Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 94)
Augo be meilės
Pasakojama, kad tikroji Jūzapėlio motina mirė, kai jis dar buvo mažas. Tėvas netruko parsivesti kitą moterį. Nes namai be moters… Neįprasta, kad namai būtų be moters. Parėjo pas Kikilą nauja gaspadinė.
Taigi į namus parėjo… pamotė. Net internete taip rašoma: „stepmother“, pamotė. Kas ten žino, kaip kas buvo. Bet Stanislava Vandzinskienė iš liūdnų, skaudžių savo motinos Petronėlės Kristutienės pasakojimų ne kartą, ne du, o daug kartų girdėjusi, kad toji pamotė baisiai neapkentusi Jūzapėlio. Tai matę visi seni kaimynai. Stebėjosi neatsistebėdami tokiu negeru tos moters būdu. Uidavusi, daužiusi Jūzapėlį. „No, saka, ka unt vėitas nekentė anuo! Mama so ašaruomis pasakuojė, ka ta pamuotė daužydava par galvelė anon. Jūzapieli. So kumstiemis. Staune! Kon tas Jūzapielis nier iškėntiejės!“ Buvusi stambi, didelė toji muotrėška. Tai ir tas kumštis nemenkas buvo.
Stanislavos Kristutytės-Vandzinskienės mama Petronėlė Viskontaitė-Kristutienė, gim. 1912 m. Pasruojės kaime, su atjauta ir grauduliu prisimindavusi, kad Jūzapėlis kiauras dienas vis tekinas ir tekinas, kiek kojos įkerta… Tai vienur, tai kitur bebėgąs. Galėjo būti, kad nuo pamotės bėgo. Pabūna vienur, jau bėga kitur. Amžinai alkanas. Na, alkanų vaikų tais laikais daug buvo… Ne tik Jūzapėlis.
Stanislava prisimena savo motinos žodžius, kad jis ir paaugęs, jau gerokas vyrukas, Jūzapėlis dar „nemokėjo“ kaip žmogus vaikščioti – vis tekinas ir tekinas bėga. Iš vaikystės įpročio. Gal taip įsigyvenusi į jį buvo ta pamotės baimė. Gal namuose iš jo čydijosi, tyčiojosi. Gal jį negerais žodžiais vadino. Ir jis vengė namų. Užaugo jautrus, bet įžvalgus žmogus. Galbūt įvarytas į kompleksus, užguitas.
Ir jam užaugus, namiškė vis tiek ūdijusi ir ūdijusi jį. Nebuvo Jūzapėliui gyvenimo. Tai išėjo jis nuo jos. Pasiprašė gyventi pas savo seseris. Jos abi kartu gyveno netoli. Tik per kelis namus. Gavo nedidelį kambarėlį. Mažas langelis. Prie gonkų. Ir gyveno vienas. Laisvas nuo ūdijimo.
O apie Jūzapėlio tėvą, apie senąjį Juozapą Kikilą nieko nebuvę girdėtis. Nieko Stanislavos tėveliai Kristučiai apie jį nėra sakę. Kaip nesantis. Kaip nebuvę jo.
Kada Jūzapėlio pamotė liko našlė, taip pat nelabai kas žino. Iš girdėtų prisiminimų žinoma tiek, kad ji ilgokai karšinusis, buvus… ponia. Turėjo giminių Amerikoje. Gaudavo iš Amerikos siuntinius. Tarp kaimynų tai buvo didelis dalykas. Siuntiniuose medžiagos, gražios skarelės. Gražios smulkmės. Poniai Kikilienei prižiūrėti buvus priimta gyventi puiki, gera moteris Gumuliauskienė Zosė su dukrele. Atrodo, nuo Gadūnavo. Prižiūrėjusi nuoširdžiai, rūpestingai tą Kikilienę. Tai apie ją pasakojo Jadvyga Vasiliauskienė, kad atvažiavę amerikonai vaikščiojo po gatvelę ir klausinėjo, ar gerai prižiūrima ponia Kikilienė. Kaimynų akimis, labai gerai. O nežinosi, ar poniai įtiko. Jūzapėlis juk nuo jos išėjo.
Kai Jūzapėlis parėjo pas seseris gyventi, jau buvęs suaugęs žmogus. Gal kokių jau dvidešimt aštuonerių metų. Prie seserų gyvenimas ramesnis. Gal tik tada Jūzapėlis pradėjo „normaliau“ vaikščioti, taigi eiti lėtesniu žingsniu. Iki tol vis dar bėgdavo tekinas…
Pas gerąją Kristutienę
Seni laikai, kai Stanislavos tėveliai Julijonas ir Petronėlė Kristučiai pasistatė savo namus Telšiuose. Tai Jūzapėlis vis pas Kristučius. Kaimynystėje buvo. Jei Kristutienė kepdavo blynus, tai Jūzapėlis neatlaikydavo… Prisistos prie Petronėlės Kristutienės, ir nė per žingsnį… Įmanytų, į pitelnę įsikibtų, kad tik dar blyną gavus. O Petronėlė Kristutienė taip gera buvus, kad kartais našlaičiui Jūzapėliui viską ir atiduodavusi. Ir kitus vaikus, o ypač be tėvo ar motinos likusius, Kristutienė vis pavalgydindavo. Būdavę, kad… po visą šutintuvą bulvienės užkaičia, išverda netoli gyvenusiems gausios gentainių šeimos vaikams, be maitintojo likusiems, pamaitinti. Ir Jūzapėlis vis namų malonės, tos motiniškos malonės čia gaudavęs. Pas Petronėlę Kristutienę. Vis glausdavęsis prie jos.
…Kaip nereikės šalto vandens atsigerti, klausantis apie tokią Jūzapėlio vaikystę.
„Marija, Marija…“
Ir paaugęs, jau žinomas telšiškis būdamas, Jūzapėlis ištisai pas Kristučius, pas p. Stanislavos tėvelius būdavęs. Su kaimynais buvęs malonus, geras, taikus. Daug vaikščiodavęs. Nueidavęs pėsčiomis iki Ilgio ežero. Mėgęs šį ežerėlį. Kartais ten pameškeriodavęs. Bet dažniau eidavo į Masčio ežerą. Vyresnieji telšiškiai dar prisimena jį, kaip mėgėją žvejoti. Žvejys. Meškeres laikydavo pas gerus žmones netoli Masčio ežero. Nesinešiodavo namo į Plungės gatvę.
*
Štai kaip žemaitiškai pasakoja p. Stanislava: „Ne kolėgans ons tebova, ne. Tėkra, ka ne. Įlįs, liob, pri mona tievieliu į patė gėliausė kertė, ka niekam nemaišytom, ėr vės pėiliavuos ė pėiliavuos… Kiaura! Pėiliavuos ė pėiliavuos so sava pėilyčiuom… No, tas adėtas cėravuojemas, tus skuteklelios. Dėdele gerė anuo skoteklele bova. Dėdeliause gerė! No, ka vedo vėinodo kumet būsiau, ta vės gėiduos ton sava „Marija, Marija…“ Prašydava, ka pritarčiuo…“
Kartais iki vėlumos užsibūdavęs. Tai Stanislavos tėvelis Julius Kristutis sakydavęs jam: „Tomsi. Nebek niekor, Jūzapieli. Golk čė pat.“ Ir paklodavęs jam gultą. Norėjo Jūzapėlis tos namų šilumos, namų malonės. Neturėjo savo. Seserys savo reikalais užsiėmusios. Tai geraširdžiai žmonės Kristučiai dažniausiai taip dalindavosi savo namų šiluma.
Pradėjęs giedoti savo brangiausią giesmę „Marija, Marija…“, prašydavo, kad Staselė jam pritartų. „Aš bažnyčės kuorė gėiduojau, tuos vėsas gėsimės mon bova aiškės. Bet Jūzapielis tik ton vėina vės – „Marija, Marija…“ „Užstuok priš Aukščiausi to žmuogo mėnkiausi, nes vėską pas Dieva gali…“ – bova Jūzapelė gėidamė žuode. Ėr ton Mariją, skaisčiausią leliją tardava tep so graudžio atsėdūksiejėmo…“ – prisimena p. Stanislava Kristutytė-Vandzinskienė. Ir priduria, kad dabar, kai apmąstymams turi daug laiko, ji net iki ašarų suprantanti, kokie gražūs ir jaudinantys yra šios giesmės žodžiai, kokia puiki melodija. Ir Jūzapėliui ji buvo brangiausia.
Pridėkime dar, kad tai grynai lietuviškas kūrinys. Rašoma, kad žodžiai romantiškojo mūsų poeto Maironio, kurs buvo kunigas. O muzika vieno iš iškiliausių lietuvių muzikos pradininko Česlovo Sasnausko. Ir tai buvo Telšių Kikilo brangiausia giesmė, mieliausia melodija. O juk tai liudija jo sielą… Kad ji buvo tauri, graži, su ilgesingos gražios giesmės skambesiu…
Beje, galėjo būti ir dar priežasčių, dėl ko ši giesmė Jūzapėliui brangiausia buvo.
*
Pagarba ir padėka p. Rasai Kačinskaitei, kuri pateikė legendinio Kikilo krikšto įrašą iš Telšių bažnyčios. Tuo pačiu surado, kas jo motina, kas jo pamotė. Taip pat seserį Eleną ir brolį Alfonsą. Sesers Zofijos tarp šių duomenų nėra. Taigi Jūzapėlio, to Juozapo Kikilo ar Telšių Kikilo, gimusio 1906 m. kovo 27 d. Telšiuose, motina buvo Marijona Grakauskaitė-Kikilienė. Ten pat įrašyta ir kita Kikilienė. Petronėlė Selenytė-Kikilienė, kuri nurodoma, kaip pamotė, „stepmother“.
(Bus daugiau)
