Kaip ir visi, taip ir Džiuginėnų dvaras patyrė savo raidą, kuri kol kas menkai ištyrinėta. Džiuginėnų dvaras labiausiai siejamas su Gorskiais, Juzefu Perkovskiu ir Žemaite. Tačiau dvaro formavimosi ištakos siekia XVI amžiaus istorinius šaltinius. Iš ankstesnių amžių apie Džiuginėnus informacijos bent kol kas neaptikta. Todėl šiame straipsnyje bus pateikiamos žinios iš XVI-XX amžių.
Alvydas Ivoncius
Šaltiniai ir literatūra
Anksčiausia informacija apie Džiuginėnus mus pasiekė iš XVI amžiaus Žemaičių žemės teismo knygų. Žemaičių žemės ir pilies teismai Raseiniuose pradėjo veikti nuo 1575 metų. Juose buvo privalu registruoti testamentus, valdų pirkimo, dovanojimo, perleidimo, pardavimo, įkeitimo aktus, nes tik tokie aktai įgydavo juridinę galią. Suprantama, valdos priklausė vien bajorams, todėl valstietiški reikalai teismų aktų knygose retai atsispindi. Žemės teismai labiausiai atliko tarsi notarinę funkciją, o pilies teismuose būdavo nagrinėjamos baudžiamosios bylos, įrašomi testamentai.
1901-1907 metais išleisti Raseinių (Žemaičių) žemės teismo aktų anotacijų rinkiniai penkiais tomais: „Vilniaus centrinio archyvo senųjų aktų knygų dokumentų aprašymas, Raseinių žemės teismo 1575-1586 metų aktai. Vilnius, (Опись документов Виленскаго центральнаго арxива древниx актовыxь книг. Акты Россiенскаго земскаго суда)“. Čia paskelbtos 1575-1600 metų aktų anotacijos, kuriose esama svarbios informacijos apie Džiuginėnuose valdas turėjusius bajorus.
Kitas svarbus informacijos šaltinis – lenkų istoriko Gžegožo Blaščyko veikalas „Žemaičių bajorų herbynas (Herbarz szlachty Žmudzkiej), 1-6 tomai, Varšuva, 2015-2016“. Istorikas šiame veikale pateikia gausią informaciją apie Žemaitijos bajorų gimines, remdamasis jų bajorystės tvirtinimo ir kitais dokumentais. Veikale aptinkama informacija ir apie Džiuginėnuose gyvenusius bajorus. Jie yra įrašyti 1667, 1660, 1775 metų Žemaitijos kunigaikštystės padūmės rejestruose.
Dalis su Džiuginėnais susijusių dokumentų saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“, Šiaulių „Aušros“ ir kituose muziejuose.
Lietuvos ir Lenkijos archyvuose, Žemaičių muziejuje „Alka“, Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra išbarstyti Nagurskių bei Gorskių giminės dokumentai, Dalis tų dokumentų suskaitmeninta ir paskelbta viešai, tačiau Lenkijos Varšuvos senųjų aktų archyve (Archiwum Główne Akt Dawnych) esantys Gorskių dokumentai viešai dar neprieinami, Pastebėtina tai, kad šiame archyve yra fondas „Gorskių archyvas (Arch.Gorskich). Jame yra Mykolo, Adomo Liudviko, Tito Napoleono, Liudviko Baltramiejaus ir kitų Gorskių dokumentai nuo XVIII amžiaus.
Lietuvos valstybės istorijos archyve taipogi yra atskiras fondas „Gorskiai“, beje, ypač gausus ir turtingas. Archyvo fondo anotacijoje rašoma: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės valdovų privilegijos dėl pareigų, dvarų (Užvenčio, Salantų) paskyrimo Gorskių giminės atstovams, susirašinėjimo dokumentai. Gorskių, Nagurskių, Voinų valdų inventoriai, planai, brėžiniai, pirkimo-pardavimo, mainų, padalinimo, dovanojimo aktai, sutartys. Tarnybiniai, teisiniai dokumentai, skolų rašteliai. Laiškai, laikraščių komplektai, asmeniniai dokumentai. Genealogijos. Rekrutų sąrašai. Dokumentus perdavusi įstaiga ir perdavimo data nenustatyta. 1964-12-15 dokumentai įrašyti į Lietuvos TSR centrinio valstybinio istorijos archyvo apskaitą“.
Šio fondo dokumentų, aprėpiančių XVI-XX amžius, tyrinėjimas suteiktų daugiau informacijos apie Džiuginėnų, Berkinėnų, Biržuvėnų, Dirkstelių ir kitus dvarus, Nagurskių ir Gorskių genealogijoms. Gal ateityje kas nors užsiims šiuo dideliu darbu.
Nagurskių ir Gorskių, valdžiusių Džiuginėnų dvarą, biografijoms svarbios genealoginėje sistemoje „Geni“ paskelbtos anketos, kurių duomenimis taipogi bus remiamasi.
Informacija gana skurdi
Literatūroje informacija apie Džiuginėnus, dvarą, kaimą gana skurdi. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ vien užsimenama, kad kaime dvarą turėjo Laucevičiai, istoriniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo XVI amžiaus, bet nenurodyta tikslesnė data. „Vikipedijoje“ rašoma: „Kaimas minimas nuo XVIII a. 2-osios pusės, nors Džiuginėnų dvaras žinomas jau XVI a., garsėjo savo biblioteka“. Keistoka informacija: jei XVI amžiuje minimas Džiuginėnų dvaras, tai minimi ir patys Džiuginėnai.
„Vikipedijoje“ atskirai pateikiama informacija apie Džiuginėnų dvarą. Rašoma: „Vietovė žinoma jau nuo XVI a., kai ją valdė Montrimavičiai, Kryževičiai ir Nagurskiai“. XVI amžiuje nė viena iš šių bajorų giminių Džiuginėnų nevaldė, kaip ir nevaldė jokia kita. Kaip matysime, XVI ir XVII amžiais Džiuginėnuose gyveno ne viena bajorų giminė. O Kryževičiai apskritai su Džiuginėnais XVI-XVIII amžiais nesusiję.
Netiksli ir ši „Vikipedijos“ informacija: „1791 m. Džiuginėnus įsigijo Žemaitijos kunigaikštystės rotmistras Liudvikas Baltramiejus Gorskis (1749-1815 m.). Po jo dvarą paveldėjo sūnus Aleksandras Gorskis (1798-1855 m.), vėliau – šio sūnus Zigmantas Kazimieras Gorskis (1827-1868 m.)“. Gorskiai Džiuginėnuose (plačiau apie tai vėliau) įsikūrė gerokai anksčiau.
Visuose kituose tekstuose dažniausiai vien kartojama „Vikipedijos“ lygio informacija, kas liudija, jog Džiuginėnų praeitimi nebuvo plačiau užsiimta.
Seniausia praeitis
Džiuginėnų piliakalnis, vadinamas ir Džiugo kalnu, senovės gyvenvietė kartu su Siraičių kapinynu yra seniausi šių vietovių praeities liudininkai. Deja, ne itin „kalbūs“. Archeologiniai radiniai padeda nustatyti, kokios kultūros ar etninės priklausomybės žmonės čia gyveno, tačiau mažai ką pasako apie juos pačius, per šimtmečius trukusius istorinius įvykių procesus, socialinius ryšius, religiją, gyvenimo būdą.
Tyrinėtojų manymu, senieji Džiuginėnų, kaip ir Telšių gyventojai, buvo kuršiai. Tik XIII amžiaus pabaigoje į jų Vokiečių ordino nusiaubtas ir nualintas žemes pradėjo skverbtis žemaičiai, asimiliuodami vietos gyventojus ir į savo kalbą perimdami kai kuriuos kuršių kalbos elementus. Deja, be rašytinių šaltinių neįmanoma sužinoti senųjų Džiuginėnų gyventojų vardų, apskritai, kaip anuomet atrodė ši vietovė, kokia buvo bendruomenės socialinė struktūra.
Ant kalvos suręsta pilis buvo ne vien gynybinis įtvirtinimas, o ir tam tikros teritorijos centras. Žinome, kad Džiuginėnai XIII amžiuje galėjo priklausytų kuršių Ceklio žemei. Bet nežinome, kokio dydžio galėjo būti Džiuginėnų pilies apygarda.
Gana nedidelėje teritorijoje turima arti kitus piliakalnius: Buožėnų, Kalnėnų, Skurvydiškės, Lauko Sodos, kurie datuojami panašiu laikotarpiu kaip Džiuginėnų. Ką tai reiškia, kol kas – mįslė. Kalnėnų, Skurvydiškės. Lauko Sodos piliakalniai pagal žvalgomuosius tyrimus ankstyvesni nei Džiuginėnų, pagaliau jie ir menkesni. Tačiau Buožėnų piliakalnis niekuo nensileidžia Džiuginėnų ir abu jie yra panašaus laikotarpio.
Ankstesniuose nei XVI amžiaus istoriniuose šaltiniuose Džiuginėnų paminėjimo kol kas nepavyko aptikti. Kai kurių tyrinėtojų manymu, 1253 metų Livonijos ordino ir vyskupo žemių dalybų akte minima Leypiaseme gali būti Lieplaukė, nors joje nėra piliakalnio. Visgi galima ir kita šios vietovės lokalizacija – Lieplaukalė Plungės rajone, kur yra piliakalnis (menkai tyrinėtas) ir kur netoliese teka Liepupė.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
