Jų buvo Nerimdaičiuose, kai čia vyko vienas gražiausių ir prasmingiausių renginių per prabėgusią vasarėlę mano Telšijos padangėje: konferencija „Nerimdaičių miesteliui – 450“.
Janina Zvonkuvienė
Ne moksliškai rašysiu. Ne. Tai ne man. Tik šiaip šį tą papasakosiu.
Konferenciją kartu su pagalbininkais suorganizavo Nevarėnų pagrindinės mokyklos mokytoja Neringa Račkauskienė. Nerimdaičiuose ji dar ir bibliotekininkė, ir bendruomenės pirmininkė.
Viskas prasidėjo iš ryto. Šviesi, graži salė. Kadais čia buvo Nerimdaičių aštuonmetė, vėliau mažesnė mokykla. Dabar bendruomenės namai.
*
Skubėjau apsidairyti, ar pamatysiu čia Jadvygą Venckienę. Negalėtų jos čia nebūti. Didžios patirties. Įpusėjusi devintą dešimtį. Nerimdaitiškė iš gilių savo genties šaknų. Ji vis kultūrai svarbius darbus dirbo. Apie Nerimdaičius ir nerimdaitiškius žino tiek daug, kad gal jau niekas kitas tiek nebežino. Nebent Bronius Laucevičius… Jei jis dar būtų čia.
Besidairydama po susirinkusiųjų eiles, pirmiausiai pastebėjau Eleną Mažeikienę. Iš karto kaži kokia stiprybė pačią širdį paliečia. Tai ji nuo seniausių laikų tykiai šviečia iš savo Tučių. Jos spindulys toli siekiantis. Ji taip sugebėjo įvertinti, saugoti, išlaikyti praeities vertybes, kad kilniau, stipriau gal net neįmanoma moteriai. Viską ji tebeturi po sau pačiai priklausančiomis pastogėmis. Renginius organizuoja paprastumu, senovinių namų šiluma stiprius, kad tai jau ir iki Vilniaus žinoma. Iki apdovanojimų gražių. Sėdi išmintingoji Tučių Elena čia tyliai, vien savo buvimu pridėdama vertės ir prasmės visa kam, kas čia vyksta.
Šalia jos – duktė Janina Jankauskienė. Taip pat puiki Telšiuose ir plačiau žinoma, gera kraštotyrininkė, pedagogė, puikiai rašanti jautrius tekstus. Ką tik buvo nutilę melodingi fleitos garsai. Grojo Janinos mergaitė Rugilė. Savo fleita mergaitė tarsi patį Gyvenimą grojo. Kas žino, žino, kad ir tai – šviesi šio krašto istorijos eilutė.
Pamačiau ir Jadvygą Venckienę. Švelnių gražių bruožų veidą, žila galvele… Taigi toji sidabrinės fleitos melodija ir metų tėkmės nusidabruoti Elenos, Jadvygos plaukai… ilgesingai susiderino. Prasminga, jautru. Gyvenimas taigi visur kupinas poezijos. Tik įsileiskime tas gražias intonacijas į save… Žodžiais daug ko neišsakysi, kas čia iš tiesų taip gražu, garbinga, teisinga…
Gražu ir teisinga, kad senimas čia yra pagarboje. Čia pat besantys vyresnieji Dovydauskiai. Aldona ir Kazimieras. Gili, labai stipriai įaugusi Dovydauskių šaknis Nerimdaičiuose. Kol Nerimdaičiai, tol ir Dovydauskiai bus žinomi. Su pranešimu apie legendinį vargonininką Leoną Dovydauskį atvyko. Kartu su jaunimu.
Jauni mokslininkai ir menininkas buvo konferencijos pranešėjai. Senimas, atidavęs daug jėgų šio krašto šviesai ir grožiui, dabar šviesiu žvilgsniu gali žvelgti ir grožėtis, kaip čia, tuose pačiuose Nerimdaičiuose, tęsiami prasmingi, turintys gerą ateitį darbai. Čia visada pagarbiai buvo minimos ano amžiaus garbingų žmonių Prialgauskių, Piekarskių pavardės. Šioje konferencijoje tai jau buvo padaryta moksliniu lygiu.
*
Konferencijos organizatorė Neringa Račkauskienė rado, įkalbino, sulaukė puikių pranešėjų, kurie parengė puikius pranešimus su geromis dokumentinėmis iliustracijomis apie Nerimdaičių praeities laikus. Viskas buvo regima ir ekrane ant sienos.
Beveik visi pranešėjai kalbėjo vietine ramia žemaitiška kalba – lyg užėję į senus savus namus. Ar gali būti kas nuoširdžiau ir gražiau!? Ypač žavu buvo klausytis, kaip maloniai žemaitiškai kalba lektorė iš Vilniaus universiteto, doktorantė Viktorija Šimkutė. Apie mažų miestelių didžius žmones – apie legendinį senų laikų Nerimdaičių, Nevarėnų krašto vaistininką Piekarskį ir jo laikų ypatumus.
Apie stambiausius, reikšmingiausius, sumaniai ūkininkavusius Nerimdaičių krašto ūkininkus Prialgauskus, atlaikiusius visokius politinius ir įvairių nelaimių virsmus, konferencijoje kalbėjo Prialgauskų šeimos ainis prof., dr. Audrius Novickas. Pateikė labai įdomių istorinių faktų, nuotraukų.
Žemaitiškai apie savo senelius Leoną ir Petronėlę Dovydauskius dėliojo žodžius ir Vytautas Dovydauskis – muzikos menų atstovas iš Vilniaus. Paskui viską perdavė savo tėčiui nerimdaitiškiui, taip pat atvykusiam iš Vilniaus, įvairių menų menininkui Kazimierui Dovydauskiui.
Kazimieras dar aiškiau papasakojo legendinio Nerimdaičių vargonininko, visuomenininko Leono Dovydauskio gyvenimą. Labiau pasakodamas, nei į spausdintą tekstą žvelgdamas, Kazimieras Dovydauskis su švelnia pajuokavimų išraiška priminė įdomiausių dalykų iš karo, pokario situacijų.
Kas ta mūsų Žemaitija, kas ta šalia Nerimdaičių esanti Paunšvystė, – iš gelmių gelmės, iš naujai aptinkamų istorinių vietų, iš buvusių ir esamų istorijos įvykių, iš žmonių-žemaičių šiandienių ir istorinių – apie tai per save, per savo matymą ir jauseną papasakota yra gražiai išleistose trijose Stasio Kasparavičiaus knygose: „Žemaitija – paslapčių žemė“, „Žemaite ī “, „Šaknimis į Žemaitėjė“. Pats autorius konferencijoje apie tai pakalbėjo, pristatė trečiąją knygą.
*
Bažnyčia ir kultūros namai – tarpusavyje susivijusios institucijos. Ir viena, ir kita tarnauja žmogaus vidiniams, dvasiniams poreikiams. Nevarėnų kultūros centro direktorius Albinas Šmukšta, Nevarėnų parapijos klebonas Justinas Palubinskas pasidalino savo sričių mintimis iš praeities ir dabarties.
Kuo turtinga jubiliejinius 165-uosius metus mininti Nerimdaičių Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, žiniomis pasidalino „Alkos“ muziejaus istorikė Janina Bucevičė.
Visada verta paminėti ir Nerimdaičių bažnyčios vidaus meniškus dalykus. Lubų tapyba, altorių atskiras, į kaimyninių bažnyčių nepanašus, grožis įsimenamas visam. Kilnumo šviesos ši bažnyčia turi. Tarsi visos visų nuodėmės čia iš karto būtų atleidžiamos. Juk būtent bažnyčioje per šimtmetį ir dar daugiau ir susitikdavo čia šio krašto širdys… Iki žilų galvelių amžiaus, iki paskutinio „dar galiu“.
*
Nerimdaičių mokykla, kuri, deja, jau senokai nebeveikia, vis dar gyva nuotraukose, net išlaikytame dienyne – pas buvusią veiklią, guviai nuotaikingą šios mokyklos mokytoją ir vadovę Oną Račkauskienę. Ji taip vaidybiškai gražiai pakalbėjo, parodė įdomių iliustracijų, kaip ji dirbo Nerimdaičių mokykloje, kad buvo įvertinta džiaugsmingais plojimais. Lyg po nuotaikingo mini spektakliuko. O juk ir nostalgiškų jausmų vyresniesiems sukėlė tas buvusių kaimo mokyklų ir mokyklėlių doras grožis, to meto nuotraukos. Ypatingai nuotraukos, kuriose – kiti laikai. Bet daug, daug gražaus, labai artimo bendravimo. Daug kaimiško darbo. Vaikai dirbo viską kaip dideli. Ir buvo tuo džiaugsmingi. Tai – tiesa!
Prisiminimai žvelgė ir iš čia užaugusio menininko Rimgaudo Barauskio nuotraukų. Jos visos – iš Nerimdaičių, iš netoli esančio Paunšvystės alkakalnio. Nuotraukose – praeities šviesa. Praeitis – per spalvą ir daiktus – „pasiimta“, pasidėta visiems laikams. Šios nuotraukos jau keliauja po parodas. Apie jas pats Rimgaudas ir pakalbėjo. Tiesa, nedrąsiai. Sakė, kad saviems, namiškiams, kalbėti – sunkiausia. Bet gražiai, glaustai ir meniškai viskas išėjo.
*
Be nerimdaitiškių vaišingumo taip pat neapsieita. Galima įsivaizduoti, kiek darbo buvo, kol „tarkavuotu bulbiu klecku so meselė“ didžius katilus išvirė, visko kitko prikepė, pritaisė… Skanus buvo valgymas. O už plačių langų vėl atsivyniojo šilti patamsėję debesys, vėl papylė įprasto 2025-ųjų vasarai lietaus, net pažaibavo šiek tiek. Jau kaip ir įprasta šiems metams. Kiek bilstelėjusi, nepikta perkūnija nukeliavo toliau, savo šiltus tamsius debesis pirmyn vis pavoliodama…
Kad palaistė, kad dar ir trinktelėjo – geras ženklas, kad viskas pavyko. Pagarba uoliai, nuoširdžiai, atsakingai ir ilgai dirbusiai pagrindinei organizatorei Neringai Račkauskienei, bendruomenei, kitiems jos talkininkams, kad konferencija „Nerimdaičių miesteliui – 450“ buvo dalykiška, konkreti, pagal suplanuotas valandas ir minutes, sėkminga ir šventiška, su apgalvotai mielomis dovanėlėmis pranešėjams. Dar ir vaišinga.
Nežinome, ką ateities kartos sužinos apie mūsų šiandienę dabartį. Gal čia ir yra ta esminė prasmė rengti tokias konferencijas, kad pirmiausia patys atidžiau pamatytume, iš kur ta mūsų dabartis atėjusi. Ir kad žinios apie tai, kas buvo, būtų patikimiau čia pat padėtos ateičiai. Pridedant ir šiandienos gyvenimo faktus. Juk ir jie netruks tapti praeitimi. Neringa dabar turi svajonę sudėti viską į knygą. Tikėkime, kad dar ilgai bus mokančių lietuviškai skaityti, kad dar skaitys… Kad skambės šviesioje Nerimdaičių salėje jautri fleitos melodija, grojama kitos liaunos mergaitės. Kad sėdės salėje ir ilgesingai žvelgs kitos žilagalvės to paties Nerimdaičių krašto moterys. Jų širdys plaks tokia pat atsakinga meile savo tėvų ir protėvių žemei. Tikėkime.