Mylimu darbu virtusi vaikystės svajonė

Rasa Šlaustienė būti kirpėja svajojo dar kirpdama lėles.

Šiuo straipsniu pradedame publikacijų ciklą apie paprastus Telšių krašto gyventojus. Kas mėnesį bandysime jums papasakoti apie kurį nors, redakcijos nuomone, įdomų, bet dėl įvairių priežasčių mažiau žinomą žmogų. Tiesa, ką reiškia mažiau žinomą? Juk nedideliame mieste, koks yra Žemaitijos sostinė ar, juolab, kaimo vietovėje, kiekvienas geras savo amato meistras netrunka būti pastebėtas, įvertintas. Tokia yra ir Rasa Šlaustienė, kirpėja, apie kurią pirmoji mūsų publikacija.
Stasys Katauskas

Apie kirpyklą galvojo dar vaikystėje
„Svajoti apie kirpėjos darbą pradėjau dar lėles šukuodama“, – pokalbį pradėjo R. Šlaustienė. Žinoma, gyvenimas taip dėliojosi, kad kelias iki kirpyklos užtruko. Bet, kad turės savo kirpimo saloną, moteris tikėjo nuo pat mažens. Galiausiai atėjo toks momentas, kad tapo aišku – dabar arba niekuomet. Tada – profesijos mokymasis, kursai, seminarai. „Būnant kirpėja, niekada nėra taip, kad jau viską moki, – sakė Rasa. – Juk išties, šukuosenos nuolat keičiasi, kinta klientų įpročiai, poreikiai, tad turi suspėti susiorientuoti, turi nuolat išmokti to, ko vakar dar nežinojai“.
Pradėti dirbti kirpėja jai išpuolė nedėkingu laiku – 2019-ųjų metų pabaigoje. Išdirbus 4 mėnesius, dėl pandemijos buvo paskelbtas karantinas. Po jo, dar neturint daug patirties, sugrįžti į darbą buvo beveik tas pats, kaip vėl viską pradėti iš naujo. Tačiau būtent tada atsirado pirmieji iki šiol ištikimi jos klientai. Iš pradžių moteris dirbo samdoma kirpėja, bet ilgainiui, susiformavus nuolatinių tik pas ją norinčių kirptis klientų ratui, ryžosi atidaryti savo kirpyklą. „Žinoma, nebūtume to padarę be santaupų, kurių buvo pavykę sukaupti pirmiausia vyro dėka“, – šypsojosi R. Šlaustienė. Anot jos, pradėti visiškai nuo nulio šiuo metu būtų apskritai neįmanoma. Konkurencija Telšiuose didžiulė, kirpyklų netrūksta. Kirpimo salonui būtina įranga, patalpos, reikiamos medžiagos taip pat kainuoja nepigiai. Tačiau kai jau turi būrelį žmonių, kurie tvirtina, kad eis ten, kur ras savo kirpėją, ir iš tikrųjų eina, tai sunku, bet tampa įvykdoma.

Matosi visuomenės pokyčiai
Per keletą pastarųjų metų moteris pastebėjo įdomių visuomenės pokyčių, kurie netikėtai atsiskleidžia ir iš kirpimosi įpročių. Krenta į akis, kad daug daugiau dėmesio savo šukuosenai pradėjo skirti vyrai. „Net plaukų garbanotis paskutiniu metu dažniau ateina vaikinai, merginos to beveik nebedaro“, – sakė kirpėja. Vyrai ne tik garbanojasi plaukus, atsirado ir anksčiau nebuvęs poreikis kruopščiai prižiūrėti barzdas, daugėja vyrų klientų, pageidaujančių dažytis plaukus. „Nelaikau savęs barbere, juolab, patys klientai paprastai moka savo barzdas, jų kontūrus prižiūrėti. Bet kartais reikia sutvarkyti vietas, kurių žmogus pats nemato, negali gerai matyti“, – kalbėjo Rasa, mielai, esant poreikiui, padailinanti klientų barzdas.

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ (Nr. 53)