Maironio „Lietuva brangi“ ir Tautiškos giesmės sugiedojimu Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos aktų salėje prasidėjusi šventė praėjusį penktadienį pritraukė ne kasdien Žemaitijos sostinėje apsilankančių svečių – keturi minėtos gimnazijos moksleiviai nudžiuginti su XX a. vidurio išeivija susijusio 2011-aisiais įsteigto fondo stipendijomis.
Stasys Katauskas
Solidus svečių sąrašas
Tądien šioje gimnazijoje vyko gražus renginys – Juozo Giedraičio Lietuvos moksleivių fondo stipendijų teikimo iškilmės. Be pačios gimnazijos bendruomenės (mokytojų, vadovų, gimnazistų ir jų tėvų), renginyje dalyvavo nemažai svečių: minėto fondo pirmininkas Jonas Vainius, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorius Arūnas Bubnys, Telšių švietimo centro vadovė Aurelija Trečiokienė, LR Seimo narys istorikas Valdas Rakutis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininkas Vladas Sungaila.
Tokia gausi nacionalinių institucijų bei visuomeninių organizacijų atstovų bei vadovų delegacija nėra dažnas reiškinys mūsų rajono švietimo įstaigose ir jau savaime liudija dėmesį istorinės atminties išsaugojimo svarbai tarp jaunosios kartos. Juolab, kad stipendijos bei kitokie apdovanojimai Vincento Borisevičiaus gimnazijos mokiniams suteiktos už rašinius istorinės atminties tema. Suprantama, tų rašinių galbūt nebūtų buvę be gimnazistų auklėtojų bei lietuvių kalbos mokytojų paskatinimo. Mokiniai minėjo pedagogių Ligitos Kaziukonės, Lijanos Linkienės, Gražinos Narmontienės bei Sonatos Krasauskienės atkreipto dėmesio ir patarimų svarbą, rašant rašinius, už kuriuos buvo nominuoti Juozo Giedraičio Lietuvos moksleivių fondo stipendijoms gauti.
„Esame lietuviai“
Kaip pabrėžė fondo pirmininkas J. Vainius, tokias stipendijas gauti gali tik katalikiškų mokyklų auklėtiniai. Renginio pradžioje žodį taręs Vincento Borisevičiaus gimnazijos direktorius Robertas Ežerskis dėkojo vyskupui A. Jurevičiui už tai, kad šis atkreipęs fondo dėmesį į Telšius. Tiesa, pats A. Jurevičius sakė, jog jokių jo nuopelnų čia nesą ir džiaugėsi ugdymo įstaigomis su aiškiai išreikšta religinio-tautinio auklėjimo pakraipa. Taip pat vyskupas pabrėžė bendradarbiavimo su išeivijos lietuviais reikšmę ir, trumpai prisimindamas išeivijos istoriją, atkreipė dėmesį, kad tarp išeivių, pasitraukusių iš tėvynės dėl sovietinės okupacijos, būta ir nemažai dvasininko kelią planavusių pasirinkti jaunuolių. Anot A. Jurevičiaus, Lietuvos katalikų bažnyčia tada neteko apie 40 į Vakarų šalis pasitraukusių Telšių kunigų seminarijos auklėtinių. Baigdamas savo pasisakymą, A. Jurevičius kvietė gimnazistus pateisinti išeivijos lietuvių turimus lūkesčius. „Esame lietuviai, esame viena tauta“, – sakė A. Jurevičius.
Žodį taręs V. Rakutis pabrėžė, kad kiekviena šalies praeičiai rodomo jauno žmogaus dėmesio apraiška džiugina jį kaip istoriką. O A. Trečiokienė, dėkodama mokiniams, pastebėjo, kad rašyti apie tėvynę, apie gimtinę gali ne kiekvienas ir dėkoti už tai reikia tokius vaikus išugdžiusiai šeimai ir mokyklai.
Prisiminė išeivijos istoriją
Stojęs kalbėti J. Giedraičio Lietuvos moksleivių stipendijų fondo pirmininkas J. Vainius susirinkusiesiems priminė didelę praėjusio amžiaus vidurio emigracijos bangą nulėmusius Antrojo pasaulinio karo įvykius Lietuvoje bei tada susiformavusios išeivijos istoriją. J. Vainius akcentavo, jog 1944 metais iš Lietuvos į Vakarų šalis pasitraukė didelė dalis šviesiausių to meto protų. Rašytojai, mokytojai, gydytojai, mokslininkai, dalis karininkų, verslo, žemės ūkio atstovų, iš esmės to meto visuomenės branduolį sudarę žmonės. O pasitraukę ėmė burtis į visuomenines organizacijas. Kai tapo aišku, jog greitu laiku grįžti į Lietuvą nepavyks, išeivijos lietuviai svarbiausiu savo tikslu ėmė laikyti pastangą išeivijos sąlygomis išsaugoti lietuvių tautos valstybingumo tradiciją ir autentišką lietuviakalbę kultūrą. Tada buvo įkurtas ir iki pat okupacijos pabaigos veikęs VLIK-as (Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas).
VLIK-o veikloje dalyvavo ir Juozas Giedraitis (1910-2008), kurio vardu pavadintas Lietuvos moksleivių stipendijų fondas, kuomet buvo nutarta, kad jaunąją patriotiškai ir katalikiškai auklėjamą Lietuvos kartą reiktų pagal galimybes paremti. Klausantis emocingos J. Vainiaus kalbos, neapleido įspūdis, kad nors matome kalbant lietuvį, šio iš Čikagos į Lietuvą atvykusio žmogaus pasisakyme girdėti jau amerikietiškos retorikos mokyklos maniera. Esminiais faktais paremtas ir į klausytojų emocijas nutaikytas tekstas, pačių faktų ne per daug, bet pakankamai, kad susidarytų visapusiško pranešimo įspūdis, į auditoriją apeliuojantis tonas, rodantis, kad pats kalbėtojas neabejingas tam, ką sako ir tam, ką išgirs auditorija. Įtaigu buvo ir ko pasimokyti ne tik gimnazistams.
Dominavo rašiniai partizanų tematika
Tačiau grįžkime prie pačių mokinių. Fondo stipendijomis buvo įvertinti keturių gimnazistų darbai. Pirmoji vieta atiteko Justei Rimkutei, parašiusiai rašinį apie švento Pranciškaus gyvenimą. Antra, vertintojų nuomone, buvo Greta Mikuckytė, rašiusi apie Lietuvos partizanų kovą. Trečioji vieta skirta irgi partizanų tematika rašiusiam Matui Navikui, kurio darbas pavadintas „Partizano malda“. Ketvirtoji liko Fausta Burneckytė, pasirinkusi rašyti apie Lietuvos buvimą ES ir NATO.
Pristatydami savo darbus, gimnazistai dėkojo konsultavusioms mokytojoms, pabrėžė, kad, ruošdamiesi šiam darbui ir jau rašydami, sužinojo ir suprato nemažai dalykų apie Lietuvos praeitį ir dabartį. Akcentuota, kad postūmį imtis tokios užduoties paskatino į lietuvių kalbos pamokas pasikviestas apie partizaninį pasipriešinimą kalbėjęs lektorius. Žinoma, gimnazistai dėkojo ir tėvynę mylėti juos nuo mažens mokantiems tėvams.
Pasipriešinimo metinės
Renginys baigtas LGGRTC direktoriaus Arūno Bubnio pranešimu, skirtu 80-osioms ginkluoto partizaninio pasipriešinimo sovietų okupantams pradžios metinėms. Nuo 1944-ųjų vasaros iki 1953-iųjų visoje šalyje vyko partizaninis karas prieš raudonuosius grobikus. Pasak A. Bubnio, šioje kovoje krito per 20 tūkstančių Lietuvos partizanų. Per tą laiką surengta apie 400 kovinių operacijų, siekiant sunaikinti priešą. Prieš mūsų partizanus per tą patį laiką okupacinės pajėgos surengė per 800 karinių operacijų. Galiausiai, turėdami didelę technikos ir gyvosios jėgos persvarą, okupantai palaužė ginkluotą lietuvių pasipriešinimą. Pavieniai partizanų būreliai dar tęsė pasipriešinimą keletą metų, paskutinieji, tarp jų ir vienas Lietuvos didvyrių Adolfas Ramanauskas-Vanagas, buvo pagauti ir nukankinti jau gerokai po 1953-iųjų. Tačiau visą šalį apėmęs masinis ginkluotas pasipriešinimas tada jau buvo nuslopęs.
A.Bubnys akcentavo, jog nėra paprasta įvardinti konkrečią partizaninio karo pradžios prieš Sovietų Sąjungą datą. Mat 1944-aisiais iš Lietuvos pamažu traukiantis vokiečiams, kiti okupantai, rusai, skirtingu metu pasirodė Lietuvos teritorijoje. Tad ir pirmieji susidūrimai, ilgainiui peraugę į koordinuotą visą šalį apėmusią kovą, prasidėjo ne vienu laiku ir nelengva nuspręsti, kurią datą laikyti pasipriešinimo pradžia. Visgi, anot A. Bubnio, LGGRTC linkstama vertinti, kad pasipriešinimo pradžia derėtų vadinti 1944 liepos 21-ąją.
Po A. Bubnio pranešimo ir J. Vainiui įteikus gimnazijai JAV vėliavą, o gimnazijos pedagogų chorui (vadovė Violeta Bendė) sugiedojus religinę giesmę, renginys baigėsi. Eidamas iš jo prisiminiau renginyje išsakytą vyskupo A. Jurevičiaus raginimą mokiniams neapvilti išeivijos lūkesčių. Tikiu – neapvils.