Jau išleista, jau artimuosius, bičiulius bei patį Menininką džiugina knyga „Adolfas Kišonas. Dailininkas, dendrologas“. Knygoje rasite įdomių tiesos žinių apie šio Menininko gyvenimą, kilnius pomėgius. O visų daugiausiai rasite patrauklių, meniškumo jėga įtaigių jo paveikslų.
Janina Zvonkuvienė
Neatsidžiaugiu reto vertingumo dovana: knyga apie Adolfą Kišoną, jo gyvenimo metus ir menus. Tai legendinis Degaičių gyventojas, plačiau žinomas kaip reto grožio Degaičių parko kūrėjas. Bet jis – ir gražaus talento dailininkas! Nuostabiai piešia, puikiai tapo, jautriai valdo spalvas. Ir niekda nesivaikė jokių modernybių. Visada išlikęs prie klasikinių vertybių. Ir gyvenimu savo, ir kūryba. Žymaus Lietuvos dailininko Česlovo Kontrimo mokinys, bičiulis.
Talpiame, dailiame, nepretenzingame savo išore leidinyje sudėtas, – galima sakyti, suspaustas – meniškasis, išskirtiniu talentu, šviesiais jausmais, gėriu, grožiu švytintis Adolfo Kišono gyvenimas. Knygos puslapiuose labiausiai užtvirtinta ta gyvenimo ir meilės Gyvenimui, Tėvynei dalis, kurią Menininkas išvedžiojo dailininko teptuku.
Skaitant ir sklaidant knygą, galima per trumpiausią laiką peržvelgti, pajausti Menininko dvasią, jo talento galias. Kaip gamtoje ar žmogaus veide matomą, jaučiamą grožį perkelti į dailės kūrinį, į paveikslą. Rami, viskam pagarbi Autoriaus laikysena irgi yra iš sieloje glūdinčių meniškųjų galių, gražių vaizdinių, šviesių svajonių. Neįsileisti savin tamsos! Eiti vien su šviesa, su įkvėpimu kurti grožį spinduliuojančius dalykus – ne dažnam tai tepavyksta*.
Pasigėrėjus knyga, paskaičius, pasklaidžius ją, imi jaustis lengvesnis, šviesesnis. Tarsi kas būtų atitraukęs uždangą ir atvėręs mums vien gražų pasaulį. Tokį, kokio taip daugelis norėtume. O norime, kad jis būtų teikiantis išminties. O jeigu apie meną, senimo karta norime, kad jis nevarginantų minties. Gražaus talento Adolfo Kišono menas tikrai niekam nevargina minties. Tik nukreipia mūsų mintį ir jausmus teisinga kryptimi – į meilę aplinkos grožiui, Gamtai, darnai. Aukščiausiajam. Siūlo dėmesingiau, su meile pažvelgti į aplinkinius veidus. Juose visados rasis kas nors žavaus, rasis charakterio bruožų, akimirkos nuotaikų. Dailininkas Adolfas Kišonas visa ką perteikia talentingai nupiešdamas, tapydamas. Visa tai išreiškia tyra jausmingumo dvasia.
Įsižiūri į jo dailės kūrinius ir jauti, kaip srūva į tave ta geroji, šviesioji meno galia.
*
Kai paimu kokią nors naują knygą, pirmiausiai peržvelgiu, savotiškai „patikrinu“, visas būtinąsias nuorodas. Juk kartais net metai nenurodomi. Neatidėliodama imu pieštuką ir užrašau. Įrėžiu. O paskui jau verčiu knygą, kur pasitaiko – kas paklius pirmam įspūdžiui. Su Adolfo Kišono knyga pasitaikė 91 puslapis. Plūstelėjo graži balta šviesa, saulėtam namų kiemelyje sėdi miela moteris, tvarko derliaus gėrybes. Čia pat stovi mažametis sūnelis. Jis padeda. Labai susikaupęs… Abu susikaupę darbui. Nė vienas nežiūri į mus. Bet būtent tai ir yra jautrioji, gražioji Menininko mintis: perteikti nuotaiką, šviesą, jausmą tos Gyvenimo Akimirkos. Visi daiktai – mums visiškai savi, pas visus tokių pilna. O čia jie yra ypatingi – jie Menininko išjautimu nušvitę… Parinkti spalvas, jų intensyvumą, kad iš visko labiausiai šviestų tik ta saulėtos vasaros šiluma, vaiko buvimo su mama šviesa. Saviškių, savo kiemo jaukumo šviesa. Na, gal įspūdis kiek nors priklauso nuo žiūrinčiojo nuotaikos, nuo apšvietimo. Skleisdama knygą, tas sąlygas turėjau geras. Daug meilės šiame paveiksle. Juk moteris – Menininko dukra Vitalija. Ir anūkas. Maloniai veikianti šio kūrinio Šviesa ir nuotaika. Ir pats siužetas… Žiūrėti ir žiūrėti. Tegu atleidžia man visi išmanantys. Kalbu tik kaip eilinė žiūrovė.
Toliau pakliūva atversti 42 psl. Peizažas „Pakilusi pavasario upė“. Labai patiko šis paveikslas. Jis labai gyvas. Jaučiu ankstyvo, tamsokos dienos pavasario vėją. Gaivų, genantį debesis, judinantį lyg vandenin įsibridusius krūmus. Pernykštės žolės nusviręs kuokštas. Ir tas vanduo, vanduo… Vėjas jį kutena, ir šis raibuliuoja, raibuliuoja smulkiu raibuliavimu. Vėjas virpina čia visokių mielų atspalvių atspindžius. Kiek čia reikėjo atidos, jausmo, taiklaus teptuko, spalvos skonio visa tai itin gyvai atspindėti dailės kūrinyje. Gamtos grožio stebuklėlis tame gyvai virpančiame vandenyje. Rods, imtum delnu paliesti, gaivą pajausti…
Šalia „Pakilusios pavasario upės“ 43 puslapyje yra „Suvirintojas Kazimieras Norvaišas“. Portretas. Vėlgi su gražiausia įtaiga parodyta tvirto, ir matyti, kad gero, žmogaus laikysena. Ir charakteris, ir gyva nuotaika, ir daiktai… Darniai sugulusios spalvos. Ir po daugybės metų šis žmogus tebežvelgia ir žvelgs lyg iš sustabdyto laiko.
Žiūrint į bet kurį Adolfo Kišono nutapytą portretą, juntama pati gyvastis. Atrodo, šie žmonės tuojau prakalbės. Bet tuo pačiu aiškiai matai, kad tai tapyba, kad tai būtent Dailininko Talentas… Nėra to „žaidimo“ – „atpažįstamas ar nelabai“. Visi portretai ypatingai tikri, visi savitos nuotaikos. Žiūriu portretus „Sesuo Juzefa“, „Gydytoja Genė Pocienė“, „Vitalija“… 63 psl. įspūdingas motinos Bronės portretas. Adolfas Kišonas meistriškai nutapo akis, žvilgsnį, veido raukšlelių išraiškas. Čia tokia subtilybė! Ją įvaldyti gali tik didis meistras. Žvilgsnyje atsispindi žmogaus vidus, jo siela. Galima nuspėti ir būdą, charakterį. Į ką pažiūri, atrodo, lieki ir susipažinęs. Lyg pasikalbėjęs. Štai dar: 49 psl. „Žmona Elena“. Gyva, ir ori. Ir aprengta pagal to meto gero lygio „ypatumus“. Santūri elegancija. Gerumu spindinčios akys, santūri „namiškės“ šypsenėlė. 17 psl įspūdingas ir iškalbingas portretas „Tėvas Jonas“, tapytas 1972 m. Akivaizdu, kad ligos valandą. Tėvo žvilgsnis… Visu gyvenimu savo jis žvelgia, užtvirtina savo tiesas. Nebandykit gailėtis… Bet nenuslėpsi kančios. O ir sūnaus širdis juk sako savo. Spalvos čia ne džiaugsmo žvaigždės, jos tik liudininkės… Menininko viskas pasverta, apgalvota. Išsaugotas visam Tėvo Žvilgsnis.
*
Knygoje sudėta nemažai natiurmortų, daug peizažų. Nuostabūs peizažai! Nieko slegiančio. Vien grožis! Kai kurie peizažai tiesiog spinduliuoja gėriu. Nemažai peizažų su Degaičių parko vaizdais. Ir iš seniai, ir iš dabar. Šiandienis Degaičių parkas paties Menininko, dendrologo Adolfo Kišono, taip sakant, ir sutvertas. Čia jau jo, kaip dendrologo, „medžių profesoriaus“, kūryba. Peizažai įvairiais metų laikais. Kai kuriuose paveiksluose galima aptikti ir pažintinių dalykų, seniai nebesančio Degaičių dvaro ponų namo fragmentų.
Peizažai nuo Šatrijos kalno, nuo Medvėgalio, nuo Paršpilio… Ilgio ežeras… Sunku akis atitraukti buvo nuo 83 psl. „Ruduo Telšiuose“. Rods, ir vėjo švilpimą girdi. 104 psl. „Žiema Degaičiuose“. Vis tiek kitoks jausmas yra, kai atpažįsti tas vietoves, tarsi atsistoji ton vieton, iš kurios dailininkas „apmatus darė“. 77 psl. yra peizažas „Keliukas į Jampolę“. Na, vėl tarsi savas, tarsi ten buvus. Ir tie rudeninio lietaus vandenys, tie atspindžiai ant jo visada atrodė menas, darė įspūdį, kai jaunystėje tekdavo labai daug ką pėstute pasiekti. Tai kur daugiau džiaugsmo imsies, jei ne iš gamtos vaizdų, iš spalvų, atspindžių. Tad prie dažno Adolfo Kišono paveikslo sustoju tarsi prie kažko savo, prie itin brangaus. Lyg oro gaivą imu jausti.
Grįžtelėjusi galvą, kas gi greta 77 psl. peizažo, – o tai bent! Vėl pažįstamas! Ir tikriausiai vienintelis per šalelę visą toks portretas! Vadinasi „Žiūrovas“. Spėju, kad futbolo žiūrovas. Nurodyta, kas toks: pats Telšių Kikilas! Juozapas Kikilas, kurio portretą dailininkas Adolfas Kišonas besąs nutapęs 1986 m. Žavus portretas! Visa šio žymaus Telšių personažo esybė perteikta. Kaip gyvas! Pusiau profiliu. Šūkauja savo tiesas. Puikiai prisimenu Telšių Kikilą iš senosios autobusų stoties laikų. Griausmingu balsu ten darydavo tvarką, kad moterys nevilkėtų ilgų kelnių. Kišdavo pinigų: „Jimk, eik nusipirksi medžiaguos sijuonou“. Įžymusis mano bendrapavardis. Buvau Kikilaitė. Už šį portretą garbiajam dailininkui Adolfui Kišonui reiktų atskiros nominacijos.
*
Apie Adolfą Kišoną, kaip apie dendrologą, medžių specialistą, medžių ugdytoją, augintoją, skiepytoją knygoje taip pat nemažai papasakota. Gražiausių Degaičių parko nuotraukų įdėta. Parkas – tai dailininko Adolfo menas, „gyvasis kūrinys“, augantis, besikeičiantis nuo laiko ir gamtos valios. Ir nuo degaitiškių geranorystės.
*
Sklaidant knygą „Adolfas Kišonas. Dailininkas. Dendrologas“, iš jos plūsta geroji jėga. Akys atsiveria plačiau. Pasaulis ima rodytis šventiškesnis. Norisi kuo ilgiau išlikti užvaldytai šios knygos. Ji ramina. Per radiją, per televiziją, jeigu jų nelaikome visam išjungtų, girdime daug erzelynės, daug piktdžiugiškumo. Iš ten daug tamsumų pareina. Tokį dabarties laiką gyvename.
Dabar žinau, kas gali padėti: padėti gali grynas, tyras, skaidrus, puikaus talento, nuoširdumo ir meilės kupinas menas. Kaip ir Adolfo Kišono paveikslai. Bent iš knygos, kurios poligrafija, taigi pati spaudos kokybė, yra gera. Atsiverčiu patikusius peizažus, patikusius portretus, žvelgiu ir jaučiu, kaip siela gryninasi, kaip šviesa ir malonė pareina. Tapybos, akvarelių spalvų, siužeto, darnoje glūdi didžiulė gerosios įtaigos galia. Šviesi impresija. Pagarba Autoriui Adolfui Kišonui.
*
Knygoje glaustai pateikiama Adolfo Kišono biografija. Kilmės iš Mažeikių. Iš tėvo Jono, iš gimnazijos dailės būrelio, kuriam vadovavo žinomas Lietuvos dailininkas Česlovas Kontrimas, gavo dailės suvokimo pagrindų. Bet matome ir nujaučiame, kad didžioji Gerb. Adolfo meniškumo galia yra Talentas. Tą buvo pastebėjęs, palaikęs, skatinęs kurti ir žymusis Česlovas Kontrimas. Adolfas Kišonas yra tyros širdies, jo dvasia kupina meilės saviškiams. Įkūrė, darbštumu, sumanumu kartu su žmona Elena užgyveno nuostabius, augmenijos grožio apsuptus namus savo šeimai. Degaičiuose. Nuošaliausiame parko kampe. Užauginti trys puikūs vaikai. Jau ir anūkai seniai dideli. Kišonų sodyba yra buvusi gražiausia visoje šalelėje Lietuvos. Menininkas kuklus, ramus, itin rūpestingas šeimai. Niekada nesigrūmęs dėl kokių nors vardų, titulų, laimėjimų… Neeikvojo tam savo jėgų ir nervo. O jei kas pastebėjo nuopelnus, tai ir pripažinimai „patys atėjo“. Yra gausu ir nominacijų, pripažinimų, apdovanojimų. Ir šeima jį labai myli. Džiaugiasi, kad parengta, išleista knyga, apie kurios būtinybę pirmoji kadaise prabilusi šviesaus atminimo Elena Kišonienė. Ji buvusi supratinga moteris, kantri, rūpestingai jautri žmona, visada palaikiusi ir skatinusi Adolfo talentus. Tai didi gyvenimo dovana, kai artimieji yra jautrūs, supratingi, palaiko talentigo žmogaus dvasią ir kūrybą. Didi gyvenimo dovana, kai namiškiai žino, kada priglausti, kada paguosti, kada pralinksminti ar nuošaliai patylėti.
*
Menininkas Adolfas Kišonas kartais pavadinamas tautodailininku. Suskaidžius šį žodį į dvi dalis, bus tiesa: Tautos Dailininkas! Tai puikiausio talento tautos grožio atspindėtojas. Ir tautą, ir kraštą šis Dailininkas myli visa širdimi. Jo dailės kūriniuose – vien graži, profesionaliai atspindėta šalelės mūsų gamta, gražūs miestai, malonių, su individualia charakterių išraiška, žmonių portretai…
*
Pagarba knygos rengėjams: Adolfo Kišono dukrai Vitalijai Kišonaitei Bagdonienei, Elvyrai Spudytei. Fotografijų autorei Loretai Norvaišienei ir visiems kitiems, kurių dėka gimė talpi, į dailios knygos lapus sudėta Menininko Adolfo Kišono „paveikslų galerija“. Tegul jos turinys eina į sielas tų žmonių, kurie alksta ramaus grožio, nuoširdaus paprastumo, šviesos, taurių jausmų. Adolfo Kišono dailės kūryba tuo ir alsuoja.
