Kai ruduo pradeda dažyti miškus auksu, Lietuvoje ateina ypatinga diena – Miškininko diena. Ji primena, kad miškas nėra tik tylus medžių pasaulis – tai gyva bendruomenė, kurią kasdien saugo, puoselėja ir praturtina miškininkai. Kasmet trečiąjį rugsėjo šeštadienį visoje šalyje minima profesinė šventė tampa proga sustoti, atsikvėpti ir įsiklausyti į gamtos ritmą. Šiemet Valstybinių miškų urėdija pakvietė visuomenę dalyvauti daugiau nei trisdešimtyje renginių visuose regionuose, o Žemaitijos širdyje – legendomis apipintuose Lopaičiuose – Telšių regioninio padalinio miškininkai pasitiko savo šventę ypatingu būdu, drauge su mokiniais ir bendruomene leisdamiesi į pažintinę kelionę miško takais.
Algirdas Dačkevičius
Miškininko diena – tai proga ne tik pagerbti šios profesijos žmones, bet ir pakviesti visuomenę pažvelgti į mišką kitaip – kaip į gyvą, nuolat besikeičiantį organizmą, kuriame dera žmogaus darbai ir gamtos galia.
Šių metų šūkis – „Metas sustoti ir įkvėpti miško“ – simboliškai kviečia atsikvėpti nuo kasdienės rutinos, pabūti gamtoje ir pajusti jos gydančią jėgą. Kaip sakė VMU generalinis direktorius Valdas Kaubrė, šventė – tai ir priminimas visuomenei, kad miškininkai ne tik prižiūri medžius, bet ir saugo visą ekosistemą: nuo miško atkūrimo iki retų rūšių apsaugos bei rekreacinių erdvių kūrimo.
Šiemet Telšių regioninio padalinio miškininkai savo šventei pasirinko ypatingą vietą – Lopaičių kalvyną, kur driekiasi vienas įspūdingiausių pažintinių takų Lietuvoje. Pasak padalinio vyriausiojo miškininko Audriaus Piniko, į renginį susirinko 23 miškininkai ir 18 Telšių „Ateities“ progimnazijos moksleivių. Su šia mokykla miškininkai bendradarbiauja jau ne vienerius metus, vykdydami bendrą projektą „Pamokos miške“. Biologijos mokytoja Rima Gintalienė džiaugiasi, kad tokios išvykos leidžia vaikams pažinti gamtą gyvai, o svarbiausia – nuo mažumės ugdo meilę miškui.
„Vaikas, sugebėjęs su atida pažvelgti į žvėrelio pėdsaką sniege, pats pasodinęs medelį, kitaip suvokia gamtą. Jis ima ją branginti ir supranta, kad tai vienas didžiausių žmogaus turtų“, – pabrėžė gamtotvarkos specialistė Jurgita Pocė.
Pažintinį žygį vedė geografas Kazys Praeras, gerai pažįstantis Lopaičių istoriją ir kraštovaizdį. Pasak jo, ši vietovė traukia ne tik gamtos grožiu, bet ir mistiškomis legendomis. Lopaičių kalvos nuo seno gaubiamos pasakojimų apie senąją baltų šventvietę, apeiginius akmenis, mitinę saulės kulto vietą. Paslaptingas šaltinis, kurio vanduo laikomas gydančiu, tebėra gausiai lankomas ir šiandien.
Žygeiviai sustojo prie senųjų ąžuolų, klausėsi pasakojimų apie medžių amžių ir reikšmę lietuvių kultūroje. Kiekviena Lopaičių tako vieta tarsi pasakoja atskirą istoriją: vienur atsiveria panoramos į Žemaitijos kalvas, kitur stūkso keistų formų akmenys, kuriems žmonės priskiria stebuklingas galias. Tokia aplinka, pasak miškininkų, yra puiki erdvė ugdyti jaunosios kartos sąmoningumą – čia vaikai pamato, kad gamta nėra tik ištekliai, o gyva bendruomenės dalis.
Miškininkų profesinė šventė – tai galimybė priminti, kad jų darbas gerokai platesnis už medelių sodinimą. Tai atsakomybė už miško atkūrimą, priežiūrą, biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų pritaikymą visuomenės poreikiams. Miškininkai kuria pažintinius takus, poilsiavietes, rūpinasi, kad miškai būtų atviri visiems – nuo mokinių iki patyrusių keliautojų.
Šventė Lopaičiuose parodė, kad miškininkai savo darbą mato kaip misiją: perduoti gamtos pažinimą jaunajai kartai ir stiprinti bendruomenės ryšį su mišku. Bendras žygis, gurkšnis šaltinio vandens, pasivaikščiojimai po legendomis apipintas kalvas sujungė visus į vieną – gamtos – bendruomenę.
Miškininko diena šiemet dar kartą įrodė, kad gamta – tai mūsų visų namai. Lopaičių pažintinis takas tapo gyvu pavyzdžiu, kaip galima sujungti istoriją, legendas, ekologiją ir švietimą į vieną prasmingą kelionę. Kai sustojame, įkvepiame ir klausomės miško tylos, suprantame, ką iš tiesų reiškia šių metų šūkis – „Metas sustoti ir įkvėpti miško“.