Kur teka Varnelė, ten gyva ne tik gamtos ramybė, bet ir ilgametė dvasinė tradicija. Prie šios upelės krantų, Varniuose, prieš nepilnus trejus metus savo tarnystę pradėjo kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Per šį laiką jis tapo neatsiejama parapijos ir visos bendruomenės gyvenimo dalimi.
Nors Varnelė teka tyliai ir ramiai, pats kanauninkas toli gražu ne ramybės simbolis. Jį dažnai galima pamatyti skubantį į susitikimus, organizuojantį renginius, bendraujantį su jaunimu ar sprendžiantį kasdienius parapijos klausimus. Šiame straipsnyje, artėjant Šventosioms Velykoms, atskleisime bent dalelę dvasininko mielaširdystės, kurią jaučia ne tik parapijiečiai, bet ir jo globojami naminiai gyvūnėliai.
Algirdas Dačkevičius
Prie bažnyčios – dviratis ir šunelis
Šiokiadieniais kanauninkas Andriejus Sabaliauskas iš klebonijos dviračiu skuba į Šv. Aleksandro bažnyčią laikyti ryto pamaldų. Neatskiriama jo palydovė kalytė Džiulė savo trumpomis kojomis liuoksi kiek atsilikusi. Ji įpratusi prie vėjyje plazdančių sutanos skvernų, tradicinių šeimininko pasisveikinimų su sutiktais žmonėmis ir žino galutinį kelionės tikslą – kol vyks šv. Mišios, saugoti į bažnyčios sieną atremtą dviratį.
Čia ryto metą ir sutikome neišskiriamus bičiulius. Kalbėdamas apie pagražėjusią istorinę bažnyčią, kanauninkas pirmiausia dėkojo žmonėms. „Šviesaus atminimo Vladislovas Navardauskis sumeistravo bei restauravo bažnyčiai langus, kurie dabar savo baltumu šviečia iš tolo, bendromis jėgomis suremontavome jau griūvantį bažnyčios bokštelį“,– džiaugėsi žmonių kilniu pasiaukojimu dvasininkas.
Atgimę bendruomenės namai
Dabartinių bendruomenės namų vietoje buvo vaikų darželio pagalbinės patalpos, vėliau čia įsikūrė taupomoji kasa. Po to pastatas kurį laiką apleistas merdėjo, o jo viduje kaupėsi šiukšlės. Atvykus iniciatyviam klebonui, prasidėjo remonto darbai. Žinoma, be pagalbininkų nieko nebūtų įvykę, o dabar visi varniškiai džiaugiasi erdviomis patalpomis, kuriose nėra tos dienos, kad kas nors nevyktų.
Tik įžengus pro duris, žvilgsnį patraukia Varnių parapijos žemėlapis su po juo išvardintais kaimais, ant priešingos sienos – buvusios Varnių kunigų seminarijos, Šv. Petro ir Pauliaus katedros, Šv. Aleksandro bažnyčios vaizdai su išsamiais prierašais. Pagarbioje vietoje pastatytas žinomo juvelyro, Telšių miesto Garbės piliečio Alfredo Jonušo kūrinys – gintarinė Šv. Aleksandro bažnyčia, su informaciniu tekstu, jog tai „viena iš 7 Vytauto Didžiojo statytų bažnyčių Žemaitijoje“.
Bendruomenės namuose svetingai pasitikusios Telšių Trečiojo amžiaus universiteto (TTAU) Varnių filialo finansininkė Danutė Balkauskienė ir šio filialo koordinatorės Janinos Šileikienės pavaduotoja Rita Galkontienė džiaugėsi erdviomis patalpomis ir kanauninko gebėjimu burti žmones. Dvasininkas pats daug prisideda, skaitydamas paskaitas, kad minėto universiteto užsiėmimai būtų kuo įdomesni. Štai ir tądien rinkosi garbūs svečiai, nes popiet vyko apskritojo stalo diskusija „Amžėjimas – natūralus procesas su privalumais ir trūkumais“. Joje dalyvavo šeimos gydytoja Irena Miškinienė, Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro socialinio recepto koordinatorė Monika Jurgutytė, Telšių švietimo centro metodininkės Giedrė Raudonienė, Nijolė Vaičekauskė ir Telšių TAU direktorė Danutė Juškienė.
Bendruomenės namuose savo kampelį turi Marijos legiono nariai, giedami Žemaičių Kalvarijos kalnai, žmonės turi galimybę susiburti pietums po artimųjų laidotuvių ar kitomis progomis.
Klebono vištos deda „velykinius kiaušinius“
Tarp mažųjų kanauninko draugų – ne vien kalytė Džiulė. Aptvare kudakuoja vištos, globojamos „solidaus gaspadoriaus“ gaidžio. Kadangi įvairių rūšių, tai ir deda visokius kiaušinius, netgi spalvotus. Juos pamatę, ypač džiaugiasi ir būna maloniai nustebinti vaikai.
Šv. Velykoms ar tuoj po jų turėtų pabirti pulkelis pūkuotų viščiukų. Kanauninkas parodė jaukią perekšlę, kuri, taikiai kudakuodama, leido pažvelgti į savo lobį – net 18 kiaušinių.
Netoli klebonijos ir bendruomenės namų vinguriuoja Varnelė. „Aptveriu teritoriją ir po ją paleidžiu ganytis poni arkliuką. Keksas – toks jo vardas – puikiausiai „nušienauja“ žolę, todėl nereikia nei žoliapjovės triukšmo kęsti, nei oro išmetamosiomis dujomis teršti, nei lieti prakaito. Už sutaupytus pinigus galėjau kleboniją nudažyti“,– praktišku sprendimu dalijosi pašnekovas.
Atšilus laukia darbai šiltnamyje, kur auginami agurkai ir pomidorai. Visas šis ūkis kuriamas tam, kad juo galėtų naudotis Dienos centro, kuriam vadovauja kanauninkas, vaikai. Ne tik naudotųsi, bet pratintųsi prie darbo.
Apie šį centrą, Varnių katedros – Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios slėpinius – kituose laikraščio numeriuose.
