Jei ne telšiškė Milda Smilgevičiūtė-Jonuškienė, archyvui dovanojusi savo tėvelio Jono Smilgevičiaus išsaugotas fotografijas, istorija apie drąsią, sunkumų nepalaužtą Feliksavo mokyklos mokytoją Vandą Maidzinskaitę taip ir liktų užmaršty.
Alma Jankauskienė
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja
Taigi gerai išsaugotose archyvui perduotose fotografijose užfiksuota Žarėnų valsčiaus Feliksavo pradinės mokyklos statybos baigimo darbai. Vienoje iš nuotraukų – prie mokyklos durų, baltmarškinis stovi Jonas Smilgevičius – gabus stalius, statęs Feliksavo mokyklą, o šalia jo iš kairės – mokyklos mokytoja Vanda Maidzinskaitė.
Studijuojant fotografijų reversuose esančius užrašus, istorija nuvedė iki pat 1983 m. (1983 m. mokytoja Vanda mirė Joniškio rajono centrinėje ligoninėje nuo ūmaus miokardo infarkto).
Pakalbinti Feliksavo kaimo seniūnaitės žmonės, prisimenantys šią mokytoją. Išanalizuota valstybės archyvuose saugoma medžiaga, apie mokytojos likimą ieškota žinių kelių rajonų savivaldybių administracijos civilinės metrikacijos skyriuose.
Mokytoja Vanda Maidzinskaitė gimė 1905-04-16 Raseinių apskrityje, Kražių valsčiuje, Plūščių kaime. Šeimoje augo keturi vaikai – du broliai ir dvi seserys. Tėvas – Pranas Maidzinskas, mama – Angelė Anglickaitė-Maidzinskienė. Vanda šeimoje buvo pati jauniausia. Mama gana anksti pasimirė. Tėvas vedė antrą kartą. Žemės neturėjo, šeimos galva tarnavo Gubernijos dvare (Šiaulių r.).
Tremties bylos dokumentuose, kurie saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, pačios Vandos rašytuose prašymuose dėl reabilitacijos, teigiama, kad dirbti pradėjo nuo 13 metų, baigė pradinę mokyklą, po to – metinius mokytojų kursus Šiauliuose. 1924 m. įstojo į Kėdainių mokytojų profesinės sąjungos seminariją ir ją 1926 m. baigė. Nuo 1927 m. iki 1941 m. dirbo Feliksavo pradžios mokyklos mokytoja. Tuo metu buvo tokia tvarka, jei buvo mokama stipendija, tai baigus seminariją, ketverius metus reikėjo atidirbti pagal paskyrimą. Taip mokytoja ir pateko į Feliksavą. Netrukus pas ją persikėlė ir senstelėję tėvai. Vanda savo šeimos nesukūrė, rūpinosi tėvais, o vėliau ir savo mirusio brolio dukromis. Gyvenimas Feliksave tęsėsi iki 1941 m.
Vanda buvo ne tik stropi bei atsakinga mokytoja, bet ir Feliksavo jaunalietuvių skyriaus vadė, „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos vado Antano Smetonos 1936 m. apdovanota III laipsnio Trijų liepsnų žymeniu, aktyvi Šaulių sąjungos narė. „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos tikslas – laisva Lietuva, vieninga tauta, sava tautiška kultūra ir stipri asmenybė. Kaip žinia, Jaunalietuvių, kaip ir kitų sąjungų, organizacijų veikimas nutrauktas Vidaus reikalų ministro įsakymais, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą.
Su pačiu pirmu trėmimu 1941 m. Vandą ir jos pensininkus tėvus išvežė į Sibirą (Komijos sritis, Syktyvkaro rajonas, Rud-Šoro kaimas). Ištrėmė už aktyvų dalyvavimą Lietuvos mokytojų sąjungoje, Šaulių sąjungoje (nuo 1932 m. iki 1940 m. Žarėnų skyriaus vadė) ir ėjo vadovės pareigas (1933-1940 m.) sąjungoje „Jaunoji Lietuva“. Pripažinta kaip „ypatingai pavojinga“. Vandos pamotė Klementina mirė netrukus tik nuvykus į tremtį 1942 m., tėvas – 1943 m. Vanda liko viena. Iki pat 1947 m. pavasario dirbo įvairius darbus, ne viską galėjo dirbti, nes neturėjo kairės rankos trijų pirštų. Dėl prastų gyvenimo sąlygų ir maisto sušlubavo sveikata, įtarė tuberkuliozę. 1947 m. gegužę, išbuvus 6 metus tremtyje, susiklosčius aplinkybėms, apsisprendė, kad reikia bėgti į Lietuvą, nors leidimo tam neturėjo. Buvo gavusi siuntimą dėl plaučių ligos vykti į komisiją Syktyvkare. Nuvykus ten, sėdo į garlaivį, pasiekė Kotlaso miestą, o iš ten traukiniais pasiekė išsiilgtą Lietuvą. Vos tik grįžusi, apsistojo pas giminaitę Luokėje iki liepos mėnesio, kol susitvarkė dokumentus. Po to gydėsi tuberkuliozės dispanseryje Telšiuose. Kadangi grįžti į Feliksavą buvo pavojinga, nutarė grįžti arčiau savo gimtųjų vietų – Šiaulių rajoną, Gruzdžius. Ten pavyko įsidarbinti bibliotekoje, kur išdirbo metus. O nuo 1948 m. rugsėjo – Šakynos (Šiaulių r.) pradinės mokyklos mokytoja. Neilgai džiaugėsi gimtine. 1949 m. pavasarį suimta už pabėgimą iš tremties vietos. Ir galimai, kad neišdavė jos niekas, o tiesiog sovietų saugumiečiai patys išsiaiškino. Nes nei pavardė, nei vardas nebuvo pakeisti. Po suėmimo daugiau kaip pusę metų buvo kalinama Klaipėdos kalėjime Nr. 2, o 1950 m. sausio mėnesį ištremta į tą pačią vietą – Syktyvkaro rajoną. Antrą kartą buvo lengviau, nes laisvai mokėjo rusų kalbą ir žinojo, kur vežama. 1951 m. pavyko susirasti normalesnį darbą – Syktyvkaro žemės ūkio technikumo laboratorijoje laborante. Ten išdirbo 6 metus. Iš byloje esančių dokumentų (charakteristika ir kt.) matyti, kad mokytoja Vanda itin gerai buvo vertinama darbe, labai stropi ir atsakinga, kolektyvo mėgstama. Apdovanota padėkomis ir premijomis. 1957 m. birželį gavo leidimą išvykti į Lietuvą. Bet grįžo tik 1958 m. liepą, nes visus metus susirašinėjo su Lietuvos SSR Aukščiausiąja Taryba dėl reabilitacijos bei darbo vietos suteikimo sugrįžus. Grįžo į Akmenės rajono Vienrakių apylinkės Bausko kaimą. Archyve saugomose šio kaimo ūkinėse knygose rasta, kad 1958 m. išvyko į Kupiškį. Sunku pasakyti, bet priežastį migruoti tarp skirtingų vietų vertė tas faktas, kad tremtiniai buvo likę be nuosavybės, nebuvo lengva rasti darbo bei įsikurti, todėl jau 1959-1960 m. Vanda mokytojauja Gedrimų septynmetėje mokykloje.
Tremties byloje esantis dokumentas liudija, kad 1959 m. kovo mėnesį Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos prezidiumas nusprendė – Vanda Maidzinskaitė ištremta neteisėtai.
