„Kiekvienas gabus muzikai vaikas yra individualybė“,– įsitikinęs Gintaras Vaitkaitis

Lryto projektas „Lietuvos mokytojas 2025“ artėja prie pabaigos. Jame pateikta Telšių „Ateities“ progimnazijos muzikos mokytojo Gintaro Vaitkaičio kandidatūra. Ta proga apie muzikinę pedagoginę veiklą, išskirtinius moksleivių pasiekimus įvairiuose konkursuose, apskritai muzikos reikšmę gyvenime ir kalbamės su juo.

Algirdas Dačkevičius

– Kokia buvo Jūsų pradžia muzikos srityje ir kaip kilo noras tapti muzikos mokytoju?
– Matyt, užkoduota prigimtyje. Kiek save atsimenu, tai tik muzikuojantį. Dar vaikų lopšelyje-darželyje ,,Berželis‘‘ muzikos vadove tada dirbusi, reiklumu ir griežtumu pasižymėjusi šviesios atminties mokytoja Irena Dylevičienė ,,statydavo mane į priekį‘‘ ir liepdavo garsiausiai dainuoti, kad kiti vaikai girdėtų ir lygiuotųsi į mane. Iš jos dar sužinojau, kad Dievo esu apdovanotas muzikalumu ir gera klausa. Nelabai tada supratau tokios dovanos ir jos prasmės, galvojau geriau man tas Dievas saldainių būtų padovanojęs. Matyt, ir mokytojo geną man jis dovanojo. Vaikystėje kieme dažnai rengdavau koncertus ir mokydavau visus draugus muzikuoti. Nelabai jiems tai patikdavo, bet nepaklusti man buvo neįmanoma.
Na, o rimčiau užsiimti muzika ir pamilti ją paskatino Telšiuose vargonininkavusi Aldona Šeduikienė, garsios lietuvių atlikėjos Jurgos Šeduikytės mama. Ji buvo pirmoji mano muzikos mokytoja, kuri uždegė visam tam reikalui. Labai patiko vargonai, norėjau mokytis groti jais, bet tokios galimybės nebuvo. Išvykdama su šeima gyventi ir vargonininkauti į Šiluvą, mokytoja mane atvedė į Telšių vaikų muzikos mokyklą, kur pradėjau mokytis groti fortepijonu. Vėliau įstojau į Šiaulių konservatoriją, kurioje pasirinkau chorvedybos ir chorinio dirigavimo specialybę. Baigęs ją, tos paties srities studijas tęsiau Klaipėdos universiteto Menų fakultete.
Kad tikrai patinka mokyti ir dirbti su vaikais, pajutau dar studijų metais, Šiauliuose atlikdamas pedagoginę praktiką mokyklose. Ir pats, ir mano mentoriai pastebėjo, kad greit randu kontaktą ir bendrą kalbą su mokiniais, vaikai klauso, o svarbiausia jiems patinka mano vedamos pamokos. Tada dar negalvojau, kad mokyti vaikus muzikos bus mano visas gyvenimo kelias, nežinojau ir to, kad mokytojo darbas nebus toks lengvas, kupinas ieškojimų, kartais nežinomybės ir jaudulio, reikalaujantis visiško pasišventimo. Tuo keliu jau 33 metus nesustodamas einu iki šiol.
– Kokie Jūsų metodai ir požiūris į muzikos mokymą leidžia pasiekti tokių išskirtinių rezultatų kaip laimėjimai respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose?
– Negalėčiau pasakyti, kad turiu kažkokių išskirtinių, stebuklingų metodų, kurių neturi kiti muzikos pedagogai. Taikau visus tradicinius dainavimo mokymo metodus. Jei turėčiau tokį receptą, pasidalinčiau su visais ir būtų visi laimėtojai, laureatai, žvaigždės. Kiekvienas gabus muzikai vaikas yra individualybė, nėra vaikų vienodomis galimybėmis. Tiesiog, dirbdamas su vaiku, pamatai, kokie metodai veiksmingiausi, kur jam reikia pasitempti: vienam plėsti balso diapazoną, kitam lavinti kvėpavimą, dar kitam ieškoti tembro spalvos ir t.t. O kur dar techninis lavinimas? Kiekvienam individualiai svarbu pritaikyti tinkamiausius metodus pagal jų gebėjimus, parinkti tinkamus kūrinius ir numatyti interpretaciją. Svarbiausia – motyvacija, aiškūs kartu su mokiniu išsikelti tikslai, nuoseklus ir kryptingas darbas. Tada galima tikėtis rezultato. Kai buvau jaunas mokytojas, norėdavau ,,šokti aukščiau bambos‘‘: visada pirmauti, visur laimėti. Bėgant metams, tokie prioritetai keitėsi. Aišku, kada įdėtas darbas yra įvertintas, visada džiaugiesi už vaiką. Dabar savo mokiniams akcentuoju, kad svarbiausia ne laimėjimas, o muzikavimo džiaugsmas. Man svarbu, kad jie nepatirtų streso, nugalėtų scenos baimę, patikėtų savimi, gerai ir laisvai jaustųsi scenoje, savo dainavimu džiugintų klausytojus.
– Kokius didžiausius iššūkius patiriate dirbdamas su jaunaisiais atlikėjais ir kaip juos įveikiate?
– ,,Įkvėpimas tai tik žarija, o kad uždegtum laužą, reikia padirbėti‘‘. Šią skambią frazę savo mokiniams dažnai kartoju, kad be darbo nieko nebus. Darbas su jaunaisiais dainorėliais gali būti ir įkvepiantis, tačiau kartu keliantis įvairių iššūkių. Svarbu išlaikyti motyvaciją, kurią vaikas gali prarasti, jei nemato greitų rezultatų. Įveikti tai padeda laisvės suteikimas vaikui muzikuoti ir pajusti to malonumą, o ne tik kaip pareigą. Vaikams kartais trūksta kantrybės lavinti technines galimybes, nes jie nori iškart, čia ir dabar. Mano uždavinys paaiškinti, kodėl technika svarbi ir pratybas padaryti įdomesnes. Dar dažnas iššūkis – tėvų lūkesčiai: arba per dideli, arba per maži vaiko atžvilgiu. Įveikti padeda pokalbiai, kaip surasti pusiausvyrą, kad muzika išliktų džiaugsmo šaltinis, o ne našta.
Pats didžiausias ir negailestingiausias iššūkis – laikas, kurio visada trūksta, kad ir kaip besistengtum jį efektyviai planuoti, nusistatinėti prioritetus, strategijas. Dėl to daug idėjų kartais lieka atidėtų arba visai neįgyvendintų.
– Kaip subalansuojate reiklumo ir empatijos derinį, dirbdamas su mokiniais, ypač kaip klasės auklėtojas?
– Iš pradžių atrodė, kad empatijos su reiklumu visiškai nereikia sieti ir tai nesuderinami dalykai. Supratimas ateina su patyrimu. Galiausiai supranti, kad empatiją su reiklumu vis dėlto galima subalansuoti taip, kad vienas kitą papildytų ir neprieštarautų. Tai reiškia, suprasti ir atjausti kitą, bet tuo pačiu išlaikyti aiškius standartus ir tikslus. Kaip man sekasi to pasiekti? Vaikui svarbu aiškiai parodyti ir pasakyti, ko tikiesi iš jo, bet kartu atsižvelgti ir į jo galimybes. Visada stengiuosi sukurti grįžtamąjį ryšį, kritikuoti, pabrėžiant vaiko stipriąsias puses bei skatinant jo tobulėjimą. Jei ugdytinis jausis vertinamas, jam tai paskata augti. Mokytojas turi rodyti pavyzdį – jei esi reiklus kitiems, turi būti mokinių akyse toks pat ir sau. Svarbus čia yra ir humoro jausmas, kuris man tikrai nesvetimas, kartais net padeda išspręsti nemažai sudėtingesnių situacijų, dirbant auklėjamąjį darbą. Auklėtiniams stengiuosi būti ne tik mokytojas, bet ir draugas. Atrodo riba slidi, bet jei nusistatai raudoną liniją sau ir ugdytiniams, kurios tarp DRAUGO ir MOKYTOJO nevalia peržengti – tai puikus derinys.
– Gal galėtumėte pasidalinti konkrečiu atveju, kai Jūsų mokinys pasiekė ypatingą rezultatą, ir kokią įtaką tai turėjo Jūsų pačių profesiniam tobulėjimui?
– Turėjau tokį mokinį, paauglį, kuriuo pirmiausiai patikėjau aš. Vaikinas nebuvo iš tylenių, gana smarkokas ir pavyzdingu elgesiu neblizgantis. Pastebėjau, kad turi gražų balsą, nedrąsiai bando dainuoti, bet vis stokoja pasitikėjimo savimi, paprašytas padainuoti solo, gėdydavosi ir raudonuodavo prieš klasės draugus. Ilgai ir kantriai įkalbinėjau, bandžiau ,,prisijaukinti‘‘, nes mačiau jo potencialą – stiprų operinį balsą. Ta diena išaušo netikėtai. Po pamokų man besiruošiant išeiti, pasibeldė į duris: ,,Mokytojau, turiu dainą, norėčiau patarimo‘‘. Patarimas truko apie porą valandų ir virto kasdieniais pasidainavimais po pamokų. Po pusės metų tapome ,,Dainų dainelės‘‘ laureatais ir pasirodėme Operos ir baleto teatre. Mane, kaip mokytoją, ši transformacija išmokė, kaip svarbu derinti psichologiją su muzikiniu ugdymu, kad kantrybė ir tikėjimas mokiniu gali sukurti stebuklus. Taip pat sustiprino įsitikinimą, kad didžiausia mokytojo pergalė – padėti mokiniui atskleisti savo potencialą.
– Kas Jums, kaip muzikos mokytojui, yra didžiausia motyvacija ir kas, Jūsų nuomone, yra svarbiausia, kad mokiniai išmoktų ne tik muziką, bet ir gebėjimą jausti, kurti bei išreikšti save per meną?
– Didžiausia motyvacija – matymas, kaip mokiniai atranda džiaugsmą muzikoje, ne tik išmoksta muzikos rašto ar dainavimo taisyklių, moka apibūdinti muzikos kūrinius ar kremta žinias apie garsių kompozitorių kūrybą, bet ir pradeda jausti muziką muzikuodami. Man svarbu įkvėpti mokinius suprasti, kad muzika nėra vien sausa teorija ar dainavimas pagal taisykles, bet tai saviraiškos, kūrybiškumo ir emocijų labirintas. Visada skatinu atrasti emocinį ryšį su muzika, eksperimentuoti, suteikiu laisvę patiems interpretuoti ir parodyti, kad nėra vieno teisingo būdo atlikti muziką. Visada siekiu, kad vaikas mylėtų išmoktą kūrinį ir jį klausytojui perteiktų išraiškingai, nuoširdžiai ir jausmingai. Jei vaikas nesižavės savo atliekama muzika, neišreikš savo emocijų – man tai būtų betikslis darbas.
– Kokias vertybes stengiatės ugdyti savo mokiniuose, ypač atsižvelgiant į jų dalyvavimą konkursuose ir bendrą ugdymą?
– Pirmiausia – atsakomybę ir discipliną, mokymasį nuosekliai ir rimtai dirbti, ruošiantis pasirodymams. Pasitikėjimą savimi, baimių įveikimą ir mokėjimą valdyti stresą. Mokymasį priimti nesėkmes kaip pamokas, o ne kaip kliūtis. Kūrybiškumą ir saviraišką, savo stiliaus atradimą.
– Kaip manote, kokia yra muzikos mokymo ir ugdymo reikšmė šiandienos pasaulyje, kai vis daugiau dėmesio skiriama technologijoms ir naujoms ugdymo formoms?
– Muzikinis ugdymas visais laikais turėjo ypatingą reikšmę tiek asmeniniam žmogaus vystymuisi, tiek apskritai visuomenei. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dominuoja technologijos, muzika vis dar išlieka svarbi, kaip būdas išreikšti save. Technologijos, skaitmeniniai įrankiai ir naujos ugdymo formos iš esmės pakeitė ugdymo procesą, suteikdamos naujų galimybių ir mokytojams, ir mokiniams. Tai nėra blogai, gyvename technikos amžiuje ir privalu žengti kartu su laikmečiu. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, mokant ir mokantis muzikos, tarp technologijų ir tradicinių mokymo būdų svarbu išlaikyti pusiausvyrą, kad ugdymas būtų ne tik modernus, bet ir prasmingas. Niekas manęs neįtikins, kad technologijos gali pakeisti gyvą muzikavimą. Kaip tada išlaikysime dainuojančios tautos titulą, kaip rengsime dainų šventes?
– Kokie Jūsų ateities tikslai ir vizija, tiek asmeniškai kaip mokytojo, tiek ir kaip muzikos pedagoginės bendruomenės dalyvio?
– Mokytojas turi mokytis visą gyvenimą, todėl jis ir vadinasi mokytoju. Tai nuolatinis profesinis tobulėjimas, žinių gilinimas. Taip pat mokinių skatinimas pamilti muziką per įtraukiančius projektus, koncertus, konkursus, dainų šventes.
– Koks Jūsų indėlis į Žemaitijos sostinės kultūrinį gyvenimą?
– Baigęs studijas ir pradėjęs dirbti Telšiuose, visada buvau ir tebesu švietimo bei kultūros dalis. Iškart aktyviai įsijungiau į kultūrinį gyvenimą – tiek su vadovaujamais mokyklų, tiek kultūros centro kolektyvais. Su jais dalyvauta rajono, apskrities bei respublikinėse dainų šventėse. Visose rajono ir apskrities dainų šventėse teko būti dirigentu. 2005 m. buvau pakviestas diriguoti respublikinėje moksleivių dainų šventėje Vilniaus Vingio parke. Mano ugdytiniai mokiniai net tris kartus yra tapę TV konkurso ,,Dainų dainelė‘‘ laureatais. Penkioliką metų dėstytojavau tuometėje Žemaitijos kolegijoje Telšių menų fakultete, Muzikos pedagogikos katedroje, kur teko prisidėti prie būsimų muzikos mokytojų ruošimo ir ugdymo. Ten vadovavau choro studijai, mokiau dirigavimo ir mentoriavau studentų pedagogines praktikas, vadovavau studentų diplominiams darbams. Daugelis mano studentų šiandien sėkmingai dirba švietimo ir kultūros įstaigose. Dvidešimtmetį vadovavau Telšių kultūros centro mišriam chorui ,,Žemaičiai‘‘, su paruoštomis koncertinėmis programomis surengta gausybė koncertų ne tik gimtajame mieste, šalyje, bet ir užsienyje: Prancūzijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Islandijoje, Estijoje. Man vadovaujant, šis choras du kartus buvo pelnęs aukščiausią I kategoriją. Taip pat buvau televizijos projekto ,,Chorų karai‘‘ ,,Smaragdinio‘‘ choro vadovas. Šiuo metu vadovauju mišriam chorui ,,Bočiai‘‘, su kuriuo nemažai koncertuojame, taip pat – trims vaikų chorams. Šiais mokslo metais startavau su Telšių meno mokyklos jaunių choru, kolektyvas dar yra ,,šlifavimosi‘‘ stadijoje, po truputį ruošiame kūrinius koncertams.
– Ačiū už pokalbį. Linkiu, kad kuo daugiau už Jus balsuotų ir taptumėte „Lietuvos mokytoju 2025“.