Kitais metais baigiasi Telšių miesto šilumos ūkio nuomos sutartis, sudaryta dar 2000 metais. Pasirodo, dabar vėl išnuomoti negalima, kadangi nuomojant nebenumatomos investicijos. Birželio mėnesį Savivaldybės taryba nusprendė, kad dėl miesto šilumos ūkio nuomos būtina sudaryti koncesijos sutartį.
Alvydas Ivoncius
Išnuomojo ir susigrąžinti nebenori
Telšių šilumos ūkis UAB „Litesko“ penkiolikai metų buvo išnuomotas 2000 metais. „Litesko“ įsteigė savo filialą „Telšių šiluma“, bet išliko kaip turto nuomotoja ir Savivaldybės įmonė „Telšių šilumos tinklai“. Įmonės direktoriaus pareigoms užimti visuomet svarbiausias kriterijus buvo partinis bilietas. Po kiekvienų rinkimų „Telšių šilumos tinklų“ direktoriaus pareigos kam nors atitekdavo kaip „politinis grobis“. Įmonėje dirba vos keli darbuotojai: direktorius ir finansininkas.
Išsinuomodama Telšių šilumos ūkį, „Litesko“ įsipareigojo investuoti 20 milijonų litų. Sutarties galiojimas baigėsi 2015 metais, bet, pasirodo, Savivaldybė nebuvo pasirengusi perimti miesto šilumos ūkio. Viena vertus, būtų tekę „Litesko“ sumokėti šimtus tūkstančių eurų dar neatsipirkusių investicijų. Kita vertus – Savivaldybė nė neketino perimti miesto šilumos ūkio, kadangi tam reikalui net nekaupė pinigų.
2015 metais ir vėliau vyko aršios diskusijos dėl miesto šilumos ūkio perėmimo. Ir, kaip tyčia, tuo metu „Litesko“ neva „smaugė“ vieną privatų šilumos energijos gamintoją. Jam išsigelbėjimu buvo šilumos ūkio grąžinimas į Savivaldybės rankas, bent taip verslininkas manė, kadangi viešai piktinosi, kodėl Savivaldybė ketina pratęsti nuomos sutartį.
Perėmimo šalininkai tarsi liežuvius nusikando
Savivaldybė netgi skelbė naujos nuomos konkursą. Kadangi jo sąlygose buvo nurodymas sumokėti visas skolas „Litesko“, aišku, norinčių dalyvauti konkurse kvailelių neatsirado. Savivaldybė pratęsė sutartį su „Litesko“ dar dešimčiai metų. Vėliau nutilo ir aršieji šilumos ūkio perėmimo šalininkai, kadangi, pakeitus teisės aktus, nebebuvo galima „smaugti“ privatininko.
Per tuos metus šilumos ūkio padėtis mieste stipriai pasikeitė. „Litesko“ investavo žadėtus milijonus, atnaujino tinklus, katilinę, pastatė biokuro katilą. Atsirado ir privatus šilumos energijos gamintojas – „Žemaitijos energija“. O prieš kelerius metus pradėjo veikti dar vienos bendrovės katilinė Žemaitės gatvėje. Abiejų privatininkų katilinės modernesnės, todėl „Telšių šiluma“ nelabai laimi šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo aukcionuose. Panašu, pildosi kai kurių vietos politikų, kažkodėl, manytume, „tarnaujančių“ privatininkams, svajonė – valdiška įmonė turi likti vien šilumos energijos tiekėja (tai mažai pelninga veikla), o šilumos energiją turi gaminti ir riebiausiai uždirbti privatininkai.
Šiemet, baigiantis nuomos sutarčiai, jau aršių diskusijų, ką reikia daryti, nebevyko. Gal todėl, kad niekas nieko „nebesmaugė“, gal reikšmės turi tai, kad privatininkai nesunkiai nukonkuruoja „Telšių šilumą“, o jos kol kas valdoma katilinė ne tokia moderni kaip privatininkų, pasibaigus nuomai, atitektų Savivaldybės įmonei.
Nenoro susigrąžinti valdymą motyvai – tie patys
Savivaldybės taryba nutarė neperimti miesto šilumos ūkio sausio 25 dienos sprendimu. Savivaldybės taryba nenorėjo perimti šilumos ūkio dėl tokių pat priežasčių kaip ir anksčiau.
Sausio 25 dienos sprendime nuogąstaujama, kad tėra ribotos galimybės prisidėti, perėmus šilumos ūkį, prie UAB „Telšių šilumos tinklai“ investicijų. O įmonei galimybės nuosavomis lėšomis finansuoti investicijas į šilumos ūkio infrastruktūrą yra ir bus labai ribotos: tokiam finansavimui, atsižvelgiant į bankų sąlygas, gali prireikti nuosavo indėlio, kuris, esant bendrovės nuosavų lėšų nepakankamumui, turėtų būti formuojamas per akcininko (Savivaldybės) įstatinio kapitalo didinimą arba teikiant Savivaldybės garantijas.
Sprendime rašoma, kad „Telšių šilumos tinklai“, perimdami šilumos ūkį, patirs sąnaudas, kurios būtų kompensuojamos tik 2027-2028 metais. O kaip išsiversti iki minėto laikotarpio?
Be to, anot sprendimo aiškinamojo rašto, kaip parodė kitų Lietuvos miestų šilumos ūkio valdymo susigrąžinimo analizė, teigiamos įtakos šilumos kainai savivaldybėse su panašia šilumos ūkio struktūra nebuvo.
Pasirinko koncesiją – politikams galvos nebeskaudės
Savivaldybės administracija nusamdė teisininkų firmą „Glimsted“, kuri įvertino teisinius tolimesnio šilumos ūkio valdymo būdus.
Pasirodo, šiuo metu galiojančio Šilumos ūkio įstatymo redakcijoje yra pašalinta galimybė išnuomoti šilumos ūkį. Vadinasi, reikia ieškoti kitų miesto šilumos ūkio valdymo atsikratymo būdų.
Teisininkai pareiškė, kad šilumos ūkio valdymo perdavimas gali būti organizuojamas tik koncesijos, viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu.
Viešojo pirkimo-pardavimo sutarties objektu investicijos būti negali. Todėl ši alternatyva nėra laikytina tinkama. Viešojo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleidžiant šilumos ūkio valdymą, galėtų būti įsigyjama šilumos ūkio operavimo paslauga, o investicijas į šilumos ūkio infrastruktūrą turėtų atlikti nuomotojas („Telšių šilumos tinklai“) ir Savivaldybė savarankiškai. „Telšių šilumos tinklai“ pinigų investicijoms neturi, Savivaldybė tokiam tikslui išpurtyti biudžeto nenori.
Anot teisininkų, teisės aktuose yra nustatytos dvi viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės formos: koncesija bei valdžios ir privataus subjektų partnerystė. Savo esme koncesija nuo valdžios ir privataus subjektų partnerystės skiriasi tuo, jog koncesijos atveju privatus subjektas prisiima ne tik statybos ir tinkamumo, bet ir paklausos riziką. Todėl koncesininko pajamas, gaunamas iš koncesijos, gali sudaryti ne tik valdžios subjekto mokamas koncesijos mokestis, bet ir iš paslaugos naudotojų surenkamos pajamos. Tuo tarpu valdžios ir privataus subjektų partnerystės atveju privataus subjekto pajamas sudaro tik lėšos, gaunamos iš valdžios subjekto. Šiuo atveju – iš Savivaldybės. Be to, tokios partnerystės sutarties objektu investicijos negalimos. Šiuo atveju privatininkas valdo šilumos ūkį, už tai gauna atlygį, o investicijomis turi rūpintis Savivaldybė ar jos įmonė „Telšių šilumos tinklai“.
Kuo išliks: ar vien šilumos energijos tiekėju, ar ir gamintoju?
Teisininkų manymu, koncesija mažiau rizikinga alternatyva.
Koncesijos atveju reikės paruošti investicijų projektą ir užpildyti partnerystės klausimyną, atlikti kitus darbus.
Anot teisininkų, koncesijų atveju paprastai vartotojų mokesčiai turėtų kompensuoti visas privataus subjekto sąnaudas bei užtikrinti jam priimtiną investicijų grąžą ir veiklos pelną, tokiu atveju Savivaldybė gali visai neturėti jokių turtinių įsipareigojimų šilumos ūkį valdančiam privatininkui. Manytume, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Savivaldybė kratosi Telšių šilumos ūkio valdymo. Visos koncesininko išlaidos (taip pat ir investicijos) bus įskaičiuotos į šilumos energijos ir karšto vandens kainas. Bet lygiai tas pats nutiktų, jei šilumos ūkį valdytų Savivaldybei priklausanti UAB „Telšių šilumos tinklai“. Be to, kainą vis dėlto tvirtintų, kaip ir dabar, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.
Vadinasi, aktualu, koks bus, sudarant koncesijos sutartį, investicijų planas. Kaip minėta, galiausiai visas investicijas apmokės gyventojai. Ir dar – ar plane bus numatytos tokios investicijos, kad valdiška privatininkui valdyti katilinė būtų tiek moderni, kad galėtų efektyviai konkuruoti su privačiais šilumos energijos gamintojais? Jei ne, tai šilumos energijos kainas nemaža dalimi diktuos privatininkai.
Ir kas dabar bus įmonės direktorius? Spėkit.
Butų ūkis jau turi naują direktorę, bet visi tyli, ar bijot pristatyti?