Įspūdingiausias gamtos bei archeologijos paminklas mūsų rajone – Šatrija su šalia jos buvusia senovės gyvenviete, išaugusia į Pašatrijos kaimą. Ši gyvenvietė tikriausiai buvo daugelio aplinkinių kaimų, taip pat ir Luokės miestelio, pirmtake. Šatrija nepagrįstai siejama su žemaičių krikštu 1413 metais, nepelnytai jai suteikiamas pagoniškos šventvietės statusas. Kalnas bene labiausiai iš visų objektų Telšių rajone apipintas padavimais ir sulaukęs išsamesnių archeologinių tyrinėjimų. Šioje straipsnio dalyje pasakojama apie archeologinius Šatrijos ir jos papėdės senovinės gyvenvietės tyrinėjimus.
Alvydas Ivoncius
Pirmosios ekspedicijos daug informacijos nesuteikė
Šatrija – vienas įspūdingiausių Lietuvos piliakalnių, kuriame kadaise buvo pastatyta pilis. Piliakalnio aikštelė didelė – 60×40 metrų. Pietiniuose, vakariniuose ir rytiniuose kraštuose supiltas 2 metrų aukščio, 16 metrų pločio pylimas. Žemiau aikštelės yra ilgos ir plačios terasos, galbūt jose buvo priešpiliai.
Įrengti pilį tokioje aukštoje kalvoje žmonėms buvo didelis iššūkis. Kaip ir visos pilys, taip ir šioji buvo statoma, keičiama šimtmečiais.
Šatrijos pilis nepateko į istorinius šaltinius, todėl jos seniausia praeitis iš dalies atskleidžiama archeologiniais tyrinėjimais.
Archeologiniai tyrinėjimai pačiame piliakalnyje nesuteikė daug informacijos. Kur kas daugiau radinių aptikta senovinės gyvenvietės vietoje, Pašatrijos papėdėje.
Archeologiniai Šatrijos ir jos papėdės gyvenvietės tyrinėjimai išsamiai apibendrinami Manto Daubaro 2012 metų archeologinių tyrinėjimų ataskaitoje, kurios duomenimis čia remiamasi.
Pirmieji archeologiniai žvalgymai atlikti 1948 metais. Tiesa, ekspediciją anuomet labiausiai domino padavimai ir pasakojimai apie Šatriją. Vis dėlto užsimenama, kad apžiūrėti 1944 metais iškasti apkasai, kurių pjūviuose aptikta sudegusio molio. Kitose vietose, ypač prie iškastų bulviarūsių, buvo aptikta grublėtosios, gnaibytinės keramikos. Regis, 1948 metais ekspedicija kasinėjimais pati neužsiėmė.
Kiti archeologiniai žvalgymai atlikti 1964 metais Istorijos instituto iniciatyva. Deja, pasak M.Daubaro, šių tyrinėjimų ataskaitoje mažai užsimenama apie radinius, jų chronologiją. Ataskaitoje vyrauja piliakalnio būklės aprašymas.
L.Valatkienės ir D.Karalienės tyrinėjimai
Išsamesni archeologiniai tyrinėjimai pradėti tik 1984 metais, grupei vadovaujant Telšių kraštotyros muziejaus archeologei Laimutei Valatkienei. Tuomet nustatyta, kad ariama Šatrijos papėdė yra senovinės gyvenvietės vieta. Tyrinėjimų metu rasta gyvūnų kaulų fragmentų, keramikos (gnaibytinės, brūkšniuotosios, lygiu paviršiumi) šukių, aptikta dalis akmenimis krauto židinio. Rasta Djakovo tipo svarelių, pasaginė segė, juostinės žalvarinės apyrankės smailėjančiais galais dalis, titnago nuoskilos, akmeninis kaplys, akmeninio kaplio ar kirvio nuoskila. L.Valatkienė rašė apie akmenimis grįstų židinių bei stulpaviečių liekanas. Archeologė gyvenvietę datavo I tūkstantmečiu-II tūkstantmečio viduriu. Visgi rasti keli akmeniniai įrankiai, pasak M.Daubaro, leidžia manyti, kad gyvenvietė galėjo būti ir senesnė.
1986 metais mokslininkai vėl lankėsi prie Šatrijos, tačiau šįsyk bandė pietinėse ir vakarinėse piliakalnio teritorijose aptikti kapinynus. Deja, jų rasti nepavyko.
Vėlesni tyrimai įvyko tik 2009 metais. Ir tik todėl, kad buvo ketinama tvarkyti Šatrijos aplinką. Tyrimams vadovavo „Alkos“ muziejaus archeologė Dalia Karalienė. Rasta įvairaus tipo keramikos, gyvulių kaulų, geležies gargažės, ugniavietės, XIII-XIV amžiais datuojamos kaulinės šukos, IX-X amžiais datuojamas masyvus žalvarinis žiedas, o vienoje vietoje aptikti žmogaus palaikų likučiai. Dalia Karalienė konstatavo, kad aptikta archeologinė medžiaga datuojama V-XIV amžiais.
Paslaptingi kapai
2012 metais vėl atlikti archeologiniai tyrinėjimai, vadovaujant archeologui M.Daubarui. Ir vėl šie tyrinėjimai atlikti tik todėl, kad buvo numatoma tiesti kelią, atlikti kitus piliakalnio ir jo aplinkos tvarkymo darbus.
Tyrinėjimų metu perkasose vėlgi aptikta įvairios skirtingų laikų keramikos, geležies gargažės, kažkokio sudegusio statinio ar jo dalies likučiai, nugludinti akmenys, smeigtukai, galąstuvai, peiliai, verpstukai, molio tinko gabaliukai, pjautuvas, strėlės antgalis, žalvarinė yla ir panašūs radiniai.
Visgi ypatingiausi atradimai 2012 metų tyrinėjimuose buvo aptikti kapai kelio palei kalvos papėdę vietose. Kape Nr.1 žmogus buvo palaidotas ant šono, kojos sulenktos. Skeletas buvo išlikęs labai gerai. Kapas datuojamas senuoju geležies amžiumi (1-4 amžiai). Jokių įkapių kape neaptikta. Čia buvo palaidota maždaug 50-55 metų moteris.
Kape Nr.2 du aptikti dviejų vyrų skeletai. Vienam vyrui buvo 20-25 metai, o antrajam – daugiau nei 50 metų. Vienas buvo palaidotas paguldytas ant pilvo, dešinė ranka atsilenkusi taip, kad beveik siekė stuburo kaulus, o kairė – sulenkta. Kitas žmogus buvo paguldytas pusiau ant pilvo, dešiniojo šono. Po smakru aptiktas geležinis smeigtukas, tačiau jis, anot M.Daubaro, nėra įkapė, o tiesiog buvo užkastas kartu su žmogaus kūnu. Šis kapas taip pat datuojamas senuoju geležies amžiumi.
Kape Nr.3 rasti vieno žmogaus palaikai bei rankų kaulų. Kūnas taip pat buvo palaidotas paguldžius ant pilvo. Nors palaikai tyrimų metu priskirti ankstyvajam geležies amžiui, M.Daubaro manymu, tai nėra patikima ir teisinga. Šiame kape palaikai išlikę prasčiau. Tai – maždaug 15-17 metų jaunuolio kapas.
Kape Nr.4 aptiktas vieno individo skeletas. Kūnas buvo palaidotas ant kairiojo šono, kojos nežymiai sulenktos. Palaikai datuojami senuoju geležies amžiumi.
Kape Nr.5 atidengti keturių žmonių skeletai. Kūnai buvo palaidoti vienu metu. Du kūnai palaidoti ant nugarų, vienas – pusiau ant dešiniojo šono, pusiau ant nugaros, vienas – ant pilvo. Du vaikų kūnai buvo tiesiog užmesti ant kitų dviejų. Palaikai – senajame geležies amžiuje gyvenusių žmonių. Vyrams buvo 20 -25, 35-40, o vaikai – maždaug 3 ir 7 metų.
M.Daubaro tyrinėjimų metų rasta ankstyviausia keramika preliminariai datuojama II-IV a., o vėlyviausi radiniai preliminariai datuojami XIV a. pabaiga-XV a. pradžia.
Nuo II iki XV amžių
M.Daubaro nuomone, didesnioji dalis radinių, kurie neturėjo griežtos chronologijos, datuojami II-IX amžiais. Radiniai, kurių chronologiją galima datuoti tiksliau, priklauso viduriniajam geležies amžiui (V-IX amžiai). Mokslininko teigimu, būtent šiuo laikotarpiu Pašatrijos gyvenvietėje buvo intensyviausiai verčiamasi metalurgija.
M.Daubaras pagal savo tyrinėjimų rezultatus priėjo išvados, kad Šatrijos papėdės gyvenvietėje žmonės įsikūrė senajame geležies amžiuje, didžiausią apimtį gyvenvietė pasiekė viduriniajame geležies amžiuje, o vėlesniais laikais gyvenvietė buvo sumažėjusi arba persikėlusi į kitą vietą. Tačiau L.Valatkienės ir D.Karalienės tyrinėjimų medžiaga rodo, kad Šatrijos papėdės gyvenvietėje žmonės tebegyveno ir XV amžiaus pradžioje.
Šatrijos papėdėje rasti kapai palaidojimų būdu tikriausiai yra smurto aukos. Tai ne kapinės įprasta prasme. Žmonės, panašu, į kapų duobes buvo sumesti bet kaip.
Artimiausi kapinynai
Senovės kapinynas prie Šatrijos dar nerastas, o būtent jis kur kas daugiau papasakotų apie materialinę ir dvasinę Šatrijos papėdės gyvenvietės kultūras.
Artimiausias yra Žaduvėnų kapinynas, kurį 1974 ir 1975 metais tyrinėjo Vitas Valatka. Kapinynas yra pusiaukelėje tarp Viekšnalių ir Žaduvėnų gyvenvietės. V.Valatkos manymu, čia buvo pilkapiai, nors nė vieno nesuardyto jau neberasta. Tyrinėjant buvo nustatyti 36 kapai. Žmonės buvo laidojami ant nugarų, ties krūtine sulenktomis rankomis. Rasti įmoviniai kirviai, peiliai, ylos, verpstukai, ietigaliai, antkaklės, segės, kitokie papuošalai. V.Valatkos teigimu, čia laidota II-IV amžiais, tačiau kapinyno kalvelės viršuje turėtų būti V-VIII amžių kapų.
Į rytus nuo Šatrijos yra Patumšalių senkapiai, kol kas dar išsamiau netyrinėti. Už jų dar toliau – Maudžiorų kapinynas. Šį kapinyną 1964, 1966 metais tyrinėjo V.Valatka, o 1978-1980 metais – L.Valatkienė. Ištirti 384 kapai, rasta įvairių ginklų, įrankių, papuošalų, kurių dauguma datuojami IV-VI ir VIII-X amžiais. Tačiau Vytauto Didžiojo karo ir Šiaulių „Aušros“ muziejuose yra pavienių IX-XII amžių radinių.
Luokėje, buvusios pieninės kalvoje, atsitiktinai buvo rasti ietigaliai, žalvarinė pasaginė segė. 1990 metais čia atlikus tyrinėjimus, tiesa, nedidelės apimties (10 kvadratinių metrų ploto) rasti XVII amžiaus kapai, tačiau aptiktas ir su XVI amžiumi sietinas židinys. Vis dėlto ietigaliai ir segė liudytų, kad kalvoje gali būti ar buvo ankstesnio laikotarpio kapų.
Šatrijos papėdės gyvenvietės ir minėtų kapinynų tyrinėjimai rodo, kad apie Šatrijos pilį žmonės gyveno jau gana plačioje teritorijoje nuo I tūkstantmečio pirmos pusės.
