Apie pasaulyje vykstančius karus girdime nuolat. Iš fronto linijų Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose, ar, juolab, dar tolimesnėse Žemės rutulio vietose ateinančios karo naujienos po pirminio šoko dėl naujai prasidėjusio kraujo liejimo ilgainiui virsta tiesiog informaciniu triukšmu, nuo kurio pavargstame, kurio nebenorime girdėti. Nors kartu, daugelis puikiai suprantame, kaip arti yra Ukrainoje vykstantis karas. Dar aiškesnis šis supratimas tuomet, kai susiduri su žmogumi, daugybę kartų dalyvavusiu kovose fronte. Toks žmogus yra ukrainietis Pavlo Žadanas.
Stasys Katauskas

Ne sykį sužeistas
Su ukrainiečiu Pavlo Žadanu susipažinome keliaudami į Varnius, kur Pavlo turėjo susitikimą su gimnazistais Motiejaus Valančiaus gimnazijoje Sausio 13-ajai skirtame renginyje. Išgirdęs jo pavardę, prisiminiau žinomą šiuolaikinį Ukrainos rašytoja Serhijų Žadaną iš Charkivo. Pažintis su pastaruoju prasidėjo nuo jau senokai leidyklos „Kitos knygos“ lietuviškai išleisto S. Žadano romano „Anarchy in UK“. Knygos pavadinimas, tiesa, tarsi angliškas, bet iš tikrųjų S. Žadanas čia žaidžia žodžiais. UK šiuo atveju ne Jungtinė Karalystė, o Ukraina. 2022-ųjų vasarį prasidėjus dabartiniam Rusijos sukelto karo Ukrainoje etapui, S. Žadanas liko Charkive, prisideda prie miesto gynimo, pasakoja pasauliui apie tai, kas vyksta mieste. Bet Pavlo Žadanas sako, kad su garsiuoju rašytoju jie ne giminės, tik bendrapavardžiai.
Pavlo Lietuvoje jau kurį laiką, mat patyręs sunkų peties sužalojimą, laikinai nebegali kariauti. Iš viso vyras sakosi buvęs tris kartus sužeistas. Vis į tą pačią ranką ar petį. Penkis kartus kontūzytas. Iki šiol dažnai skauda galvą. Jis dėkingas gydytojui iš Klaipėdos Viktorui Jermolajevui, kurio dėka ranka jau gyja. Dėkingas ir jam daug pagelbėjusiai Telšių vyskupijos kurijai, AB „Telteksa“ ir šios įmonės vadovui Vasilijui Achunovui bei telšiškiui visuomenininkui Zigmontui Šimkui. Pastarojo dėka mes ir susipažinome.
Kovose – dešimt metų
Save kariu-savanoriu vadinantis P. Žadanas fronte – nuo pat 2014-ųjų. Pagal profesiją jis istorijos mokytojas, tačiau iki karo gyvenime teko užsiimti daugybe dalykų, įskaitant dėstytojavimą Kijivo politechnikos universitete. Būdamas aktyvus, organizuotas 43 metų vyras, buvusiam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovičiui 2014-ųjų vasarį pabėgus iš šalies ir Ukrainoje kuriam laikui tvyrant chaosui, nemenka dalimi prisidėjo prie tada savanoriškų karinių struktūrų. Pirmoji jo vykdyta operacija, kaip pasakojo karys, tų pačių metų balandį rusams jau aneksuojant Krymo pusiasalį, buvo vykti į ten, greta Feodosijos miesto, buvusią radiolokacinę stotį. Reikėjo parvežti daug įvairių dokumentų, kad jie nepatektų į rankas rusams. Tų pačių metų vasarą prasidėjo kovos veiksmai Donbase, Rytų Ukrainoje. Nuo tol vienaip ar kitaip teko pabuvoti Avdijivkoje, Ilovaiske, Marijivkoje ir kitose vietose, kurios mums Lietuvoje girdėtos iš fronto įvykių suvestinių.
Prieš trejus metus prasidėjus plataus masto rusų invazijai į Ukrainą, Pavlo prisijungė prie svarbų vaidmenį šio karo etapo pradžioje suvaidinusių teritorinės gynybos padalinių, saugojusių Ukrainos sostinę. „Viena mūsų užduočių buvo surasti ir susekti priešo diversines grupes“, – sakė ukrainietis. Ir pasakojo, kaip tikrindavo įvairiausiu nekilnojamuoju turtu užsiimančių kompanijų duomenis, ieškodavo įtartinų ženklų, kaip jo komanda jau pirmosiomis dienomis nustatė virš dviejų tūkstančių įvairių nekilnojamojo turto objektų Kijive, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su priešu. 400-uose iš jų būta ginklų atsargų, keliose aptiktos rusų ar prorusiškai nusiteikusių žmonių diversinės grupės. Ilgainiui karys perėjo į kitas struktūras ir vis dažniau atsidurdavo fronte.
Karo tikrovė
Pavlo, nors formaliai lyg ir neturi karinio laipsnio, kare užima vadovaujančias pareigas. Jam pavaldus kovotojų būrys siekia iki 800 karių. Su savo būriu yra patekęs į pasalą, yra vykęs vaduoti į priešo apsuptį patekusių saviškių. Paklaustas, koks tas karas ten, kur vyksta kovos veiksmai, ką mano apie platesniam pasauliui nušviečiamą karo eigą, ukrainietis pasakojo, kad jo pastebėjimais, fronto linijoje priešas kariauja labai racionaliai. „Iš pradžių į ataką rusai meta patrankų mėsą. Visokius kalėjimuose ir kolonijose sugaudytus nusikaltėlius, narkomanus, bevertę prastai apmokytą žmonių masę. Bet ji irgi ginkluota, ji puola, ją reikia naikinti. Taip rusai pamato, kur mūsų ugnies taškai, iš kur mūsų šūviai. Tada daug labiau parengtos pajėgos užsiima tų ugnies taškų naikinimu. Ir tik po to į daugmaž „apvalytą“ lauką eina geriausiai parengti priešo kareiviai“, – pasakoja Pavlo. Klausydamasis jo, suprantu, kodėl rusai savo puolime nepaiso milžiniškų aukų. Taip, žūva, ir žūva gausiai, taip pat reguliariosios Rusijos armijos personalas. Visgi, didžiausią dalį nukautų priešų, sprendžiant iš P. Žadano pasakojimo, sudaro būtent menkai apmokyti iš bet kur surankioti nusikaltėliai, kurių vienintelė tikra užduotis ir tėra būti gyvuoju masalu. O tokių žmonių Rusijai, deja, užteks dar ilgam.
Klausydamasis naujienų iš fronto, viską skirstai į baltą ir juodą. Kare kitaip ir negali būti. Tavo žemę užpuolęs jai grasinantis priešas yra teisėtas taikinys. Ir jį reikia naikinti, antraip jis sunaikins tave. Bet gyvenant taikiam krašte ir karą, ačiū Dievui, tepažįstant tik iš pasiekiančios informacijos, pamažu susiformuoja tvirtas vaizdinys, kad yra saviškiai ir priešai. Taip ir yra. Tačiau klausydamasis P. Žadano, suprantu, jog karo tikrovėje, deja, pasitaiko daug sunkiai paaiškinamų, kartais išdavystę ar sabotažą primenančių dalykų. Karys pasakojo, kad pagal galiojančią tvarką gavęs kokią nors užduotį, turėdavo informuoti aukštesnę vadovybę, kada ir kaip planuoja ją įgyvendinti. „Ir kol informuodavau, visi mano planai žlugdavo, susijaukdavo, kas nors vis vykdavo ne taip. Vėliau pradėjau elgtis kitaip. Iš pradžių padarydavau ir tik tada informuodavau. Tada jokių nenumatytų netikėtumų nebeliko“, – pasakoja vyras. Ir jo pasakojimas rodo, kad Ukrainos pajėgoms tenka susidurti su informacijos nutekėjimu priešui. Kita vertus, tai nestebina. Stebintų greičiau, jei šitaip nebūtų.
Parama Ukrainai
Pavlo papasakojo ir daug kitų dalykų apie gyvenimą karo niokojamoje Ukrainoje. Apie kovas, apie sužeistus karius. Visko sudėti į straipsnį neįmanoma. Ir dabar, vos pradėjęs stotis ant kojų po sunkaus sužeidimo, vyras nesėdi rankų sudėjęs. Dalijasi savo patirtimi, renka finansinę paramą jo šalyje likusiems kovos draugams, ginklams, fronte reikalingiems automobiliams. Vyras dėkingas ir Lietuvai už paramą, kurią mūsų šalis Rusijos užpultam kraštui teikia nuo pat pirmosios karo dienos. Pasakoju jam apie praėjusį pavasarį kovose stabdant rusus Ukrainoje kritusį karį-savanorį iš Lietuvos Tadą Tumą. Pavlo sako žinąs, kad Lietuva yra viena labiausiai nelaimės užgriūtai Ukrainai padedančių šalių.
Padėti reikia. Ne tik iš humaniškų, krikščioniškų paskatų, nors ir dėl to. Bet pirmiausia reikia, nes rusai sustos tik ten, kur bus sustabdyti. „Geriau juos stabdyti dar Ukrainoje, taip pat ir su jūsų bei kitų kraštų pagalba“, – sako Pavlo. O „Kalvotoji Žemaitija“ kviečia savo skaitytojus aukoti Ukrainai padedančioms organizacijoms, tokioms kaip „Stiprūs kartu“, „Blue-yellow“, Lietuvos rašytojų sąjungos fondui įrašant skiltį „Parama Ukrainai“ (sąskaitų numerius galima rasti internete) bei kitoms. Taip pat nepasiduoti ir mūsų krašte vis bandančiai kelti galvą rusiškai propagandai, trumparegiškai saviapgaulei, jog šis karas, neva, lietuvių neliečia.
Leave a Reply