko, o sugrįžusi į salę L.Dijokienė pasidžiaugė, kad sprendžiant iš ką tik nutikusios situacijos, švietimo darbuotojai evakuotis, esant reikalui, moka puikiai. Sveikino susirinkusiuosius ir Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos vadovai bei kiti mokyklos bičiuliai.
Jubiliejinio vakaro rengėjai už paramą gimnazijai nuoširdžiai dėkoja visiems rėmėjams: „Žemaitijos pienui“, bendrovei „Norveža“, UAB CNC „Catering“, UAB „Blueberry baltic“, Ligitai Ralienei-Savickytei, Paulinai Garbinčiūtei ir įmonei „Idėjų gama“, UAB „Harmony SPA“, Telšių rajono savivaldybei bei merui ir visiems, prisidėjusiems ir prisidedantiems, kad „Džiugo“ gimnazijos vardas skambėtų ne tik mieste, bet ir visoje šalyje.
Šventė vėliau pratęsta neformalesnėje aplinkoje, kur vaišintasi mero T.Katkaus ir gimnazijos direktoriaus M.Sabaliausko bendromis jėgomis pjaustomu tortu, kava. Šiltą penktadienio vakarą eidamas iš gražaus dar tebesitęsusio renginio, galvojau, kad ir dabartiniai pedagogai bei gimnazistai, su kuriais teko garbė truputį dirbti, yra puikūs mokyklos tradicijų tęsėjai. Reikia manyti, kad daugybę moksleivių kartų išugdžiusi ir jau pusę amžiaus gyvuojanti „Džiugo“ gimnazija dar daugelį metų liks miesto pasididžiavimu.

Būkite pirmas pakomentavęs

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.