Tarp savasties, bendruomenės ir rekordų

Kiekvienas kraštas turi žmonių, kurie tampa gyvais simboliais. Žemaitijoje, Telšių krašte, toks žmogus yra Antanas Kontrimas – žemaičių vadinamas Untuonu. Vieniems jis – buvęs Degaičių seniūnas, kitiems – Gineso rekordininkas, tretiems – neblėstančios energijos bendruomenės žmogus. Bet pats jis pirmiausia – žemaitis, kuriam „šėrdie tor degtė meilė sava kraštou“. Jo gyvenimas – tai įrodymas, jog tapatybė ir veiklumas gali virsti įspūdingu palikimu: nuo Degaičių parko, įspūdingame aukštyje pakabintos Lietuvos Respublikos vėliavos iki moterų kėlimo barzda Gineso rekordų.

Algirdas Dačkevičius

Žemaitiškumas kaip ugnis širdyje
Untuons sako taip: „Žemaitis – ne tas, kas vien žemaitiškai žodį taria, o tas, kam širdie deg meili savam kraštou.“ Ir tai – ne tušti žodžiai. Žemaitiškumas jam reiškia gimtą žodį, vietovardžius, tradicijas, bendruomenę. Kai jis bylinėjosi dėl teisės, kad žemaičių tautybė būtų pripažinta dokumentuose, jautė, jog kovoja ne sau, o kraštui.
Kalba – vienas kertinių tautos pagrindų. Untuons dažnai ragina jaunimą: „Šnekėkit žemaitiškai – net jei nedrįstat, pradėkit.“ Jis ieško būdų, kad žemaitiškumas būtų gyvastinga tradicija. Ant Kepyklos gatvės namo, kuriame gyvena, kabo lentelė su užrašu „Ubladės“ (žemaitiškai – kambarys duonai kepti). Paklausus, kodėl Ubladė, užgimsta pasakojimas apie gilią senovę primenantį žodį. Tokios smulkmenos – tai gyvos atminties ženklai, kurie kasdienybėje palaiko tapatybę.

Ištvermė ir žemaitiškas pasididžiavimas
Geriausiai Untuono vardą Lietuvoje išgarsino vienas iš keisčiausių, bet ir įspūdingiausių atradimų: barzda, kuri kelia svorį. Jo rekordai – ne tik jėgos išbandymas, bet ir savita dramaturgija, kuri pasakoja: jeigu žemaitis turi barzdą, jis ja gali padaryti stebuklus.

Pirmosios tokio tipo varžybos Lietuvoje fiksuotos 1999 m., kai Untuons barzda pakėlė 49,95 kg svėrusią moterį. 2001 m. Joniškyje jis pasiekė pasaulinį rekordą – barzda iškėlė 61,3 kg sveriančią merginą. Vėliau jis nuolat gerino pasiekimą: vienas iš rekordų siekė 63,2 kg, o dešimtąjį kartą tapęs Gineso rekordininku, Kontrimas barzda pakėlė 63,5 kg sveriančią italę. Žiniasklaidoje minėta ir apie Stambule užfiksuotą pasiekimą – 63,8 kg.
Taigi – kiek gali barzda? Untuono barzda tapo simboliu. Kai jis barzda kažką pakelia, tarsi Žemaitiją pakelia. Svarbiausia ne kilogramai, o momentas, kai žemaitis tampa savo krašto ambasadoriumi. Jis pats šypsodamasis priduria: kartais rekordai kainuoja – barzda „nukenčia“. Bet dėl to jis nesiskundžia – nes skaudėtų labiau, jei Žemaitija nebūtų išgirsta pasaulyje.
A.Kontrimas yra įrengęs nedidelį muziejėlį, skirtą savo Gineso rekordams. Jame eksponuojamos nuotraukos, laikraščių iškarpos, diplomai, suvenyrai iš kelionių. Atvykę žmonės gali pamatyti visą jo kelią – nuo pirmųjų bandymų iki pasaulinio pripažinimo. Tai tarsi gyvas archyvas, kuriame matyti, kad už kiekvieno rekordo slypi ištvermė, ilgi metai ir nuolatinė valia garsinti Žemaitiją. Muziejėlis kartu yra ir edukacinė erdvė jaunimui – parodyti, kad neįprastos idėjos, paremtos užsispyrimu, gali virsti pasauliniais pasiekimais.

Palikimas Degaičiuose
Rekordininko gyvenimas – ne vien scenos akimirkos. Untuons mintimis visada grįžta į Degaičius. Jo projektai parke, Lietuvos Respublikos vėliava, plevėsuo janti 185,15 metrų aukštyje virš jūros lygio ant bokšto, paminklas „Žemaičių tautai“ – visa tai alsuoja žemaitiškumu.
Parko statusas – tai ne tik formalus pripažinimas. Jam suteikus respublikinę reikšmę, Degaičiai gavo galimybę pritraukti, lankytojus, tapti traukos tašku. Untuons su dendrologu Adolfu Kišonu, talkininkais ir rėmėjais stengėsi, kad parkas nebūtų apmiręs, kad džiugintų vaikus, senolius, svečius.
Prie paminklo „Žemaičių tautai“ žmonės susirenka per Vasario 16-ąją, Liepos 6-ąją. Ten giedama giesmė žemaitiškai, o atvykę svečiai mato, kad Degai čiai – ne „užkampis“, o vieta, kuri turi veidą.
Untuons ne tik seniūnijai vadovavo, bet ir pats dirbo: mūrijo, tvarkė suolelius, kapines, net sukūrė paminklą Medžiui. Jis įsitikinęs: vadovas turi būti ne tik su pieštuku, bet ir su kastuvu rankose. Degaičiuose yra žmonių, kurie nori tęsti pradėtą darbą. Jis linki, kad jie visuomet imtųsi iniciatyvos, nes net takas parke ar naujas suoliukas gali tapti žemaitiško identiteto ženklu.

Alus, muzika ir vaistažolės
Prieš išgarsėjant dėl rekordų, Kontrimas buvo žinomas kaip garsus aludaris. Jis puoselėjo senąsias žemaitiškas tradicijas, gamino alų, kuris garsėjo ne tik Degaičiuose, bet ir plačiau. Anot jo, alus – tai ne vien gėrimas, o istorija, kurią pasakoja žemaičiai per skonį ir kvapą. Aludarystė tapo jam kūrybos forma, o kartu ir būdu išsaugoti regiono paveldą.
Ne mažiau svarbi Untuono gyvenimo dalis buvo muzika. Jis grojo vestuvėse, traukė dainas. Muzika jam buvo jungtis tarp žmonių – šventės, mugės ar paprastas susibūrimas įgydavo kitą atspalvį, kai Untuons užgroja. Muzikos garsai lydėjo jį ir kaip bendruomenės telkėją – nes daina dažnai padaro daugiau nei ilgas kalbas.
Bėgant metams, A. Kontrimas vis daugiau dėmesio skyrė sveikatai. Jis gilinasi į vaistažolių galią, renka žinias iš senolių ir knygų. Untuons tikėjo ir tebetiki, kad žmogus turi būti sąmoningas – suprasti, ką valgo, kaip ilsisi, kaip stiprina kūną ir dvasią.