Šiemet Varnių gimnazija švenčia 555 metus, kai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas žodis „mokykla“. Nuo XV a. iki šių dienų Varniuose visuomet buvo mokslo židinys, traukęs jaunus žinių ištroškusius jaunuolius, ugdęs juos ir skatinęs tobulėti. Pergyvenusi įvairiausius socialinius, ekonominius ir politinius pokyčius, maro metus, karus, 1944 m. Varniuose įkuriama gimnazija, kuriai gyvuoti buvo lemta neilgai: sovietmečiu veikė vidurinė mokykla. Tačiau 2007 m. vidurinė mokykla buvo akredituota modernia, šiuolaikine gimnazija. O Sąjūdžio laikais 1989 m. mokykla pasipuošė Didžiojo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu.
Miglė Bajorūnaitė Rugilė Rekašiutė
III gimnazijos klasės mokinės
Interviu su Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos direktoriumi Egidijumi Stoniu.
– Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazija švenčia įspūdingas sukaktis – 555 metus nuo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, 80 metų nuo gimnazijos įsteigimo, 35 metus nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus vardo suteikimo. Kuriais metais gimnaziją baigė pirmieji mokiniai?
– Pirmoji laida mokslą baigė 1946 m. Jau į savarankišką gyvenimą išėjo net 78 laidos. Pažįstu žmogų iš antrosios laidos – Andrių Valių. Jis buvo menininkas Kaune, iš garsios menininkų giminės. Dažnai svečiavosi per mokyklos gimtadienius ir kitas šventes. Vienas iš A.Valiaus auklėtinių sukūrė freską aktų salėje. Ji išlikusi ir šiandien.
– Kaip Jūs tapote direktoriumi?
– 2021 m. dalyvavau konkurse ir jį laimėjau. Tuo metu nedaug kas norėjo prisiimti atsakomybę ir tapti mokyklos direktoriumi. O pedagoginį darbą dirbu jau 20 metų, šiemet – sukaktis. 2000 m. pradėjau dirbti fizikos, biologijos, chemijos mokytoju.
2004 m. atvažiavau į Varnius, kur susitikau su tuomete direktore Irena Peleckiene, pradėjau dirbti direktorės pavaduotoju ugdymui. Tada mokykla buvo vidurinė, išsikėlėme tikslą, kad po trejų metų ji taps gimnazija. 2007 metais tikslas buvo pasiektas.
– Norime užduoti šeštokų klausimus direktoriui. Kuo svajojote būti užaugęs?
– Buvo kelios pasirinkimų kryptys. Norėjau tapti karininku. Tuo metu įsikūrė Karo akademija, tai domino, patiko karininkų uniformos. Kita kryptis – medicina. Svarsčiau visokias galimybes: nuo veterinarijos iki žmonių gydytojo. Bet jokiu būdu nenorėjau tapti dantistu. Taip pat vienas iš pasirinkimų buvo pedagogika. Ir šioje srityje nebuvo viskas iš karto aišku, rinkausi iš tiksliųjų mokslų, gamtos mokslų. Baigęs mokyklą, visgi nusprendžiau rinktis pedagogiką, mokiausi Šiauliuose.
– Koks įdomiausias sprendimas Jūsų karjeroje, kurį teko priimti?
– Tikriausiai geriausias sprendimas tai, kad leidau visiems, kas tik norėjo, pasirinkti fizikos egzaminą. Žinojau, kad su silpnesniais mokiniais reikės daugiau dirbti, prie kiekvieno prieiti. Tai atvėrė man daugiau durų kaip mokytojui, galėjau pasimokyti, pamatyti, kokie geriausi mokymo metodai. Visa tai padėjo man tobulėti kaip asmenybei, pedagogui.
– Koks dalykas Jums geriausiai sekėsi mokykloje, o kas – sunkiausiai?
– Mokykloje lengviausiai ir geriausiai sekėsi matematika. Man nereikėjo daug mokytis. Žinoma, per pamokas klausiausi ir mokiausi. Dabar Vilniaus universitete studijuoju matematiką. Neseniai išlaikiau egzaminą, kuris įvertintas devintuku. Dėstytojas uždavė namų darbus ir sakė, kad net jei ir nepadarysime, tai parašys šešetą. Svarsčiau, kad visai užtektų man to šešeto, bet savaitgalį neturėjau daug darbų, tai nusprendžiau sėsti prie namų darbų, padariau ir nusiunčiau dėstytojui. Vietoj to, kad savaitgalį sėdėčiau prie televizoriaus, padirbėjau ir gavau geresnį pažymį. Vadinasi, buvo verta pasistengti ir netingėti. Prasčiausiai sekėsi kalbos. Sunkiai – vokiečių, nes pradėjau mokytis tik nuo 7 klasės, todėl buvo didesnis krūvis. Visi mokiniai mokėsi aukštesniu lygiu. Man kažkaip nepavyko išmokti. Bet kažkada, einant melžti karvių, radau suplyšusį balioną, o ant jo buvo raštelis, užrašytas vokiškai. Tai buvo adresas. Parsinešiau, parašiau laišką ir išsiunčiau. Laišką rašiau ilgai, apie mėnesį, bet pavyko parašyti. Vėliau gavau atsakymą. Buvo smagi patirtis.
– Klausimus Jums sugalvojo ir būsimi abiturientai: buvo žadėtas mokyklos remontas, ar yra garantijų, kad pokyčiai bus įgyvendinti taip, kad galėtume patys pajusti jų naudą, o ne tik išgirsti apie juos po mūsų išėjimo iš gimnazijos?
– Teks susitaikyti su tuo, kad bus remontuojama tik po jūsų išėjimo ar net vėliau. Dabar neturime tiek lėšų, kad visiškai suremontuotume mokyklą. Ji nuolat tvarkoma, atnaujinama, todėl kviečiame ir išėjus iš jos nepamiršti aplankyti, pažiūrėti, kaip pasikeitė, pabendrauti su mokytojais.
– Kaip pasikeitė mokiniai nuo to laiko, kai buvote pats mokinys?
– Labai pasikeitė, ypač mokinių elgesio kultūra. Šiandien mokiniai empatiškesni, nors to ir neparodo. Vaikai individualesni, kiekvienas gyvena savo uždarame pasaulyje. Pastebėjau, kad vaikinai tapo atviresni, dažniau dalijasi savo jausmais, emocijomis, domisi mada, mokyklos gyvenimu. Aš mokiausi 1984-1993 metais. Tada buvo tikrai negeri laikai. Net bijodavome eiti į mokyklą ir grįžti iš jos. Buvo baisu, kad kas nors neužpultų ir neprimuštų, patyrėme pykčio, netikrumo, kai kur trūko tvarkos. Nors būdavo daug piktybiškų mokinių, bet atsirasdavo ir grupelės stropių, aktyvių mokyklos gyvenime auklėtinių. Kai kuriems pyktį ir nepasitenkinimą sukeldavo nelengvos ekonominės priežastys: jie neturėdavo pinigų, negalėdavo dalyvauti išvykose, kitokiose veiklose, įsigyti būtiniausių mokymo priemonių, o šiandien yra kitaip. Mokiniai pinigų turi, bet pykčio vis tiek liko, dabar jau todėl, kad reikia visur dalyvauti.
– Kokią mokyklą išvydote tais metais, kai pradėjote dirbti Varniuose?
– Mokykla jau tuomet man pasirodė moderni. Nekalbu apie jos išorę, o apie mokinius ir mokytojus. Jie atrodė laisvi ir veržlūs.
– Ar galite dvejetukininką motyvuoti taip, kad jis taptų pavyzdingu pirmūnu?
– Tikrai taip, ir tai teko daryti ne kartą. Mokytojai yra labai kantrūs ir išklausantys bei padedantys tokiems mokiniams.
– Koks linksmiausias įspūdis, įstrigęs iš darbo Varnių gimnazijoje?
– Tikriausiai – iš gimnazijoje rengiamų „Auksinių kaktusų“. Prieš akis iškyla vaizdas, kurį užfiksavo mokiniai, kai buvęs vairuotojas Česlovas taisė tualetą, o ant jo striukės nugaros buvo užrašyta „Elektros tinklai“. Prisimenu ir tai, kaip prieš gerą 10 metų mokiniai melavo dėl kvaišalų naudojimo. Bandydami išsisukti, jie prikūrė linksmų ir juokingų pasakų.
– Kokia Varnių gimnazijos ateitis?
– Kol bus mokinių, tol ji gyvuos. Gimnazija, turinti tokią įspūdingą istoriją, puikius, mokslo siekiančius žmones, sutelktą bendruomenę, privalo gyvuoti.
– Ačiū už pokalbį.