Apie Telšių Kikilą: bent šiek tiek apie legendinį Žemaičių sostinės personažą, laisvą ir nepriklausomą žemaitį

Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.

Janina Zvonkuvienė

(Tęsinys. Pradžia Nr. 87,88, 89)

Juozo Kikilo byla
1940 m. gruodį Telšių Kikilas, dar jaunas, buvo areštuotas ir net pasodintas į cypę. Buvo išvežtas į areštinę Šiauliuose.
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filiale saugoma Juozo Kikilo byla. Byla pirmiausiai suteikia tikslių žinių apie patį asmenį – apie Telšių Kikilą. Tai Juozas Kikilas, sūnus Juozo, gimęs 1906 m. Telšiuose. Socialinė kilmė – iš darbininkų. Išsilavinimas – keturi pradinės mokyklos skyriai. O ir matėsi, kad raštingas, nes visur jo parašai tvarkingi. Ūgis – 163. Nevedęs. Užsiėmimas – žvejys. Gyvenama vieta – Telšiai, Plungės g. 23. Išskirtinės žymės – nepastebėta. Darbo vieta iki suėmimo – Telšių miesto prekiautojas.
1940 metų gruodis. Areštantui tada buvo 34-eri metai. Ir už ką gi Telšių Kikilas buvo sulaikytas, areštuotas? Kokį sunkų nusikaltimą jis padarė, kad sulaikymo aprašymo pabaigoje pastebima, kad „gali būti baudžiamas ne mažiau penkerių metų kalėjimo“? Nusikaltimas štai toks: (citata, kalba netaisyta) „Pil. Kikilas, pasinaudojęs momentu, kad dėl siuvamųjų siūlų stokos negali patenkinti normalaus pirkėjų pareikalavimo, iš krautuvės nusipirkęs po 1 (vieną) rublį 50 kapeikų 1000 jardų siūlų špūles, pardavinėjo vaikščiodamas po rinką pirkėjams, imdamas už siūlų špūlę po 6 (šešis) litus. (…) už supirkinėjimą ir pardavinėjimą siuvamųjų siūlų, kaip masinio vartojimo daiktų, pasipelnymo tikslu, kaipo už spekuliaciją, kaltinamasis Kikilas Juozas pagal RSFSR Baudž. Kod. 107 str. gali būti baudžiamas kalėjimu ne mažiau penkerių metų, su pilnu arba daliniu turto konfiskavimu ir, kad pil. Kikilas gali pasislėpti nuo tardymo ir teismo (…) kaltinamajam Kikilui Juozui kardomąją priemonę paskirti areštą iki bylos užbaigimo.“ (Citatos pabaiga.)
Tai štai toks Juozo Kikilo nusikaltimas. Atlikta asmens krata ir paimti daiktai. Rašoma taip: „1) Blėkinė dėžutė su adatomis ir 2 lit. 2) Pinigų vienas rublis.“
*
Aprašyti ir sulaikytojo drabužiai: „kailiniai ilgi, švarkas juodas, baltiniai balti, kelnės pilkos, medklumpiai, kepurė mielina.“

Kitų bylų nebuvo
Visi popieriai buvo pristatyti Šiaulių prokurorui. Šiauliuose ir sulaikytasis Kikilas. Šiaulių prokuroras raudonu pieštuku užrašo patikrinti, ar nėra Kikilui iškelta kitų bylų.
Kadangi siūlus buvo pirkęs krautuvėje, o ne kaip nors nusikalstamu būdu įsigijęs, ir kadangi kitų bylų nebuvo, prokuroras nurodo Juozą Kikilą iš kalėjimo paleisti. Taip ir parašyta: „iš kalėjimo“. Bylą perduoti Telšių teismui. Rezultatai nežinomi.

Kas tas jardas?
Juozo Kikilo byloje įdomus pasirodė mato vienetas – jardas. Tūkstančio jardų siūlų špūlė… Na, žodynai tokį žodį dar žino. Tai ilgio matavimo vienetas, truputį mažesnis už metrą. Vienas jardas – 0,914… metro. Vienoje špūlėje nebuvo kilometro ilgio siūlo. Buvo mažiau.
Ar prekybininkai tokiu mato vienetu ir matavo siūlus tuomet, ar tai sugalvojo uolūs pareigūnai?.. Vargu, ar kas bepaaiškins.
Gali būti, kad tie siūlai buvo tik pretekstas sulaikyti Kikilą. Jis galėjo būti areštuojamas dėl kitų reikalų. Dėl neklusnumo, dėl patriukšmavimo, pasipriešinimo. Dėl kieto būdo. Kaip žmonės pasakoja, jis buvo dar buvęs nuolatinis bažnytininkas, puikiai išmanęs visus Katalikų bažnyčios apeigų reikalus, kai prireikdavo, nevengęs būti poteriavimo vadovu. O valdžia deklaravo ateizmą. Gal dar kas nors valdžiai nepatiko. Nes kišti į kalėjimą dėl perpardavinėjamų siūlų – kaip ir nerimta. Arba pareigūnams reikėjo savo viršenybei parodyti, kad jie uoliai dirba…
*
Dėkoju Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialui, vedėjai Almai Jankauskienei, darbuotojai Nijolei Monkevičienei už galimybę pasklaidyti Telšių Kikilo bylos dokumentus ir ten rasti konkrečių faktų. Mažas kolektyvas saugo dideles vertybes. (Pavarčiau dar ir Telšių gimnazijos senų laikų dokumentų. Juose itin iškalbinga praeitis.)
*

Putbalielis! Su Kikilo intonacija
Gaila, kad jau sumažėjo vilčių, kad kas nors ką nors aiškesnio papasakotų apie Juozo Kikilo, to įspūdingo personažo vaikystę, gyvenimą. Sako, visko jis matęs. O pakliuvęs į kalėjimą dėl gana taikaus prasižengimo, išėjo tik su didesne patirtimi.
Po Telšius jis buvo visur esantis. Ir vis su savo smulkiomis prekėmis. Kažkur buvo pramokęs smulkios šaltkalvystės amato. O gal ir vien iš talento savo. Juk įvairiausių sugebėjimų žmonės dažnai turi vien iš savo prigimties, iš talento.
*
Telšių kilmės aktorius Vilius Kirkilionis (garsaus Telšių žurnalisto, šviesaus atminimo Vlado Kirkilionio sūnus) sako, kad kaip dabar girdintis Telšių Kikilo balsą, kviečiantį į futbolo rungtynes: „Putbalielis atvažiava! …Taisau lietsargius! … Skuteklele. … Cėravuojemas adėtas!“ Kaip gražiai įžangą apie būsimas futbolo varžybas pasakydavo: „Putbalielis atvažiava!“
Dar atkurkim savo žemaitiškoje klausoje visą to žodžio intonaciją, garsumą, įdėtą svarbą. Putbuols! Putbalielis! Kaip svarbu tai buvo Telšių Kikilui! Ir kaip žūtbūtinai svarbu jam buvo, kuo greičiau, kuo gražiau telšiškiams apie tai pranešti. Ir tai darydavo su visa savo gerąja išmone. Putbalielis atvažiava! Žemaitėškā truopniau nepasakysi.

Drabužis su paslaptimis
Daug kam įsiminė Telšių Kikilo drabužiai. Visada vilkėjo kokį nors viršutinį drabužį. Kad ir kaitra būtų, Kikilo mieste menkai teapsirengusio nepamatysi. Ir kai nešalta, vilkėdavo dažnai ilgą, laisvą, patogų ploščių. Nenaują. Kai šalčiau, vis tiek pat laisvą kareivišką milinę. Viršutiniai drabužiai būdavo su vidinėmis kišenėmis. Ten buvo Kikilo daikčiukų saugyklos. Tamburkos (vąšeliai), atskiroje blėkinėje dėželėje adatos „ciravojamos“ (adymo). Žvejybos kabliukai. Viskas jo paties gamybos. Pirkti jų nebuvo, arba būdavo retai. Tos adatos ciravojamos (adymo) buvo labai reikalingos. Nes drabužių, kojinių trūko. Tai dažniausiai audavosi savų megztomis vilnonėmis kojinėmis, kurios greitai prakiūra. Jas nuolat tekdavo ciravoti, adyti. Kikilas aprūpindavo žmones. Nebuvo brangininkas. Šias adatas padarydavo geras, didele bule, gero ilgio, gero smailumo. Sąžiningas buvo žmonėms.

Kur nėra skutekliukų, nėra ir Žemaitijos
Skutekliukas bulvėms, morkoms, obuoliams skusti. Tai žemaitiškas daikčiukas. Jei moteris žalių bulvių neskuta skutekliuku, o suka aplinkui bulvę peilį, ji nežemaitė. Faktas. Mums, žemaičiams, skutekliukas, skutis taip įprastas smulkus kiekvienų namų daikčiukas, kad net neįsivaizduojame, kaip jo galėtų nebūti.
Ir Kikilas aprūpindavo visus. Neatsimenu kainos, bet nebrangiai. „Bluogs skutis. Nenašos. Stuorā plieš. Musiet ne Kėkėla“, – sakydavo namiškiai. Kikilo skuteklele būdavo geri.
*
Kur Žemaitija baigiasi, ten baigiasi ir skutekliukai. O žemaičiams siena – jau už Nevėžio upės…
Nemačiau vietinių gaspadinių bulves skutant senovišku skutekliuku nei Kaune, nei Vilniuje. Nemačiau ten ir prekiaujant tokiais daikčiukais. Nors Vilniaus Kalvarijų turguje – daug etnografijos. Skutekliukų ten nėra. O Telšių turguje, kurs šeštadieniais būna Tryškių gatvėje, atvažiuoja vienas meistrelis su labai puikiais skutekliukais. Tikras Telšių Kikilo meistrystės tęsėjas. Bet jis neilgai Telšiuose teužsibūna. Tikriausiai turi maršrutą po kelis turgus.
*
Kai pirmą kartą ilgesniam pabuvimui susiruošiau į Vilnių, jau iš anksto į rankinuką įsidėjau… žemaitišką, kikilišką skutekliuką. Kad kartais nepamirščiau. Kai aptikau gerų skutekliukų, nupirkau kai kam dovanų. Ne į Vilnių, ne. Čia pat. Juk neįsižeistumėte dėl tokios kikiliškos dovanėlės? Paėmus naują turginį skutekliuką, dera Telšių Kikilą, tą išskirtinį žemaitį prisiminti. Tą nepastumdomą drąsuolį, reikalingų smulkmenų meistrą šnekų keistuolį gera mintimi paminėti. Neturėtų būti kitaip.
*
Kažkas jau yra tyrinėjęs buities daikčiukų kilmę ir nustatęs, kad žemaičiai su savo skutekliukais priklausome vadinamajam vakariniam arealui. O rytinė Lietuva – rytiniam. Bulvių skutekliukai – vienas iš skiriamųjų požymių. Rytinėje Lietuvos dalyje Kikilo skutekliukų tradicijos nėra. O štai Žemaitijoje ji taip stipriai yra, kad… iki pat Švedijos. Sako, kad jie ir parėję pas žemaičius iš Švedijos. Tik, kažin, ar Telšių Kikilas tai žinojo.
Turiu daiktinį įrodymą. Kai vyresnysis sūnus, dar moksleivis būdamas, viešėjo pas draugą Švedijoje, tai lauktuvių mamai parvežė… švedišką skutekliuką. Kaip sakoma, „pabričną“, ne namuose darytą. Gal ten nebūdavo tokių meistrelių, kaip Telšių Kikilas. Švediškas skutekliukas pasirodė esąs patvarus ir labai geras. Kotas padarytas lyg morka.
Kažkada yra ir mūsų parduotuvėse buvę pirkti skutekliukų. Bet ne tokių, kaip Telšių Kikilo.
*
Anos santvarkos metais vienu tarpu buvo sukeltas aukštutinės valdžios vajus, kad pramonės įmonės privalo gaminti ir vadinamųjų plataus vartojimo prekių. Ką nors tokio, kas žmonėms reikalinga. Kažkas gamino ir skutekliukus. Bet be medinio koto, iš vientisos storos skardos. Kai kada būdavo neblogi, o kada visiškai netikę, netinkami jais naudotis.

(Bus daugiau)