Matematikė Virginija Svotienė pedagoginį darbą pradėjo 1981 metais tuometėje Telšių IV vidurinėje mokykloje (dabartinė „Atžalyno“ progimnazija). Telšiuose gimusi ir augusi mokytoja tik keletą studijų metų gyveno ne gimtajame mieste. Tačiau lauko tenisą ir keliones mėgstanti moteris yra apkeliavusi nemažai pasaulio šalių. Su ja kalbėjomės apie mokytojavimo patirtį, matematiką, gyvenimiškus pastebėjimus.
Stasys Katauskas
Matematikoje žavi konkretumas
„Man patinka, kad matematikoje visada gauni rezultatą. Nebūna taip, kad kažką darai ir telieka nebaigtas darbas, daugtaškis. Ne. Yra įvairiausių sprendimo būdų, įvairiausių uždavinių, skirtingi keliai. Bet bus rezultatas, bus konkretumas“, – sakė V. Svotienė. O matematika kaip mokslas, nors sudėtinga, bet turi daug savito grožio. Lauko tenisą mėgstanti moteris prisimena vieną mėgėjiškose teniso varžybose dalyvaujantį kolegą, kuris yra pasakęs, kad buvo tiesiog įsimylėjęs binarines matricas tiek, kad net būdamas nutolęs nuo tiesioginio darbo su matematika, kartais jas tebesapnuojąs.
Šio mokslo magija įtraukė ir pašnekovę. Tiesa, stoti į matematiką tada dar tik būsimą pedagogę pastūmėjo anuometėje Telšių III vidurinėje mokykloje dirbusi mokytoja Serepinaitė. Pasak V. Svotienės, baigdama mokyklą, ji turėjo galimybę studijuoti aktorinį meną. Prisimena, kad atvažiavusi paduoti stojimo dokumentų, stabtelėjo Vilniuje praeidama pro Konservatoriją, bet sudvejojo, kad neaišku, ar bus iš ko gyventi, pasirinkus aktorės kelią. Nors daugelis aplinkinių tada buvo nustebę, kad ji pasirinko matematikos studijas.
Per ilgus darbo metus V. Svotienei yra įsiminę daugybė momentų. Jaunystėje, tik pradėjus dirbti, – pirmosios klasės. Ar sėdėjimas iki vėlumos laukiant Kelto sistema perduodamų brandos egzaminų rezultatų, kuriuos reikėdavo asmeniškai pranešti mokiniams. Jų emocijos, išgirdus apie sėkmingą išlaikymą, mokyklos baigimo šventės. „Mokykloje man visada patiko, tikrai tą žinau“, – sakė mokytoja.
Didžiausias rūpestis – mokinių motyvacija
Kiekvienas su pedagoginiu darbu bent kiek ilgesnį laiką susidūręs žmogus pastebi, kad jau ne vieną dešimtmetį ugdymo programos mokyklose yra kas keleri metai keičiamos, atsisakoma vienų, įtraukiami kiti dalykai, kartais grįžtama prie anksčiau atsisakytų. Didelę pedagoginio darbo patirtį turinti specialistė, paklausta, kaip vertina nesibaigiančius pokyčius mokyklose ir pastarąjį kartą atnaujintą matematinio ugdymo programą, kalbėjo, kad, jos nuomone, bent jau progimnazijos klasėms tapo sunkiau. Mat į atnaujintas programas įtraukta dalykų, kurie anksčiau dėstyti tik vyresnėse klasėse, temų kiekis vaikams padidėjo, tuo tarpu kontaktinių valandų darbui su mokiniais, ugdymo medžiagai įsisavinti liko tiek pat.
V. Svotienei ilgą laiką teko dirbti ir direktoriaus pavaduotoja ugdymo reikalams. Pasak jos, kiekvienas pedagogas mokymo metodus pasirenka pagal save, pagal klasę. Normalu matyti, kad tu dirbi vienaip, kolegos – kitaip. Juolab, kad tai, kas gerai tinka vienai klasei, nebūtinai taip pat tinka kitai. O ir mokytojai skirtingi.
Pasiteiravus, ką moteris mano apie tai, kad per įvairias mokyklų akreditacijas ir kitokias patikras iš mokytojų reikalaujama taikyti inovatyvius mokymo metodus, nelabai atsižvelgiant į tai, reikalauja to pamokos logika ar ne, tačiau egzaminų, standartizuotų testų ir kitokių moksleivių gebėjimo patikrų atveju iš mokinių tikimasi gerų rezultatų, o jų nesant, stebimasi, kaip čia taip, mokytoja sutiko. Anot pedagogės, išties esama neatitikimo tarp nacionalinėse institucijose vyraujančių nuostatų, kaip reiktų dirbti su vaikais, ir to, ko paskui iš jų reikalaujama. Tačiau, V. Svotienės nuomone, didžiausia problema šiuo metu yra mokinių motyvacija, kuri stipriai sumažėjo. „Kartais tiesiog matai, kad vaikui tas pats, ar jis gaus 2, ar 3, ar 5. Ir ne tik vaikui. Būna, kad tas pats ir tėvams“, – apgailestaudama sakė pedagogė.
Įnikę į telefoną
Žinoma, pasikeitę yra daug kas. Mokytoja prisimena, kad pradėjus dirbti devintajame ano amžiaus dešimtmetyje, būdavo įprasta, jog pasiimi kurią klasę nuo pat 5-os ir mokai ją, kol vaikai baigs vidurinę mokyklą. Pripranti prie jų, mokiniai pripranta prie tavęs. Ir rezultatai būdavo pakankamai geri. Atrodytų, egzaminai dažnai džiugino ir mokytojus, ir mokinius tiek tada, kai tebevykdavo mokyklose, tiek įvedus valstybinius egzaminus, kuomet mokinių darbai imti anonimiškai tikrinti vos keliuose centruose. Ilgainiui, mažėjant mokinių skaičiui, visa tai keitėsi. Labai padaugėjo specialiųjų poreikių turinčių mokinių. Tuo tarpu pagalbos mokytojui specialistų mokykloms labai trūksta.
Drausmės problemų per pamokas mokytoja niekada neturėjo. „Tačiau būna, kad vedi pamoką, matai, atrodytų, protingus vaikų žvilgsnius, o kai ko paklausi, paaiškėja, kad mokinys nežino, ką ką tik sakei“, – sakė V. Svotienė. Įsiminė jai ir vienas pokalbis su mokinuku, kurio teiravosi, kas nutiko, kad atrodo toks pervargęs. Ir vaikas atsakė, kad tikrai yra pervargęs, eina miegoti trečią, penktą nakties. Praktiškai net ne nakties, ryto. Mat užsižaidžia telefonu. Į telefonus įnikę ne tik vaikai. Būna, ir tų vaikų mamos nebepaleidžia telefono iš rankų.
Tačiau informacinės technologijos jau neatsiejama gyvenimo dalis, šiuolaikiniai vaikai be jų nebegali ir reikia su tuo susitaikyti. Juolab, kad su panašiomis problemomis, kaip sudominti mokinį, kaip išlaikyti jo dėmesį tas 45 minutes, kol tęsiasi pamoka, susiduria ir kitų šalių pedagogai. V. Svotienė prisimena, kad ir „Atžalyno“ progimnazijos kolegoms yra tekę svečiuotis užsienio mokyklose, stažuotis Vokietijoje. Ten matydavo, jog vaikai visur tokie pat, o pasimokyti iš kolegų yra ko ne tik mūsiškiams. Stebėdami kolegų iš Lietuvos darbą, ir Vokietijos mokytojai suranda, ką perimti iš lietuvių. „Žinoma, mokykloms labai reikia ir jaunų pedagogų, geriau suprantančių šiuolaikinį jaunimą, geriau besiorientuojančių informacinių technologijų pasaulyje. Juolab, kad jaunus mokytojus visada mėgsta ir mokiniai“, – kalbėdama apie šiuolaikinę mokyklą, akcentavo mokytoja.
Lauko tenisas ir kelionės
Greta darbo Virginiją jau daug metų žavi tenisas ir šiaurietiškas ėjimas. Paklausus, ar yra kas sieja tenisą ir matematiką, moteris iš karto atsako, kad tarp šių dalykų esama labai daug bendro. Taktika, strategija. Ne kartą Lietuvoje vykstančiuose mėgėjų lauko teniso čempionatuose buvusi pirma, moteris kalba, jog net buvo praminta taktine žaidėja. „Išlošdavau gudrumu, apskaičiavimais. Žinodavau, jei ten smūgiuosiu kamuoliuką, varžovė bėgs ten, o ten jos nebus, todėl galėsiu daryti taip“, – pasakojo moteris. Ir teniso varžybas stebint, gilinantis į šį sportą, anot jos, kartais matyti, jog būna, kad žmogus turi puikius trenerius, gerus fizinius duomenis, atrodytų, ir kovotojo psichologiją, bet nėra rezultato. Nes nejunta, nesugeba gerai paskaičiuoti į priekį, numatyti įvykių, nemąsto gerai strategiškai. „Tarp teniso ir matematikos labai daug sąsajų“, – apibendrino Virginija.
Dar viena V. Svotienės aistra – kelionės. Ypač įsimintina tapo spontaniškai sumanyta kelionė į Egiptą, kurią primena jos namuose įrėmintas egiptietiškas paveikslas, nutapytas ant papiruso paviršiaus. „Buvo sekmadienis, kai sugalvojau važiuoti, o antradienį jau vaikščiojau Egipte, nors tai atrodė beveik beprotybė. Bet kaip buvo puiku“, – prisiminė moteris. Jai yra tekę dalyvauti ir ekspedicijose. Taip apkeliauta ratu visa Islandijos sala, stebėtos krikščionių ortodoksų apeigos įžymiojoje Etiopijos šventovėje Lalibeloje. Virginijos namus iki šiol puošia užsienio šalyse įsigyti dirbiniai, ypač įdomūs – iš Afrikos parsivežti kūriniai.
Svarbu surasti laiko sau
Nuo kelionių mūsų pokalbis vėl grįžo prie mokytojos darbo, prisiminimų, kad kaip „Atžalyno“ progimnazijos pavaduotoja, moteris visąlaik jautė kolegišką palaikymą iš Švietimo skyriaus (dabar Telšių Švietimo centras) darbuotojų bei vadovybės. Nuo 1981-ųjų mokykloje matematikos mokanti, o 30 metų ir direktoriaus pavaduotojos pareigose išdirbusi moteris matė, kaip kinta lietuviška mokykla, kaip keičiasi mokytojo vaidmuo.
Mąstydama apie pedagogo profesiją, mokytoja pabrėžė, kad tai sunkus, daug įtampos keliantis darbas, todėl labai svarbu padalinti paros laiką, kad 8 valandos būtų miegui, 8 darbui, o likusios 8 valandos liktų sau. „Be sąsiuvinių taisymo iki vėlumos, be moksleivių tėvų skambučių 21-23 valandą vakaro“, – sakė V. Svotienė. To moteris norėtų palinkėti ir kitiems pedagogams. Tik, žinoma, ir moksleivių tėvai kartais vėlai skambina, ir darbų būna, kad susikrauna. Toks jau tas pedagogo gyvenimas.
