Su VšĮ „Telšių futbolo ateitis“ ir futbolo klubo „Džiugas“ vadovu Martynu Armaliu susitikome jau pasibaigus šiųmečiam sezonui. Vos pasisveikinus, mūsų pokalbį pertraukė darbiniai reikalai. Martynui skambino „Džiugo“ žaidėjas Bacary Sane. Kalbėta apie jo galimybę kitą sezoną vėl ginti Telšių komandos spalvas. „Džiugas“ is in my hearth“ („Džiugas“ yra mano širdyje“) pokalbio pabaigoje ištarė gynėjas iš Senegalo. Pokalbis vyko vakare, kai darbo valandos jau seniai pasibaigusios. Momentas, gerai iliustruojantis, ką reiškia vadovauti miestą reprezentuojančiam profesionaliam futbolo klubui. Ir mūsų pokalbis sukosi apie tai, kaip kuriama tokia komanda ir ką reiškia dirbti, kad ji būtų.
Stasys Katauskas
– Kaip surenkamas klubo biudžetas?
– Didžiausią dalį, maždaug pusę biudžeto, sudaro Savivaldybės skiriamos lėšos, kurios derinamos dar prieš sezoną. Visą Savivaldybės skiriamą sumą preliminariai žinome maždaug sausį. Tačiau oficialiai lėšos patvirtinamos ir skiriamos tik tada, kai suformuojamas Savivaldybės biudžetas. Sutartį pasirašome prieš pat sezono startą, pinigai skiriami ketvirčiais. Dalį biudžeto, apie 10 procentų, sudaro pajamos už bilietus ir nedidelė dalelė už parduotą atributiką. Likusius 40 proc. surenkame iš klubo rėmėjų, svariausias generalinio rėmėjo „Orlen Lietuva“ prisidėjimas.
Parama dažniausiai yra geros valios žmonių, verslo pažadai pagal galimybes skirti kokią nors pinigų sumą. Ją dalis perveda visą iš karto, dalis – pagal sutartą grafiką. Būna, kad žmonės pažada daugiau, bet per metus susiklosto neplanuotų reikalų ir tam tikra sutarta dalimi nebegali paremti. Tai – tiesiog gyvenimas. Galiu pasidžiaugti Telšiais, kad diduma privačių rėmėjų, nors skiria mums ir po mažai, bet remiančių daug.
Labai svarbus pasitikėjimas manimi, klubu, rėmėjais. Tuo, matyt, skiriamės nuo didžiųjų klubų, turinčių stambius rėmėjus. Smulkesni jiems gal nė neįdomūs. Be to, dar yra solidarumo lėšos, skiriamos klubams iš UEFA. Lietuvoje yra sutarta apie 20 proc. tų lėšų skirti ir Pirmos lygos komandoms, nors „pagal raidę“ jos priklausytų tik A lygos klubams. Tačiau šie pinigai ateina sausį, už jau praėjusius metus, ir neretai naudojami senoms skoloms padengti.
– Kaip pinigai pasiskirsto FC „Džiugas“ klube, ar šis biudžetas yra bendras profesionaliai „Džiugo“ futbolo komandai ir VšĮ „Telšių futbolo ateitis“?
– Vaikų akademijai yra atskira programa Savivaldybėje. Tai visai atskiras sektorius. Tie pinigai skirti vaikų treneriams, infrastruktūrai, administracijai, bazėms išlaikyti. Taip pat renkami įnašai už vaikų ugdymo paslaugas. 70 proc. pastarųjų lėšų skiriamos tik vaikų poreikiams (daugiausia transporto išlaidoms, vykstant į varžybas), o 30 proc. – vadinamosios bendrosios išlaidos. Kas tos bendrosios išlaidos? Būtina treniruotėms įranga, inventorius ir pan. O vyrų komandos finansavimas yra atskira eilutė. Juridiškai tai vienas vienetas, VšĮ „Telšių futbolo ateitis“ su patentuotu FC „Džiugas“ vardu, bet du visiškai atskiri sektoriai. Vaikų akademija ir reprezentacinė miesto komanda. Ir finansavimas jiems atskiras.
Kalbant apie išlaidas klube FC „Džiugas“, procentais jų nepasakysiu, bet, pavyzdžiui, šiemet komandoje – 25 žaidėjai ir 6 personalo darbuotojai. Sumomis vaizdas toks: apie 370-380 tūkst. eurų atlygis; maždaug 20 tūkst. piniginiai prizai, premijos už pergales, medicinos išlaidos, įskaitant ir privalomą greitosios pagalbos automobilių budėjimą rungtynių metu, kuris vis brangsta; taip pat įvairūs tyrimai, reabilitacija, echoskopija ir kitokios medikų paslaugos; kelionės į varžybas, įskaitant žaidėjų maitinimą; aprangos, kurias, nors ir su nuolaidomis perkame, pilna ekipiruotė kainuoja apie 20 tūkst. eurų; rungtynių organizavimas, įvairūs mokesčiai, būsto nuoma atvykstantiems iš kitur žaidėjams, jų kelionių apmokėjimas ir pan. – dar apie 30-40 tūkst. eurų.
Ir mes, pavyzdžiui, neturime maitinimo kiekvieną dieną, kur žaidėjai galėtų valgyti sportininkams subalansuotą maistą, kokį turi net kai kurie Pirmos lygos klubai. Mes turim tik partnerystę su kavinėmis dešimties žaidėjų dienos pietums. Visa komanda maitinimą gauna tik rungtynių išvykose dienomis.
– Kokie klubų finansavimo modeliai yra Lietuvoje?
– Paramos iš savivaldos prasme visi turi daugmaž panašų principą. Nelendant į smulkias detales, pats principas vienodai aprašytas, reglamentuotas. Yra projektinis finansavimas, kai Savivaldybė gali finansuoti įvairius projektus – tarkim, kultūrinius, sportinius ir pan. Tuo pagrindu taip pat kokias nors organizacijas. Teiki paraišką, yra kokia nors komisija ar taryba, kuri pagal tam tikrus kriterijus tą paraišką vertina ir sprendžia, ar ir kiek duoti pinigų. Taip pat ir didžiuosiuose miestuose. Tik kuo skiriasi Vilnius ar Kaunas. Ten konkuruoja daug klubų ir jie, kiek žinau, turi priėmę nuostatas, kad neduoda pinigų kiekvienam futbolo klubui, duoda tik vienam, kurio dalininku yra vietos valdžia. Todėl koks „Hegelmann“ nuėjo į Kauno rajoną, nes žino, kad Kaune pinigų gaus tik Kauno „Žalgiris“. O štai, kiek kam duoda, jau yra politinio nusiteikimo, geros valios gestas ir kriterijai, argumentai.
Tuo tarpu vaikų akademijų finansavimas ar sprendimas, finansuoti po kažkiek visą sportą arba skirti prioritetą reprezentacinei komandai ir populiariausioms sporto šakoms, atskirose savivaldybėse skiriasi. Telšiuose mes savo darbu, pasiekimais, tuo, kad vieninteliai Žemaitijoje žaidžiame aukščiausioje lygoje, esame įrodę, kad gerai reprezentuojame miestą. Juolab ir šią sporto šaką besirenkančių vaikų kiekis didžiausias.
Be savivaldybių paramos, žinoma, visi klubai dar gauna pinigų iš rėmėjų. Keli klubai dalį biudžeto papildo už dalyvavimą tarptautiniuose turnyruose gaunamais pinigais. Keli klubai Lietuvoje turi po vieną stambų rėmėją. Nežinau, ar tai gerai, bet kartais į juos žiūrėdamas pagalvoju, kad nors neturim labai stipraus užnugario, bet partnerių turim daug ir tam tikra prasme esam saugesni už tuos, kurie didžiąja dalimi priklausomi nuo vieno rėmėjo.
– Lietuviško futbolo tikrovė tokia, kad ne tik apie „Džiugą“, bet iš esmės apie visas A lygos komandas, pasibaigus sezonui, neįmanoma pasakyti, kokią sudėtį jos turės kitąmet. Kaip formuojama komanda, artėjant naujam sezonui?
– Nėra vieningos sistemos. Praktiškai bet kokios šalies futbolo, kaip prestižinės turtingos sporto šakos, žaidėjų atranka klubuose užsiima atskiri žmonės. Turi būti sporto direktorius ir veikti skautinimas, kuris turi remtis įvairiais duomenimis, palyginimais, kada futbolą išmanantys žmonės dirbtinio intelekto dėka gali lyginti žaidėjus. Kiek, pavyzdžiui, saugas, apie kurį mąstoma, kad gal verta kviesti į klubą, savo komandoje per 90 min. vidutiniškai laimi dvikovų, lyginant su kitais panašaus pajėgumo lygose žaidžiančiais tos pačios pozicijos futbolininkais. Taip matyti, kur ir kuo, tarkim, Ibrahimas Cisse pranašesnis už kitus savo pozicijos A lygos žaidėjus, o kur jam kažko trūksta.
Bet taip turėtų būti. Kaip šis darbas vyko pas mus, buvo gana padrika. Tik dabar turime partnerį, kuris galbūt galės mums padėti. Iki šiol praktiškai tik trenerio ir asistentų dėka būdavo renkama informacija, paremta tik pagrindiniais statistiniais duomenimis ir keliomis vaizdo peržiūromis. Aišku, tose vaizdo peržiūrose stengėmės vertinti ne kaip žaidėjas atrodė prieš, sakysim, dvejus metus, o kaip atrodo dabar. Kadangi pas mus sezonas prasideda ankstyvą pavasarį, jei kviečiamas žaidėjas yra žaidęs Pietuose, stengiamės, kad jis į sezono pradžią atvažiuotų geros sportinės formos. Žinoma, su tuo esame ir nudegę.
Būna ir kad rizikuojame. Pavyzdžiui D. Trajkovskis, puikus aukščiausiame lygyje žaidęs futbolininkas. Bet jis ilgai nežaidė dėl traumos. Iškart sugrįžti į tą patį lygį negalėjo. Kad sugrįžtų, jam reikėjo pradėti žemesnio meistriškumo lygose. Todėl tiko „Džiugas“. Rizikavome, nes iš anksto nežinojome, koks jis atvažiuos, kaip žais, tokiais atvejais žaidėjai dažnai yra pigesni, tad pagal savo finansines galimybes stengiamės komplektuoti komandą. Turime apie 40 procentų vietinių žaidėjų, apie dvidešimt procentų nuomojamės iš kitų klubų, o tada – pagal poreikį: ko reikia, kokiose pozicijose ir ką gali pagal savo biudžetą. Aišku, visada svarbi ta ašis, vartininkas, vidurio gynėjai, vidurio saugai ir puolėjai.
Kas liūdna su mūsų galimybėmis? Būna ir taip, kad tenka rinktis, kai vienas žaidėjas vedęs, o kitas vienas. Kartais skaudama širdimi renkamės tą, kuris vienas. Nes du vieni futbolininkai gali būti kambariokais, jiems užteks vieno buto. Kiti dalykai, vizos, jei reikia, ir pan. taip pat paprasčiau, kai žaidėjas be šeimos. Tai negerai iš žmogiškos pusės, nesmagiai jaučiuosi, bet kartais kitaip nepavyksta. Apskritai, stengiamės rinktis alkanus, norinčius kažko pasiekti žaidėjus.
– Kartais priekaištaujama, kad mažai vietinių futbolininkų. Kokia jūsų nuomonė apie lietuvius A lygoje?
– Gero lygio lietuvių, kad ir kaip norėtume, tiesiog neįperkame. A lygai tinkamų, galinčių ne ant suoliuko pasėdėti, o nulemti rungtynes, nėra labai daug. Juolab, kad dalis lietuvių, nenoriu vardinti konkrečiai, kai kuriuose turtingesniuose A lygos klubuose yra stipriai pervertinti. O tokio pat lygio bulgaras ar portugalas už tūkstančio eurų algą per mėnesį kartais nebūtinai būna blogesnis, ir tai matyti aikštėje. Užsieniečiai klube yra tiesiog ne iš gero gyvenimo, o todėl, kad treneriams reikia įvairių pozicijų žaidėjų komandai suformuoti. Beje, to paties lygio kaip lietuviai, svečiai neretai yra dvigubai trigubai pigesni. Daug nesusiduriančių su futbolu žmonių to nesupranta.
– Ar yra galimybė užsiauginti savų žaidėjų pačiame klube?
– Žinoma, yra. Bet tai lemia daug faktorių ir reikia kantrybės. Ypač, jei kalbame apie A lygą, kurios Telšiai ilgą laiką nematė ir nebuvo į ką lygiuotis. Jei kalbėtume apie besitreniruojančius su pagrindine komanda, viskas priklauso nuo jų pačių. Galiu pasidžiaugti V. Gaudiešiumi ir K. Pilipavičiumi. Šie jaunuoliai, nors reguliariai žaisti pagrindinėje sudėtyje jiems dar ankstoka, per pastaruosius metus tikrai išaugo Antros lygos marškinėlius. Kiti, būna, nuvilia. Manau, jie nesupranta, kokias galimybes turi – treniruojasi su A lygos komanda, gali augti kaip žaidėjai, tobulėti, neretai skatinami avansu. Kokiam „Žalgirį“, nesvarbu Vilniaus ar Kauno, nė galimybės tokios neturėtų. Bet nepanašu, kad suvoktų, jog, norint kažko pasiekti, būtina daug daugiau dirbti.
O kalbant apie vaikus – daug veiksnių. Nesakau, kad viskas tobula. Be to, negalime sudaryti geriausių, kokios pasaulyje yra, sąlygų, negalime prisivežti geriausių specialistų ar tobulai apmokyti savus. Bet dirbame, stengiamės. Ne mažiau indėlio ir pastangų turi būti ir iš pačių vaikų bei jų tėvų. Čia svarbus požiūrio klausimas. Ką jie nori futbole pasiekti. Stiprios futbolo kultūros tokiose šalyse kaip Vokietija, Ispanija, kur jau šeimose, pusryčiaudami su vaikais tėvai kalbasi, rodo kryptį, pavyzdžius, į ką lygiuotis. Pas mus, ne tik Telšiuose, tėvai į tai dažnai žiūri kaip į kokį būrelį, laisvalaikį. Maždaug, jei vaikui gerai – ir man gerai. Ne visada reikalaujama daugiau pastangų, rimtesnės atsakomybės. Tenka taikstytis su situacijomis, kai tuo tarpu, tarkim, Vokietijos futbolo mokyklose vaikui tiesiog tektų užleisti vietą tikrai norinčiam sportuoti. Mūsų vaikai labai mylimi, teisinami, lepinami. Tai suprantama, normalu, visi mylim savo vaikus, bet tiesiog reikia suprasti, kad, norint iš tikrųjų kažko pasiekti, laimėti konkurencinę kovą, turėtų būti keliami kitokie standartai ir požiūris į darbą.
– Kas sunkiausia, vadovaujant futbolo klubui?
– Sunkiausia yra suvokti, ko reikia futbolui, akademijai, profesionaliai komandai, kad ji iš tikrųjų tuo būtų, ir to neturėti. Daug lengviau būti seno kirpimo, atgyvenusių pažiūrų stagnatoriumi, kuriam jokių naujovių nereikia. Dirbdamas suvoki, ko iš tikrųjų reikia, ką galėtume turėti, bet, deja, neturim. Futbolas nėra tik kamuolys ir aikštelė lauke. Ir kai lyginiesi ne tai, kad su didžiausiomis futbolo šalimis, bet su vidutiniokais, net kaimynais, matai, kad vejamės, tačiau per lėtai.
Tačiau mes niekada nepasiduodame – ar renkant finansus, ar pritraukiant partnerius, ar komplektuojant komandą, kviečiant žaidėjus, ar įtikinėjant juos pasilikti. Galiausiai, kad ir aikštėje, kad ir prieš ką bežaistume, padeda žemaitiškas užsispyrimas, tikslo žinojimas.
Be abejo, sunku surinkti pinigų. Renki ne sau, o komandai, kuri žaidžia aukščiausioje lygoje, turi bičiuliškų santykių su verslu, bet kuomet vis prašai paremti klubą, tai vis tiek veikia bendravimą. Mane juokais kartais jau vadina legaliu reketininku. Ir rizikuoji savo paties įvaizdžiu. Juk pusę pinigų turim susirinkti iš rėmėjų. O jeigu mes, sakykim, sužibam, sukeliam vilčių, o tada pralošiam, būna, kad sako, kas čia per grybavimas.
Grįžtant prie rėmėjų, esu suskaičiavęs, kad yra, atrodo, 7 įmonės, kurios remia futbolą nuo pat klubo įkūrimo 2014-ais metais. Mažuma remia dėl reklamos, dauguma – dėl idėjos, bendruomeniškumo. Ir pamažu, matydami, kad esam A lygoje, kad esam televizijoje, kad stadione jau yra daugiau žmonių, esame matomi internete, spaudoje, socialinėse medijose, žmonės vis labiau supranta to svarbą.
Trečias momentas – irgi finansinis. Kasmet sezonui einant į pabaigą, sutampa, jog prasilenkia kai kurie mokėjimo terminai, kas nors dėl objektyvių priežasčių vėluoja, laikinai stringa. Ir Telšiuose pasigirsta kalbos, kad Armalis čia kažką pridirbo. Metai iš metų tas pats. Neneigsiu, tai skaudina. Būna, kad, bijodamas kokios neigiamos reakcijos, atsisakau, atidėlioju.
– Panašus nesupratimo, neįsigilinimo pavyzdys buvo ir skubota dalies Telšių politikų reakcija į tą transfero istoriją („Kalvotoji Žemaitija“ neseniai apie tai rašė), kuomet paskubėta neteisingai klubą kaltinti dėl neva jam skirtos didelės baudos?
– Taip. Nors su Savivaldybe bendradarbiaujam ir viskas eina ta pačia normalia tėkme.
Tik truputį kartais atrodo, kad šiek kiek trūksta bendro politikų supratimo, kas yra futbolas pasaulyje, kokias galimybes jis atveria. Kartu, kiek kainuoja, norint turėti konkurencingą komandą, kaip ji surenkama, kas yra transferai. Juolab, kad nei man dalininkų susirinkimas yra kada davęs konkrečią užduotį, nei nurodęs, su kokiais žaidėjais galiu ar negaliu pasirašyti sutartį. Dėl tos istorijos tarptautinis sporto arbitražo teismas patvirtino, kad mes buvome teisūs, bet atsirado politikų, kurie skubėjo mumis abejoti.
– Šis sezonas buvo ilgas, įdomus, atnešęs daug džiaugsmo, nors būta ir labai sunkių tarpsnių. Kokie planai kitam sezonui?
– Nebegalėsim pavasarį žaisti „Ateities“ stadione. Nori nenori, tai padidins išlaidas, nes stadiono nuoma, kelionės, apsauga, mityba, medikų personalas, didesniuose miestuose kainuoja brangiau. Greičiausiai rinksimės Klaipėdą arba Mažeikius, jei tik jie gaus tinkamą licenciją.
Sportine prasme galiu pasakyti, kad ambicijos didėja. Vis labiau perprantant A lygos virtuvę, ankstesnis tikslas išlikti, įsitvirtinti, visgi negali būti amžinas. Yra jausmas, kad galime konkuruoti ir tas standartas, noras nustebinti auga. Ypač turint tokį vietinį trenerį kaip Andrius Lipskis. Be abejo, mes nuolat mokomės ir dar tikrai turim daug kur tobulėti. Būtų juokinga, jei dabar pradėtume svaigti apie čempionų titulą ar prizines vietas. Nerealistiškų tikslų nemėgstu. Bet kad kursim tokią pat ambicingą, konkurencingą komandą kaip šiemet, neabejoju. Ar pasiseks, niekas negali žinoti. Per daug sudėtis keičiasi. Bet pabandysim būti tuo juoduoju arkliuku ir stengsimės, kad visi varžovai į Telšius važiuotų kažkiek drebėdami, neužtikrinti, jog pasiims lengvus taškus.
– Futbolo klubai daug kur pasaulyje yra tapę miesto įvaizdžio, miesto tapatybės dalimi. Kaip yra Telšiuose?
– Jausmas, kad FC „Džiugas“ jau yra tapęs miesto tapatybės dalimi, tikrai yra. Ypač gražu vasarą, kai eini per miestą ir matai vaikus su bordo spalvos marškinėliais ir „Džiugo“ simbolika. Tą pastebi net žmonės, kurie patys niekada futbolo nežaidė. Aišku, ši spalva ne tik apie futbolą – tai ir miesto spalva. Iš tikrųjų futbolą Lietuvoje myli, tik trūksta rezultatų, kad tai ryškiai pasimatytų.
– Ačiū už pokalbį.