Kai pasaulis kvietė ieškoti sėkmės svetur, Diana Bukavickytė-Bomblauskienė liko ten, kur jautėsi reikalinga – Telšiuose. Ir čia, savo gimtajame mieste, ji sukūrė prasmingą gyvenimą ir palieka išskirtinį pėdsaką Žemaitijos kultūroje. Vadovaudama Telšių kultūros centro folkloro ansambliui „Spigėns“, dainuodama romansus, burdama žmones kilniems darbams, Diana įrodė, kad iš vienos vietos galima matyti visą pasaulį – jei tik žvelgi atvira širdimi. Jos istorija – apie drąsą būti savimi, apie tikėjimą bendryste, apie tyliai, bet atkakliai kuriamą gėrį.
Ernesta Dačkevičienė
Pasirinkimas likti Telšiuose
Diana gimė, augo ir subrendo Telšiuose, prie Masčio ežero – mieste, kuris tapo ne tik gimtine, bet ir gyvenimo ašimi. „Kaip kažkada jau sakiau – galvoju, kad ir liksiu savo mieste iki grabo lentos“, – su šypsena sako ji. Ilgas buvimas vienoje vietoje, regis, suformavo tam tikrą sėslumą, išgrynino ryšį su žemaitiškuoju tapatumu – auklėjimu, saviaukla ir tikrumu.
Savęs ieškojimas ir mokslų kelias
Nuo dvidešimties metų Diana daug keliavo, bet gyvenimo kitur niekada rimtai nesvarstė. „Kad ir kaip norėjau, po mokyklos nepavyko išvykti siekti mokslo aukštumų.“ Dar mokykloje pradėjusi studijuoti jaunojo pedagogo kursuose Vilniaus pedagoginiame institute, besimokydama vokiečių kalbos, Diana nusprendė – mokytojos kelias ne jai. Siekė aukščiau: bandė įstoti į Vilniaus universitetą studijuoti vokiečių kalbos vertimo. Konkurencija tuomet buvo milžiniška – apie 20 žmonių į vieną vietą, reikėjo surinkti 25 balus iš keturių egzaminų, kurių kiekvienas vertinamas iki 5 balų.
„Tada pirmą kartą sau labai aukštai užsikėliau kartelę.“ Atkakliai bandė įveikti ją net kelerius metus, bet svajonės neįgyvendino. Perfekcionizmas, kuris „neleidžia daryti paprasčiau to, ką daro su noru“, ir šįkart pasimaišė po kojomis. Tačiau likimas atsiuntė kitų mokslų – galimybę mokytis vokiečių kalbos privačiai pas šviesios atminties Mokytoją, eruditę Stanislavą Kochanauskaitę. Ji išmokė tikrosios vokiečių kalbos subtilybių, o Diana jau tada žinojo: „Jei man kas nors patinka, tai darau maksimaliai gerai – kaip tik galiu, kaip suprantu, kaip sugebu.“ Tad stodama ten pat po metų mokymosi, jau surinko 23 balus.
Virsmas ir asmenybės augimas
Pasilikimas Telšiuose, kaip dabar suprato, buvo lemtingas ir laimingas, nulėmęs visą ateitį. Būtent tokią, kokioje gyvena iki šiol. Dirbdama sekretore gimtajame mieste, ji sutiko „savo lizdo paukščius“ – Telšių taikomosios dailės technikumo studentus – būsimuosius artimus bičiulius, bendraminčius. „Tada prasidėjo mano tikrasis gyvenimas.“ Su jais ir su dviejų D. Carnegie knygų pagalba iš pilkos, tyliai gyvenančios, savimi nepasitikinčios merginos ji virto aktyvia, drąsia, buriančia, šokančia, vedančia dainas, padedančia gamtai ir šviečiančia visuomenę asmenybe.
„Už tą virsmą iš bjauriojo ančiuko į gulbę visada būsiu dėkinga mane suradusiems ir sukūrusiems, o gal atkūrusiems žmonėms – Sauliui, Jurgitai, Eimantui, Antanui, Aušrai, Stasiui ir kitiems.“ Dianos minėtos Carnegie knygos tapo atradimu – jos turinys ne tik atvėrė akis, bet ir suteikė drąsos būti daugiau nei buvo vakar.
Ji aktyviai prisijungė prie Dailės technikumo studentų folkloro ansamblio, rinko dainas, keliavo, džiugino senolius. Laisvės vėjas tik skleidėsi, o Diana jau kvėpavo juo pilnais plaučiais. Viena įsimintiniausių pažinčių – su Viliumi Orvidu. Ji turėjo galimybę bendrauti, gyventi bei dirbti kartu jo akmenų oazėje.
Į Dianos gyvenimą atėjo žygiai pėsčiomis, kalnai, Telšių turistų klubas, kurio vedle ji tapo. Kartu su Antanu ir Ele Kakanauskais, vaikų namų auklėtiniais ir kitais klubo nariais ji įveikė tūkstančius kilometrų.
Folkloras ir bendruomeniškumas
Tuo metu ji taip pat buvo aktyvi Žaliųjų judėjimo narė. Nedidelė, bet entuziastinga grupelė draugų Telšiuose rūpinosi ežerų ir upelių švara, tikrino šulinių vandenį, kad būtų saugus kūdikiams, net kišo rankas į kanalizacijos vamzdžius, kad sustabdytų taršą. „Turėjome tik entuziazmą, bet jis buvo toks degantis, kad jo pakako viskam.“ Masčio ežero švara ir aplinka tada buvo jų, apie dešimties žmonių, vos ne mūšio laukas. „Tuomet pavyko išjudinti pradėti ežero valymo darbus, išasfaltuoti takus apie jį, pradėti kanalizacijos tinklų įvedimą palei Mastį gyvenantiems žmonėms… Neturėjome jokių priemonių savo veiklose ir jokio užnugario, tik pliką, bet užtat liepsnojantį entuziazmą, į kurį buvo net labai gerai reaguojama.“
Iniciatyvos ir socialinė atsakomybė
Diana tuomet, vos dvidešimties metų, net kreipėsi į „Žemaitijos pieno“ vadovus, siūlydama gaminti pieną, tinkamą kūdikiams. Ir netrukus toks pienas atsirado lentynose. „Tik po daugybės metų sužinojau, kad dėl mano idėjos kai kam teko net įrangos ieškoti Amerikoje.“ Ji pati važinėjo po kaimus, tikrino pieno kokybę, mokė švarios melžimo praktikos. „O kaip aš įkyrėjau tada močiutėms kaimuose ir pieno surinkimo punktuose, tai ne tas žodis. Įsivaizduokite, kažkokia piemenė, paryčiais atvažinėja autobusu arba dviračiu ir tikrina pieno kokybę, moko, kaip reikia švariai melžti karves, dalina marlinę medžiagą ir prašo košti pieną per keletą kartų. Kokias kalbas rėždavau, kaip jų pieno kokybė mums visiems svarbu. Nė karto nebuvau išvaryta ar sumušta. Žmonėms rūpėjo, ką sakau.“
Kartu su Lietuvos žaliaisiais ji vyko į Ignalinos AE, kalbėjo apie jos saugumą. O Kalėdų metu organizavo eglių šakų pardavimą Turgaus aikštėje – „nekirsk eglelės, užteks šakelės!“ buvo šūkis, už kurio slypėjo tikrasis rūpestis gamta. Už parduotas šakas surinktos kapeikos taip ir nebuvo panaudotos – sąžinė neleido. „Laikiau jas kažkam „rimtam“, kol pasikeitė pinigai. Ech, tas šventas naivumas… Pasigendu jo kartais ir šiandien.“
Vertybės, tradicijos ir šiandienos gyvenimas
Diana – žmogus, kurio pasaulėžiūrą formavo ne tik patirtys, bet ir vaikystėje skaitytos knygos: pasakos, fantastika, filosofinė literatūra, „Drąsiųjų keliai“. Visa tai nulėmė jautrumą, idealizmą, tikėjimą žmoniškumu, net po nusivylimų. Ji save vadina naivia, bet sąžininga – „reiklia sau, mylinčia savo kraštą ir žmones, tikinčia stebuklais.“
Šiandien, kaip pati sako, tebėra tokia pati – entuziastinga, veikli, žemaitiškų tradicijų puoselėtoja, gyvenanti nuo vienos Rėdos rato šventės iki kitos. „Gal kažkam mano istorija įkvėps drąsos siekti, daryti, mokytis, norėti, dainuoti, keistis…“ – viltingai kalba Diana Bomblauskienė, kuriai gyvenimas Telšiuose tapo kūrybine platforma, atskleidusia visas jos stiprybes.
Ši pasakojimo dalis – tik pirmas žingsnis į spalvingą, gyvybe ir prasmėmis alsuojantį Dianos gyvenimą. Tai – pažintis su jos šaknimis, vertybėmis ir jaunystės keliais, kurie nulėmė visą tolesnę kryptį. Apie jos kūrybinę veiklą, meilę dainai, folklorui, bendruomenės telkimą ir gyvenimą šiandien – bus daugiau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
