Apie žemaičių kalbą

Praėjusios savaitės gale Lietuva sėdo rašyti nacionalinio diktanto. Ne taip seniai buvo rašomas ir žemaitiškas diktantas. 2024-uosius metus keliolika Žemaitijos savivaldybių buvo paskelbusios žemaitiško rašto metais. Tie įvykiai, reiškiniai, tarp kolegų ir bičiulių kartais kylančios diskusijos skatina susimąstyti apie žemaitišką kalbėseną, jos būklę ir ateitį. Nėra lengva apie tai rašyti, nes atidesnis žvilgsnis neišvengiamai siejasi su gilesniais tapatybiniais dalykais. Savaip ironiškas atrodo pats faktas, kad straipsnį apie tai Žemaitijos sostinėje leidžiamam laikraščiui rašau lietuviškai. Ne žemaitiškai. Bet šiandien taip jau yra.

Stasys Katauskas

Kalba ar tarmė?
Labai artimų kalbos variantų atvejais klausimas, ką laikyti savarankiška kalba, ką tarme, iš dalies rodosi esąs labiau politinis nei lingvistinis. Pasaulyje ne tiek jau mažai atskiromis laikomų kalbų, kurios savo žodynu ir kai kuriomis kitomis gramatinėmis kategorijomis skiriasi ne daugiau, nei tarpusavyje skiriasi šiaurės žemaičių šnektos nuo lietuvių bendrinės kalbos. Tokiais pavyzdžiais galima laikyti čekų ir slovakų, bulgarų ir makedonų kalbas, norvegų kalbos bukmolo variantą ir danų kalbą. Yra ir daugiau panašių pavyzdžių.
Kita vertus, sutinkama atvejų, kuomet vienos kalbos tarmėmis laikomos šnektos tarpusavyje skiriasi labiau nei visuotinai atskiromis pripažįstamos kalbos. Pavyzdžiui, kai kurios norvegų kalbos tarmės dažnai tolimesnės viena kitai nei jau minėtas bukmolo variantas danų kalbai. Mat savarankiška kalba ne tik žodžiai, jų tarimo niuansai. Savarankiška kalba tai ir sava raštija, lingvistinė savimonė, per ilgą laiką susiformavusios skirtingoms kalbinėms situacijoms tinkamos kalbinės atmainos, stiliai, jų vartojimo tradicija.
Klausimas, ką laikyti kalba, ką tarme, sutinkamas ir kaimyninėse šalyse. Latvijoje taip diskutuojama dėl latgalių kalbos (tarmės?). Estijoje dėl setų (pietryčių Estijos regionas). Beje, Latgala turi kelis šimtmečius siekiančią rašto tradiciją. Ir nuo bendrinės latvių kalbos skiriasi daug labiau nei mūsų šnekta nuo sunorminto bendrinės lietuvių kalbos varianto. Tad pasižiūrėję į platesnį kontekstą, pamatysime, kad situacija su diskusijomis, ar žemaičiai turime savo kalbą, ar tarmę, nėra unikali.
Paklaustas, kaip atsakytų į šį klausimą, žemaitiškai rašantis poetas Justinas Kubilius kviečia neieškoti vienareikšmio atsakymo, o suvokti, kad pati mūsų kalbinė situacija dar nėra aiški. „Ji jau įgauna šiokius tokius kontūrus (daugiausia Alekso Girdenio ir Juozo Pabrėžos pastangomis), bet dar laukia ilgas kelias, ypač kuriant žemaitišką raštiją, be kurios pamatinių tekstų masyvo neįsivaizduojamas tarmės, virtusios kalba, vaizdinys“, – sakė J.Kubilius.
O ir pats klausimas, J.Kubiliaus nuomone, esąs gan klastingas. Mat jeigu tai kalba, ji nebegali būti kieno nors tarme, privalo būti nepriklausoma ir pakankamai nutolusi nuo kitų kalbų, šiuo atveju nuo lietuvių. Ar taip yra, poeto požiūriu, nustatyti be galo sunku, nes nėra aiškių kriterijų. Poetas pabrėžia, kad problema nėra vien kalbinė. „Ji ir istorinė, etninė, kultūrinė, net priklausanti nuo politinės savimonės, kuri apima istorinę patirtį ir atmintį, taip pat tam tikros teritorijos vaizdinį“, – teigia J. Kubilius. Jo manymu, visa tai dar turės išsigryninti, kristalizuotis, jei bus taip lemta.
Kita vertus, šitoks klausimo kėlimas (tarmė ar kalba?), pasak poeto, neišvengiamai suponuoja nuostatą, kad tarmė neva kažkuo blogesnė už kalbą. „Iš tikrųjų čia yra šaltinio ir versmės santykis: tarmės kalbą maitina, o ne atvirkščiai. Ir nėra tokios etninės grupės, kuriai priklausytų bendrinė kalba. Ko gero, mąstant apie žemaičių tarmę, svarbiau turėti omenyje tai, kiek joje yra dvasinės autentikos, pasaulio artumos, egzistencinio jaukumo, žemės ir žmogaus istorinio likimo atminties. Šiaip ar taip, tik tarmėje žmogus gali jaustis tikrai esąs savo kalbos namuose, jaučiąs ir mąstąs tikrai autentiškai. Gali būti, kad tarmė dar yra išsaugojusi kalbos genezės pojūtį, ištarties pirmapradiškumą, kad tai kūryba čia ir dabar“, – svarsto J.Kubilius.
Kai kurie Žemaitijos patriotai kaip argumentą pabrėžia, jog žemaičių kaip atskira kalba įregistruota pasauliniame kalbų registre. Ja rašomi Vikipedijos straipsniai, eilėraščiai, knygos, ja kuriamos dainos. Esama jos ir politikoje. Pavyzdžiui, Telšių rajono savivaldybės tarybos narys Linas Šedvilas yra pasiekęs, kad Savivaldybės veiklą reglamentuojančiose tvarkose būtų numatyta, jog posėdžiai gali vykti žemaičių kalba. Visgi, jei išties to užtektų, nereikėtų jokių diskusijų ir įrodinėjimų. Juk niekam nešauna į galvą įrodinėti, kad egzistuoja lietuvių kalba. Arba vokiečių, arba bet kuri kita akivaizdžiai savarankiška kalba.
Kol vienareikšmio atsakymo negalime turėti, nereikėtų per daug kratytis ir tarmės sąvokos. Juolab, kalbintas poetas prisimena kadaise dar kalbininko profesoriaus Alekso Girdenio, provokuojamai užklausto apie tarmės kalbinį nepilnavertiškumą, atsakymą. A.Girdenis sakęs nematąs kliūčių, kodėl žmogus negalėtų filosofuoti, mąstyti matematiškai arba rimtai kalbėti apie meną ar poeziją, tarkim, žemaitiškai. Viskas priklausą nuo to, ar iš tikrųjų jaučiame, galvojame, suvokiame ta tarme, ar tarmiški mūsų filosofavimai, matematinės ar istorinės įžvalgos, poetiniai tekstai nesą tik „vertiniai“ iš bendrinės kalbos. Pats poetas sako irgi nemanantis, kad tarmei pritrūktų kalbinių įrankių. „Juk daugelis mokslo, meno ar kokios sociologijos terminų yra tarptautiniai žodžiai, o kurie savi, tai juos turi ir bendrinė kalba, ir tarmės, tarmės kartais net originalius. Tarmės apribojimas vien buitinėmis situacijomis, man regis, regresyvus, o dažniausiai menkinantis, kai nepasitikima jos kalbinėmis galiomis ar jos net gėdijamasi“, – pastebi pašnekovas.

Barbarizmai
Paviršutiniškose diskusijose apie žemaitišką kalbėseną krenta į akis, kad žemaitiškais žodžiais daugelis žmonių linkę laikyti įvairiausius iš slavų kalbų atėjusius barbarizmus. Tačiau adyna (lenkiškai godzina), zars (lenkiškai zaraz), dzieguorius (lenkiškai zegar) ir daugybė kitų tokių žodžių tiek pat žemaitiški, kiek ir, pavyzdžiui, angliški Ok, hello, what. Beje, visi šie barbarizmai lygiai tomis pačiomis reikšmėmis vartojami ne tik Žemaitijoje. Jų rasime visose Lietuvos tarmėse. Gerus pustrečio šimtmečio trukusi aukštuomenės polonizacija savo pėdsakus paliko visoje šalyje. Tik lietuvių bendrinėje kalboje nuo jų stipriai apsivalyta, liko vien senieji skoliniai (tokie žodžiai kaip miestas, ponas, bažnyčia ir pan.). O štai tarmių, žargono niekas nenormina.
„Be abejo, ir aš dažnai matau tą nemokšišką grožėjimąsi barbarizmais ir skoliniais, kaip neva žemaitiškais žodžiais. Tikrai žemaitiškų žodžių esama nemažai, tačiau neišvengiamai daug kur jau balansuojama ant skolinio ir jau įaugusio tarmėn žodžio, tarkim, „veizėti“, ribos. Lietuvis sakys, kad tai slavizmas, nors pats be jokios kalbinės graužaties vartoja žodį „veidas“ tos pačios slaviškos šaknies. Arba taip mūsų tarmėje įsitvirtinęs žodis „krami“, kurio tam tikra ironiška prasme niekaip negaliu atsisakyti, o juk tai nuo slaviško „chram“, t.y. šviesus rūmas, taigi vieta, pilna šviesos“, – pastebi J.Kubilius.
Dėl visų šių dalykų klausantis šnekų apie žemaičių kalbą, o ypač girdint mėgėjišką argumentaciją, peršasi du požiūriai. Vienas nuteikia graudžiai, suvokiant, kad kaip žemaičių kalbą kartais linkstama priimti vos ne kažkokį barbarizmų prigrūstą lingvistinį šiukšlyną. Ypač liūdna, pagalvojus apie mūsų akyse nykstančius išties žemaitiškus kalbos bruožus, kad ir tokius, kaip žodinė konstrukcija su „liub“ (liub esma, liub būsma), žemaitišką dviskaitą „vedu“, kurią dar visi suprantame, bet retai bevartojame, ar kt. panašius atvejus.
Kita vertus, kokia žemaičių kalba būtų buvusi, jeigu turėtume skirtingoms kalbinėms situacijoms tinkamas kalbos atmainas, stilius? Kurie barbarizmai būtų tapę norminiais žodžiais, skoliniais, kokie žemaitiški naujadarai būtų buvę sugalvoti vietoje atmestų barbarizmų? Juk ir lietuvių kalboje mes vartojame daugybę kalbininkų sugalvotų lietuviškų žodžių (laikraštis vietoj kadaise vartotos gazietos, degtukas vietoje sierčiko, verslas vietoje biznio ir pan.), kurių nebūtų buvę, jei kalba nebūtų buvusi valoma nuo svetimybių, prižiūrima, norminama. Su tarmėmis to niekas nedarė. „Nė viena kalba neišvengia skolinių, jų yra visokiausio gylio, siekiančio net prokalbes, tad labai svarbu juos toleruojant ar atmetant kalbinė vartotojo kultūra, be to, stilistinis kontekstas. Žinoma, kuo mažiau paviršutiniškų, tiesmukų, neturinčių gilios etimologijos skolinių, tuo geriau, tarmei ir kalbai sveikiau. Žemaitiška raštija, jos redaktoriai čia tikrai dirvonus turės plėšti“, – sakė J.Kubilius.

Mūsų kalbinė šiandiena
Mąstant apie šiuos dalykus, krenta į akis ganėtinai priešingi vienas kitam momentai. Viena vertus, šiuo metu Lietuvoje stebime tikrą įvairių tarmių, dialektų, regioninių kalbos variantų „įteisinimą“ iki tol tik bendrinei kalbai pripažintose srityse. Be žemaičių kalbinio sąjūdžio knygas su pasikartojančiais vis perleidžiamais tiražais šiaurės aukštaičių panevėžiškių šnekta leidžia Dėdė Juzė (Viktoras Stanislovaitis), bene ryškiausiu lietuviško kino hitu tapo vakarų aukštaičių šiauliškių šnekta įgarsintas filmas „Pietinia kronikas“, pastatytas pagal to paties pavadinimo ta pačia tarme parašytą, pripažinimo sulaukusį Rimanto Kmitos romaną. Pačiam yra tekę girdėti Pasvalio krašto poetų Vlado Braziūno ir Vitalijaus Šopio diskusiją, kaip geriau būtų rašyti ir kurti jų krašto tarme.
Tačiau tuo pačiu metu akivaizdūs ir tam tikro viešojo kalbėjimo nuosmukio ženklai, savotiška net bendrinės kalbos kalbinė erozija, kartais juntama ir, atrodytų, solidžių žmonių viešojoje retorikoje. J.Kubilius tai sieja su, jo žodžiais, kiaura mūsų postmodernia sąmone, kai visa, kas svetima, taip lengvai tampa „sava“, kai neturėti savojo „aš“, savo vietos, savos kilties ir nuostatų taip patogu ir „perspektyvu“. „Manau, kad kalbinis žemaičių sąjūdis yra nukreiptas savasties paieškų link. Nežinau, ar tai bus sėkmingas žygis, bet, tarkim, turėti „Žemaičių kalbą ir rašybą“, Donato Butkaus epą „Ka žemė bova brongesnė ož douna“ ar žemaitišką Viktorijos Daujotės poeziją jau yra šis tas. Ir kuo geresnis tarmiškai parašytas kūrinys, tuo jis ir kalbiškai, ir „egzistenciškai“ grynesnis. Kad ir kokių duobių toje žemaičių raštijoje pasitaikytų, apskritai matau kylančią kreivę“, – kalbėdamas apie šiuos reiškinius ir žemaitišką kalbinį sąjūdį, sako J.Kubilius.
Ateitis
Diskusijose apie žemaičių kalbos (tarmės?) ateitį kartais pasigirsta idėja siekti oficialaus regioninės kalbos statuso. Juk Žemaitija nėra vien etnografinis, o ir istorinis regionas, su nemažoje jo dalyje tebeegzistuojančia stipria ir aiškiai išreikšta vietos žmonių savimone. Tačiau kelti tokią idėją lengviau nei praktiškai įgyvendinti. Nes ne taip paprasta atsakyti į klausimą, ką laikyti žemaičių kalba, kur brėžti šiandienės Žemaitijos ribas? Tie dalykai gali atrodyti gana aiškūs Telšių, Plungės ar Skuodo gyventojams, tačiau anaiptol ne tokie vienareikšmiški gyvenantiems Tauragėje ar Tytuvėnuose. Pasiteiravus, ką apie tai mano, J.Kubilius svarsto, jog galima klausti ir kitaip – o kam reikalingas lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statusas? „Matyt, pirmiausia tam, kad išliktų, kad galėtų būti puoselėjama, galiausiai reprezentuotų mus kaip gyvybingą kultūrinę bendruomenę. Gal tas pats ir su regioninės kalbos statusu: ir apsauga, ir prestižas, ir galimybės. O kas kur save „atpažins“ žemaičiais, ten ir bus tos regioninės kalbos ribos. Čia kaip ir tam Kudirkai – „supratau lietuvis esąs“. Be abejo, pavojų čia esama, net tam tikro kultūrinio susipriešinimo prielaidų, tad svarbu išvengti radikalumo, neperlenkti lazdos“, – svarsto poetas.
Daugelis turbūt sutiks, kad išgryninta, sunorminta žemaičių fonetikos, morfologijos, sintaksės užrašymo sistema reikalinga. Kalbintas poetas akcentuoja, jog svarbu, kad ji būtų lanksti, nepažeidžianti nė vienos patarmės savitumo. Atrodo, kad ta kryptimi ir einama. „Tačiau bet koks voliuntarizmas, bendrinės žemaičių kalbos įvedimas būtų pražūtingas, būtų kalbinė, kultūrinė ir kokia tik nori prievarta, naikinimas to, kas tarmėse gyvybingiausia – pasaulėvaizdžio ir jausenos, net savito matymo ar mąstymo, pasakymo autentika“, – mano poetas. Anot jo, nei kalbinis purizmas, nei koks voliuntarizmas nėra tas kelias, kuriuo reikėtų žemaičiams eiti. Reiktų patiems augti, patiems auginti, nepamirštant kad už žodžių visada stovi žmonės, istorija ir tikras gyvenimas.
Tebus šio straipsnio pabaigai pastarąją mintį savaip atkartojantis fragmentas iš vieno gražiausių J.Kubiliaus eilėraščių „Kap rek viskou padėrbtė“:
„Kas apsakys, kėik rek vėitas,
Ka vėskas, kou da padėrbsi,
Sutėlptom –
Ė žali žuolie, ė krauji lašos, ė tas unta liūdnos žmuogos,
Kor stuov unt Bartuvuos tėlto“.