Bardas, poetas ir publicistas Povilas Girdenis galbūt nėra itin žinomas plačiajai visuomenei, tačiau jį tikrai žino visi, sekantys dabartinį literatūrinį gyvenimą. Garsaus kalbininko a.a. Alekso Girdenio sūnus, savo dainomis propaguojantis žemaitišką žodį, aktyvus ir socialiniuose tinkluose. Su juo kalbėjomės apie poeziją, dainas, šiandienę žemaitiškumo būklę ir apie tai, kodėl dalis Žemaitijos patriotų kartais nuklysta į prorusiškų naratyvų pinkles.
Stasys Katauskas
– Esate ne tik visuomenei žinomas intelektualas, bet ir muzikantas, savo muzikinę karjerą pradėjęs dar sovietinės okupacijos pabaigoje. Kaip roko grupės muzikantas P. Girdenis atrado dainuojamąją poeziją?
– Kadaise būtent nuo dainuojamosios poezijos ir pradėjau, tačiau vėliau ėmė atrodyti, kad šiam žanrui neužtenka energijos, kad dainuojantis bei gitara ar pianinu sau akompanuojantis vienas žmogus negali pasakyti tiek, kiek gali grupė vienodai alsuojančių bendraminčių. Dainuojamoji poezija visuomet buvo šalia, bet tik kaip pagalbinis žanras arba – jeigu taip galima pavadinti – kaip pirma dainų kūrimo stadija. Dabar galvoju, kad vienas mintis galima reikšti triukšmingai, o kitos žymiai geriau skamba ir būna lengviau išgirstamos, kai yra pasakomos tyliai, nedidelėje, kamerinėje aplinkoje.
– Esate sukūręs nemažai dainų pagal žemaitiškas Jūsų tėvo kalbininko Alekso Girdenio eiles. Tokią kūrybą įsivaizduoju kaip savotišką ėjimą dar menkai tepramintu keliu, nes geros poezijos ar žemaitiškai parašytų dainų tebėra palyginti nedaug, trumpa tokios kūrybos tradicija. Ypač, jei turėsime galvoje ne formalų iš bendrinės kalbos tarsi tik „išverstą“ žemaitiškumą, o išties autentiškas eilėmis ar dainomis išreikštas pajautas. Bet kaip yra iš tikrųjų, ar skiriasi kūryba žemaitiškai ir bendrine kalba?
– Esu sukūręs žemaitiškų dainų ne tik pagal savo tėvo, bet ir pagal kitų žemaitiškai rašiusių poetų – Stasio Anglickio, Stasio Jonausko, puikaus satyriko Algirdo Kazragio ir net pagal savo paties sukurtus žodžius. Pastaruoju metu nevengiu ir folkloro. Manau, kad žemaitiškumas, kaip ir aukštaitiškumas, dzūkiškumas ar suvalkietiškumas, yra unikalios, nelengvai apibūdinamos žmonių savybės, neapsiribojančios vien kalbėsena. Tai kitoks alsavimas, kitoks mąstymo būdas, kurį bendrine lietuvių kalba ne visada įmanoma išreikšti. Tarmės yra tikros, šimtmečius gyvuojančios natūraliai, o mūsų bendrinė kalba – puiki, bet pripažinkime – dirbtinė. Džiaugiuosi, kad šiandien dainuojančių tarmiškai gausėja, o ypač džiaugiuosi, kad vis dažniau tai daro jauni žmonės.
– Spėju, kad tikriausiai esate girdėjęs žemaitiškai kuriančio kretingiškio atlikėjo „Naratyvinis 100 g alkobilis“ dainų. Kaip vertinate tokio pobūdžio kūrybą? Ar žemaičių kalba (būdas?) yra rupesnė, sodresnė ir tam tikra prasme mums kūryboje geriau sekasi keiktis? Ir ar apskritai išmokstame keiktis įtikinamai, bet nevulgariai?
– Girdėjau Jūsų minėto atlikėjo ar kolektyvo pavadinimą, tačiau man užteko keliolikos sekundžių, kad suprasčiau, jog gyvenimas yra per trumpas ir jo švaistyti tokių kūrinių klausymui nevalia. Todėl plačiau komentuoti to „naratyvinio alkobilio“ kūrybos negaliu. Kalbėdamas bendriau ir aptakiau, galiu pasakyti, kad labai nemėgstu, kai tarmė yra vartojama prasčiokiškumo, provincialumo ar net asocialumo deklaravimui. Savo pirmą žemaitišką dainą prieš 20 metų sukūriau būtent norėdamas parodyti, kad žemaitiškai galima dainuoti ne tik siekiant efektingai pajuokauti ar neva demaskuojant moralines visuomenės ydas. Nesu puritoniško sterilumo šalininkas, tačiau norėčiau, kad dainose net ir „organiškų“, „autentiškų“ ar net folklorinių keiksmažodžių būtų kuo mažiau. Be abejo, neturiu nieko prieš tokią kūrybą ir tikrai nereikalauju, kad ji būtų ribojama ar – neduok Dieve – draudžiama. Tiems, kurie ja užsiima, linkiu didžiausios kūrybinės sėkmės, o tiems, kurie ją mėgsta – gero klausymo!
O jeigu apie keiksmus ir keikimąsi apskritai – tai visai rimtai galvoju, kad mokyklose galėtų būti mokoma neigiamų emocijų reiškimo kultūros. Mokome vaikus būti nugalėtojais – aukso kalnų viršukalnių šturmuotojais, tarsi užmiršdami, kad kelyje į sėkmę tenka patirti tūkstančius nesėkmių. Ir be galo naivu tikėtis, kad ištikus eilinei nesėkmei, kiekvienas šūktels „vaje, vaje, koks nesklandumas!“ ar „rupūs miltai, kaip man šį kartą nepavyko!“. Jeigu žmogus išmoks reikšti emocijas riebiai, bet nevulgariai – tai gal net kada nors pajėgsime išravėti šlykščiuosius proletarinius rusicizmus. Vešančius, beje, net tarp jaunų žmonių, kurie šiandien jau nė trupučio nemoka rusiškai.
– Sukūrėte dainų ir pagal šiuolaikinių poetų eiles, dalyvaujate poezijos renginiuose. Gal galėtumėte apibrėžti, kokia, Jūsų akimis, yra šiandienė lietuvių poezija, kas labiausiai rūpi šiandien rašantiems žmonėms?
– Galėčiau kalbėti ilgai ir gal net nenuobodžiai, tačiau atsakysiu kiek įmanoma trumpiau. Kadaise buvau ne juokais sunerimęs, kas gi bus su lietuvių poezija, kai iškeliaus didieji praėjusio tūkstantmečio kūrėjai, kas gi ja užsiims, kai tiek nedaug jos skaitytojų. Džiaugiuosi, kad nerimavau be reikalo. Poezija gyva, sveikai alsuojanti ir nėra – kaip kadaise buvo juokaujama – nutolusi nuo skaitytojo keletu šimtų kilometrų šiaurės vakarų kryptimi. Rašantiems žmonėms šiandien aktualios tos pačios problemos, kurios aktualios visiems. Kartais tikrai verta apsilankyti bibliotekose ir tuo įsitikinti.
– Šiuo metu visoje Lietuvoje pastebiu savotišką tarmių atgimimą, vartojimo viešumoje augimą. Štai Viktoras Stanislovaitis leidžia knygas šiaurės aukštaičių panevėžiečių šnekta, Rokas Kašėta dainuoja dzūkiškai, Rimanto Kmitos romanas ir pagal jį sukurtas filmas vakarų aukštaičių šiauliečių šnekta apskritai Lietuvoje tapo bestseleriais, išgarsėjo žemaitiškai dainuojanti atlikėja Austieja. Tačiau bent jau Telšiuose, Plungėje plika akimi matyti, kad tarp paauglių mažėja kalbėjimo žemaitiškai. Dar daugiau, visoje Lietuvoje tarp paauglių pastebimas polinkis net tarpusavyje kalbantis dažnai pereiti prie mums išvis svetimos anglų kalbos. Kas tai lemia ir kokią matote lietuvių kalbos ir tarmių ateitį?
– Tarmių atgimimas ir įsitvirtinimas viešojoje erdvėje yra labai pozityvus reiškinys. Gal kai kas įžvelgs jame norą pasimaivyti ar kažkokią naują madą, tačiau tokio atgimimo prasmė yra žymiai didesnė. Negaliu neprisiminti vieno seno epizodo: kai kadaise kino režisieriui R.Vabalui pavyko iškovoti, kad 1983 m. pastatytame vaidybiniame filme „Skrydis per Atlantą“ skambėtų žemaitiški dialogai, iškiliausi ne tik Lietuvos kalbininkai kalbėjo, kad lietuvių kalbos egzistavimas vien dėl tų žemaitiškų dialogų buvo pratęstas mažiausiai penkiasdešimčia metų. Tarmių gyvavimas yra pagrindinė kalbos išlikimo sąlyga. Tarmes galima vaizdingai ir gal net truputį banaliai lyginti su upę maitinančiais upeliais, kuriuos „numelioravus“, upė džiūsta. Tai, kad jauni ar moderniais norintys atrodyti žmonės laiko tarmes provincialumu ar kaimietiškumu – amžina problema. Kaip ir paikas anglicizmų kaišiojimas, norint pasirodyti šiuolaikiškesniu, laisvesniu ar drąsesniu. Nepaisant minėtų piktžaizdžių, ateitį matau šviesią, tikiu, kad tarmiškai kuriančių menininkų duodamas tonas pasieks buitinį lygmenį ir madinga bei modernu darysis ne kaišioti svetimybes, o kalbėti savo gimtąja tarme. Žinoma, kad dėl spartaus gyvenimo tempo, dėl žaibiškai sklindančios informacijos, dėl į gyvenimą besiskverbiančių technologijų, tarmės smarkiai keisis. Mūsų seneliai nežinojo žodžių „monituorios“, „aifuOns“, „instagrams“, o mes užmirštame žodžius „žūmbis“, „griebarka“, „viežulis“ ar „puktelis“.
– Žemaitijoje esama savo krašto patriotų, įsitikinusių, kad žemaičiai turime ne savo tarmę, o kalbą. Kartais tenka matyti ir gana absurdiškų situacijų, kuomet kaip žemaitiški žodžiai rimtu veidu priimami visokiausi daugiausiai iš lenkų kalbos atėję barbarizmai, dažnai lygiai tokiomis pat reikšmėmis vartojami ar vartoti ir kitose Lietuvos tarmėse. Ką manote apie tai?
– Galima ilgai ginčytis ar iš kitų kalbų atkeliavę „vėdelčios“, „turielka“, „zieguorios“, „kėlbasos“, „večerė“ ir kiti panašūs žodžiai gadina tarmę, ar priešingai – ją turtina ir daro dar unikalesne. Abejoju, kad tarmes reikėtų dirbtinai sterilizuoti ir tokius barbarizmus skelbti nevartotinomis svetimybėmis. Persistengti negalima, kadangi tos svetimybės yra neatsiejama tarmių dalis ir jų kratymasis gali būti žalingas. O į pastaruoju metu nuolat kylantį klausimą ar šiaurės žemaičių – dounininkų (pietiniai žemaičiai – dūnininkai tokio klausimo per daug stipriai nekelia) yra tarmė, ar kalba – galima ramiai atsakyti, kad galimi abu variantai. Žinoma, jeigu iš už jų nekyšo politinės asilo ausys.
– Žemaitija Lietuvai davė daug šviesių visai valstybei ypatingai nusipelniusių žmonių. Galima sakyti, kad ir mūsų tautinis bei kalbinis atgimimas XIX a. prasidėjo nuo žemaičių Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto. Bet kaip nutiko, kad pastaruosius pora dešimtmečių žemaitiškas patriotizmas įvairių marginalų dėka imamas vis labiau išnaudoti Lietuvai skaldyti?
– Galima trumpai atsakyti kadaise mano paties juokais suraitytu, atrodo, Klemenso von Metternicho posakio perfrazavimu: „jeigu žemaitis nesvajoja apie nepriklausomą Žemaitijos valstybę – jis neturi širdies; jeigu žemaitis apie nepriklausomą Žemaitijos valstybę svajoja per daug rimtai – jis neturi proto“. Jeigu rimčiau ir plačiau – tai nuostabu, kad per kelis Nepriklausomybės dešimtmečius žemaičiai atkuto, pajuto savo savivertę, puiku, kad vystosi žemaitiška kultūra, visuomet džiugina pakelėse atsirandantys žemaitiškai užrašyti miestų bei miestelių pavadinimai. Tačiau tikriausiai nebūna nė vieno pozityvaus reiškinio, kuris neturėtų antros medalio pusės. Iš pradžių ramiai žiūrėjau į – pavartosiu žemaitišką žodį – žaimojimąsi – su žemaitiškais pasais, kai kurių provincijos grynuolių pareiškimus apie jų žemaitišką tautybę. Galvojau, kaip mėgdavo sakyti Šviesios atminties bičiulis, kompozitorius ir muzikantas Algirdas Klova – „tegul vaikai žaidžia, bile kopūstų nelaužo“. Bet kuo toliau – tuo tie žaidimai pradėjo atrodyti mažiau juokingi. Ypač, kai greta žemaitiškų lozungų, greta skambių pareiškimų, kad lietuviai ir žemaičiai – dvi skirtingos tautos, pradėjo plisti sovietonostalginiai ir net prorusiški kliedesiai.
Neturiu informacijos apie nedraugiškų šalių specialiųjų tarnybų veiklą, tačiau numanau, jog kai kurių žemaitiškųjų pseudopatriotų cypavimai yra lyg gardus pyragas, patiektas toms tarnyboms ant dailaus gintarinio padėklo. Nesu kompetentingas svarstyti, kiek tarp tų vargo separatistų yra parsidavusių ir dirbančių už atlygį, kiek jų yra paprasčiausi kvailiai, tačiau nerimo ženklų nemažai, o labiausiai neramina tai, kad paikas žemaičių-lietuvių skaldymas prasiskverbia net ir į padorių žmonių galvas. Per praėjusius Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus Žemaičių partijos įsijungimas į absoliučiai prorusišką vadinamąją „taikos koaliciją“ ypatingai nuliūdino.
– Durbės mūšio minėjimo dieną savo feisbuko paskyroje palinkėjote sveiko proto žemaičiams atsiriboti nuo vatnikų. Nekalbėkime apie žinančius, ką iš tikrųjų daro manipuliatorius, pakalbėkime apie šiaip jau dorus, bet dėl visokių priežasčių į kokias pseudožemaitiškas, pseudopatriotines blėnis tvirtai įtikėjusius žmones, nuoširdžiai nebesuvokiančius, kad įsivaizduodami save Žemaitijos mylėtojais, iš tikrųjų yra įtikėję į prorusiškus antivalstybinius naratyvus. Kaip su tokiais žmonėmis reikėtų kalbėti, ką daryti, kad labiau pavyktų atskirti pelus nuo grūdų?
– Nemėgstu pernelyg aštrių pareiškimų, tačiau kartais pasiduodu „feisbukinėms“ žaidimo taisyklėms ir „šliūkšteliu“ šį tą kaloringesnio. Šiaip galvoju, kad yra ištisas kompleksas ne vien Žemaitijai opių socialinių-visuomeninių problemų. Ne vienerius metus nemenka dalis Lietuvos žmonių buvo nurašomi į paraštes, akiplėšiškai tildomi, vadinami „kaimiečiais“, „runkeliais“, „marginalais“, vien už pasiskundimus kasdienėmis problemomis apšaukiami „vatnikais“. Nurašantys tarsi pamiršdavo, kad tie „runkeliai-marginalai“ taip pat turi žmogišką savigarbą ir gali protestuoti nebūtinai vien per rinkimus. Pyktis yra siaubinga, sveiką protą atimanti jėga. Nieko stebėtino, kad aklo pykčio vedami „nurašytieji“ pradėjo keikti Lietuvą, dergti tuos, kurie save laiko elitu, su žemėmis maišyti „ištvirkusią Europą“ ir net liaupsinti agresorę Rusiją. Prie viso to pridėjus neadekvačią nostalgiją sovietinei praeičiai, jeigu tiksliau – nostalgijos savo jaunystei tapatinimą su nostalgija sovietinei santvarkai, nepasitenkinimą nepritekliais, pavydą geriau gyvenantiems – tai susidaro labai degus ir net sprogus kokteilis, kurio grėsmės dažnai neįvertiname. Pelus nuo grūdų atskirti padėtų švietimas, bandymas susikalbėti ne moralizuojant „iš aukšto“, o bendraujant bei diskutuojant kaip lygiems su lygiais. Deja, kol kas nematau tokio dialogo galimybės, o socialiniai tinklai tik gilina atskirtį, kadangi, jeigu realybėje su žmogumi dar galima šiaip ne taip susikalbėti ir ramiai pasidalinti nuomonėmis – tai virtualioje erdvėje to padaryti neįmanoma. Lyg ir turėję lengvinti bendravimą, socialiniai tinklai jį sunkina ir veda į aklavietę, kadangi juose kiekvienas tarsi užima griežtą, nekintamą poziciją, jungiasi į komfortabilų burbulą, normaliai bendrauja tik su savo „burbuliečiais“, nepritariančius nurašydamas arba paprasčiausiai blokuodamas. Todėl išeities reikia ieškoti ne virtualioje erdvėje, o realybėje, ne rėkiant ir vieniems kitus niekinant, o ramiai kalbantis. Žinoma, tik su tais, kurie nesipelno iš priešiškų specialiųjų tarnybų ir nėra, kaip sakoma, galutinai nukvakę. Tiesa… Esu šventai įsitikinęs, kad jeigu mus ištiktų siaubingas sukrėtimas – tai ne vienas vadinamasis „vatnikas“ atsikvošėtų ir nesusikalbėjimo problema išnyktų savaime. Dėl to kartais pagalvoju, kad gal vis dėlto mes būkime susiskaldę, ginčykimės, riekimės, mėtykimės nekvapniomis replikomis, blokuokime vieni kitus. Juk daug geriau būti susiskaldžiusiems ramybėje ir taikoje negu vieningiems, kai aplinkui liejasi kraujas.
– Sugrįžkime prie dainuojamosios poezijos. Telšiuose pavasarį Jūs atlikote dainą, kurios priedainyje kartojosi frazė „geltuonou vėiškelis sens“. Kokia šios dainos, šio teksto istorija?
– Irzliame, neramiame, pykčiu ir stresu persisunkusiame pasaulyje menas, poezija, muzika, dainos yra veiksmingiausi vaistai nuo visų anksčiau apkalbėtų problemų. Ne vienam pasirodys naivu ir banalu, bet juk daina kartais gali suvienyti net ir didžiausius priešus. Tėvas ne kartą pasakojo, kad seniau žemaitiškoje užstalėje vos tik prasidėdavo į aštresnį konfliktą gresiantis peraugti ginčas, kuris nors sumanesnis užtraukdavo dainą, prie jo prisijungdavo kiti ir konfliktas užgesdavo nė neprasidėjęs.
Dainą „Vieškelis“ sukūriau 2016-ųjų vasarą, slampinėdamas Jonaičių pušyne, esančiame tarp Tirkšlių ir Užlieknės (Mažeikių rajonas). Ten ir pastebėjau seną, pusiau užžėlusį vieškelį, kuris kadaise turėjo būti gan judrus. Taip atsirado pirmoji žemaitiška daina, kuriai parašiau ne tik melodiją, bet ir žodžius. Daina kūrėsi nelengvai, buvo nuolat perrašinėjama, o vieną eilutę pataisiau visai neseniai.
– Pavasarį Telšiuose atlikote ir dainą „Velni kryžiaus meta“. Kiek pamenu, tai Jūsų kūrybos daina. Jūsų kūrybos dainų tekstų yra ir daugiau. Kaip gimsta Jūsų rašomi tekstai?
– Vėliau sukūriau ir daugiau žemaitiškų dainų, o agrarinis bliuzas „Velnio kryžiaus metai“ atsirado grynai rokenroliniu būdu. T.y. – pirmiausiai gimė gitaros rifas, paskui prisiminiau savo, amžiną jam atilsį, dėdę Kazimierą, kilusį, beje, iš Telšių apskrities Gadūnavo apylinkių, kuris, apibūdindamas blogus metus, vartodavo skambų, seną žemaitišką posakį. Senas žemaitiškas posakis ir tapo pagrindiniu motyvu. Girdėjau kalbų, kad vienur ar kitur sudainavus tuos „Velni kryžiaus metus“, posakis atgimsta. Jeigu tai tiesa – tai jau dabar pusiau rimtai, pusiau juokais galiu pasidžiaugti, kad nugyvenau gyvenimą ne veltui. Juk ne kiekvienam pavyksta atgaivinti seną, užmirštą posakį!
– Ačiū už pokalbį.