Telšių vyskupijos „Carito“ delegacija birželio pabaigoje lankėsi Turino mieste, Italijoje. Į Turiną vyko 12-os žmonių delegacija. Be aktyviausių „Carite“ savanoriaujančių žmonių, keliavo vyskupo Vincento Borisevičiaus beatifikacijos reikalų žinovas, kunigas Donatas Litvinas ir Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje dirbantis vienuolis salezietis, istorikas Pjercarlas Manzo. Per nepilną savaitę delegacija ne tik stebėjo kolegų, Italijos „Carito“ darbą, bet ir susipažino su Pjemonto regionu šiaurės Italijoje.
Stasys Katauskas
Saleziečių centras
Telšių vyskupijos „Carito“ vadovė Jūratė Damanskienė „Kalvotajai Žemaitijai“ pasakojo, kad šiemet „Caritas“ švenčia 35 metų organizacijos atkūrimo Lietuvoje sukaktį. Ši kelionė sumanyta kaip paskatinimas aktyviausiems „Carito“ savanoriams, kartu ir tarsi Telšių vyskupijos „Carito“ draugystės su mūsų mieste dirbančiais vienuoliais saleziečiais vaisius. Juolab, kad vienas jų kartu su „Carito“ delegacija į Italiją vykęs saleziečių ordino vienuolis, istorikas Pjercarlas Manzo, beje, pats kilęs iš Turino.
Stengtasi kelionę sudaryti taip, kad būtų ir maldos, ir pažinties su Italijos „Caritu“, ir šalies pažinimo. Pažintine prasme vertėtų išskirti ir vienos dienos kelionę į nedidelį Bardonekijos miestelį kalnuose, greta Prancūzijos sienos. Taip pat apsilankymą Karaliaus rūmuose, Turine. Mat į vieną valstybę Italija susivienijo tik XIX a. viduryje, o iki tol ilgą laiką Turinas buvo Pjemonto karalystės sostine. Bardonekijoje, pasak J. Damanskienės, keliauninkus užklupo nemenkas lietus, žaibavo. Būta planų kopti į kalnus, bet dėl audros kelionės dieną lyg tyčia patvino upės, tad šios minties teko atsisakyti. Užtat pavyko paragauti Pjemonto regiono virtuvės, ypač išsiskiriančios nepaprastai skaniais užkandžiais.
Iš Turino buvo kilęs šventasis Jonas Boskas, saleziečių globėjas, tad šis miestas laikomas saleziečių ordino centru pasaulyje. Jonas Boskas dar XIX a. pradėjo dirbti su valkataujančiais Turino gatvių vaikais, rinko juos, norėdamas šiems padėti ir susidūrė su problema, kaip tokį kiekį vaikų išmaitinti. Iki šiol Turine veikia Bosko namai, o panašiais pagrindais su jaunimu, kuriam reikalinga pagalba, tebedirbama ir šiandien. J. Boskas suvokė, kad vaikus reiktų išmokyti kokio amato, pavyzdžiui, batsiuvio ar spaustuvės darbininko ir taip sudaryti galimybę pasijusti kažką galinčiu, prasimaitinti pačiam. Tačiau nors „Caritas“ bei kitos labdaringos organizacijos labai stengiasi, o gerovės lygis nuo Jono Bosko laikų stipriai pakilo, žmonių, kuriems reikalinga pagalba, netrūksta ir šiandien net tokioje turtingoje Europos dalyje kaip Šiaurės Italija.
Prisidėti turi kiekvienas
Valdo rajonas Turine turi ne pačią geriausią šlovę. Jame netrūksta įvairiausių socialinių problemų, didelis nusikalstamumas, nemažai benamių, imigrantų. Būtent šiame rajone itin aktyviai veikia Turino „Caritas“. „Žmonės, su kuriais italų „Caritui“ tenka dirbti Turine, labai įvairūs ir vienintelis būdas visus suvienyti yra malda“, – sakė J. Damanskienė.
Lietuvos delegacijai įspūdį paliko tai, kad Italijoje mielai savanoriauja universitetų profesoriai, gydytojai, teisininkai. Pastarasis momentas svarbus dar ir tuo, kad su bėdoje atsidūrusiais žmonėmis bendrauja ne šiaip geros širdies italai, bet žmonės, turintys labai specifinių žinių ir gebėjimų bei ryšių, puikiai išmanantys savo sritį ir tam tikra prasme galintys teikti labai profesionalias konsultacijas. Patys italai gausiai aukoja įvairioms labdaringoms organizacijoms.
Yra ir daugiau skirtumų nuo Lietuvos. Pavyzdžiui, Turino „Carite“ yra medžio dirbtuvės „Iš naujo“. Jos skirtos benamiams ar grįžtantiems iš įkalinimo įstaigų žmonėms. Bet įdomu tai, kad kiekvienas ten skatinamas prisidėti prie visuomenės gerovės. Kiekvienas turi kažką dirbti. Pavyzdžiui, šiose dirbtuvėse kiekvienas atėjusysis medžio meistrų yra apmokomas dirbti su medžiagomis, medienos apdirbimo įranga, tada gamina baldus ar kitus dirbinius, bet už tai negauna atlygio. Jam kompensuojamas tik maitinimas ir kelionės iš gyvenamosios vietos išlaidos. Pagaminti dirbiniai parduodami. Greta dirbtuvių įsikūrę socialiniai būstai, miesto savivaldybės išpirkti nepasiturintiems žmonėms, tad, pavyzdžiui, padaryti baldai parduodami tų būstų gyventojams. Bet parduodami, ne atiduodami. Kad ir nedaug, bet kiekvienas turi savo dalelę, savo įnašą į bendrą gerovę įnešti. Lietuvoje, pasak J. Damanskienės, „Caritas“ ką nors duoda ir kartais, galbūt, įpratina žmonės tik gauti. Tuo tarpu Italijoje turi ir pats kažkuo prisidėti prie bendros gerovės.
Lietuvių delegacijai atmintin įstrigo ir viešbutis „Marijos namai“. Tai ne visai tradicinis viešbutis. Greičiau namai, kuriuose susiderina prieglaudos ir nuomojamo būsto paskirtys. Jame gyvena labai marga kompanija. Migrantai, buvę kaliniai, žmonės, turintys psichinę negalę, Turino universitetuose studijuojantys studentai. Nuomos kainos šiame viešbutyje svyruoja nuo 350 eurų per mėnesį, kas Turino mastais nėra daug, iki bent 50 eurų patiems skurdžiausiems. Bent tiek mokėti privalo kiekvienas. Italai stengiasi išvengti atskirties, getų, siekia, kad ties visuomenės parašte atsidūrusieji turėtų galimybę integruotis, sugrįžti į visuomenę, todėl stengiamasi, jog labai skirtingo amžiaus ir socialinės padėties žmonės gyventų kartu toj pačioj gatvėj, tame pačiame name, kad nesiformuotų uždaros atskirties bendruomenės. Greta „Marijos namų“ yra nedidelis skveras, kuriame, pasirodo, savo švenčių švęsti susirenka ir šiame mieste gyvenantys lietuviai. Jų, pasak J. Damanskienės, Turine priskaičiuojama maždaug 50.
Vietoj ginklų pagalba žmonėms
Didelį įspūdį Lietuvos delegacijai padarė apsilankymas jaunimo misionieriškos tarnybos centre. Tai didžiulė teritorija, apie 50 tūkst. kv. metrų, kurioje anksčiau buvo gaminami ginklai. Ernestas Olivero, už šį projektą buvęs nominuotas Nobelio taikos premijai, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sumanė paversti ginklų fabriko patalpas žmonėms padedančių organizacijų centru. Idėja, užuot gaminus ginklus padėti karo niokojamų šalių gyventojams, įgavo kūną ir šiandien šiame pagalbos centre dirba daugybė savanorių. Visame didžiuliame komplekse šiuo metu veikia trys mokyklos, daug įvairių dirbtuvių. Darbuotojų tėra tik 10, savanorių – tūkstančiai. Bet kiekvienas ateinantis turi kuo nors prisidėti. Lietuvių delegacija taip pat nebuvo išimtis. Telšių vyskupijos „Carito“ atstovai prieš apžiūrėdami centro veiklą turėjo kurį laiką padirbėti drabužių rūšiavimo sandėlyje.
Nors padėti pirmiausia stengiamasi karų niokojamose teritorijose gyvenantiems žmonėms, karo pabėgėliams, centre maitinimo, nakvynės ir kitokią pagalbą gauna ir italų benamiai, migrantai, priklausomybių turintys asmenys. „Būdamas ten, tik suvoki tikrąjį Vakarų visuomenių solidarumo su vargstančiaisiais mastą, krikščioniškos tradicijos, vargstančiojo veide įžiūrėti Viešpaties atvaizdą, gyvybę ir gylį“, – sakė J. Damanskienė.
Lietuviams įstrigo ir italų „Carito“ projektas „Pagalba išsiskyrusiems tėčiams“. Tai didelės prašmatniai įrengtos patalpos miesto centre, kur tėvai gali leisti laiką su savo vaikais, likusiais gyventi su motinomis. Mat Italijoje po skyrybų vaikai dažniausiai lieka su mamomis, o vyrai dažnai netenka ankstesnių namų, palikdami juos vaikų labui, moka didelius alimentus ir patys dažnai teišgali grįžti gyventi pas tėvus, jei juos dar turi. Kad galėtų netrukdomai komfortiškai bendrauti su savo vaikais, ir skirtos šios patalpos. To norinčių vyrų laukia ištisos eilės.
Savanorystė svarbi
Telšių vyskupijoje veikia 10 pagalbos centrų ukrainiečiams. Visoje vyskupijoje dirba per 400 savanorių. Skaičiuojama, kad šiuo metu Telšių vyskupijos „Caritas“ padeda maždaug 12 tūkstančių sunkiau gyvenančių žmonių. Skaitytojui čia reikia priminti, jog Telšių vyskupija apima gerokai didesnę teritoriją nei Telšių apskritis. Bet 12 tūkst. vargstančių žmonių Vakarų Lietuvoje vis vien yra daug. Visa „Carito“ veikla pagrįsta savanorystės principu. Telšių vyskupijos „Carite“ tėra tik buhalterė, viena darbuotoja, viena koordinatorė ir daug savanorių.
Paklausta, kokie žmonės dominuoja tarp „Carito“ savanorių, J. Damanskienė pasakojo, kad yra labai įvairiai. „Ateina idėjiniai altruistiškai nusiteikę žmonės, nemažai su bažnyčia susijusių. Didelė dalis į savanorystę įsijungia per pažintis ar kitokius ryšius su jau savanoriaujančiais žmonėmis. Klaipėdoje veikia „Carito“ jaunimo linija, įtraukianti į šią veiklą jaunesnius lietuvius. Pamažu ši idėja plinta po visą šalį. Aktyvūs ir pensinio amžiaus žmonės. Nemažą grupę „Carito“ savanorių sudaro tie, kurie, pavyzdžiui, artimojo netekties atveju, padėdami kitiems, tuo pačiu padeda sau. Yra ir nepagydoma liga sergančiųjų, bet norinčiųjų padėti kitiems. Keliai, atvedantys į savanorystę, labai įvairūs“, – sakė J. Damanskienė.
„Carite“ savanoriauja nemažai pedagogų. Pastarieji padeda į savanorystę pritraukti jaunimą. Telšių vyskupijoje gan aktyviai į šią veiklą įsitraukia ir medikai, socialiniai darbuotojai. Anksčiau dirbusi mokykloje, bet perėjusi į „Caritą“ J. Damanskienė pastebi, kad Lietuvos pedagogai kartais linksta save nuvertinti, bet sako matanti, kad jie, kaip ir medikai, yra žmonės, turintys gerų organizacinių gebėjimų, daug atsakomybės. „Šie žmonės labai naudingi visuomenei, todėl į pedagogus žiūriu su didele pagarba“, – teigė Telšių vyskupijos „Carito“ vadovė.
Kelionė į Italiją – galimybė iš arti pamatyti, kaip dirba italų „Caritas“, gerokai praplėtė akiratį, leido aiškiau pamatyti, kas mūsų „Carito“ veikloje yra gerai, kas galėtų būti kitaip, ko galbūt verta tikėtis ateityje. Juk ir Lietuvoje svarbiausi „Carito“ tikslai yra tie patys. Padėti suprasti žmonėms poreikį įsipareigoti vargstantiesiems. Ir pasiekti tuos žmonės, kuriais daugiau niekas nepasirūpina.