Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose. Anksčiau paskelbėme straipsnius apie Varnių ir Luokės bažnyčias minėtu laikotarpiu. Dabar atėjo laikas Telšių parapinei bažnyčiai.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 84)
Antroji bažnyčia
Vincentas Juzumas „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ rašė, kad 1612 metais Telšių laikytojas Andriejus Valavičius bažnyčią suremontavo. Neaišku, iš kur tokia informacija. Gal Vincentas Juzumas supainiojo su naujos bažnyčios pastatymu 1612 metų valdovo Zigmanto Vazos privilegiją, kuria buvo išplėsta bažnyčios fundacija.
1649 metų Telšių bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčia tituluota šv. Apaštalo Andriejaus vardu, ją pastatė (data nenurodoma) Andriejus Valavičius ant aukšto kalno, o pašventino vyskupas Mikalojus Pacas.
Andrius Valavičius gimė 1570 metais galbūt Gardine, mirė 1614 metais Tytuvėnuose. 1607 metais jau buvo Telšių laikytoju iki mirties 1614 metais. Antroji Telšių bažnyčia galėjo būti pastatyta ar senoji perstatyta tarp 1607-1612 metų. Ši bažnyčia būtų antroji, jei tarp pastatytų 1537-1547 metais ir 1607-1612 metais neįsiterpė dar viena. Panašu, tai vargiai tikėtina.
Deja, 1649 metų vizitacijos akte bažnyčios išorė neaprašoma. Minima krikštykla nuo įėjimo į bažnyčią link Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apreiškimo altoriaus. Šis altorius „dėl didelės nepriežiūros, nepaisant kainos ir darbo, pradeda griūti, o altoriaus papuošimai yra iškraipyti“. Detaliau altoriai neaprašyti, kadangi tai buvo padaryta ankstesnės vizitacijos metu, tačiau neužsimenama, kuriais metais.
Zakristijos būklė buvo gana prasta: stogas praleido vandenį, grindys – supuvusios, stalas – netinkamas, spinta – be durelių. Lentos, kuriomis apkalta bažnyčia, daug kur nuplėštos.
Mokykla dar nepastatyta, net žemė jai, suteikta pagal ankstesnes fundacijas, neatgauta. Dalis lentų, kuriomis buvo apkalta bažnyčia, nuluptos ir pavogtos.
Trečioji bažnyčia
1677 metų vizitacijos akte rašoma, kad ši bažnyčia pradėta statyti ant naujų pamatų, griuvus senajai, 1677 metais, Šventosios Dvasios garbei, dalinai Telšių dvaro bendruomenės, dalinai parapijiečių lėšomis, o daugiausia – klebono Motiejaus Montauto rūpesčiu, pastangomis ir asmeninėmis lėšomis. Statybai išleista paruoštų pinigų – 745 florinai solidais, geromis monetomis – 270 florinų, be to, skirti grūdai ir kiti maisto produktai darbininkams išlaikyti.
Šiame vizitacijos akte bažnyčia aprašyta detaliau. Ji buvo kryžminio plano, be kolonų, su prieangiu į vakarus ir altoriumi į rytus. Į prieangį vedė dvejos durys iš eglinės medienos, įtvirtintos ant geležinių vyrių; į pačią bažnyčią patenkama pro eglines duris su besisukančiais geležiniais vyriais. Bažnyčios stogas dengtas eglinėmis lentelėmis (šindeliais), bažnyčia turi devynis didelius įstiklintus langus. Virš pagrindinių bažnyčios durų – vieta chorui ir vargonams, stogo priekiniame skliaute – trys mažesni įstiklinti langai. Zakristija įrengta prie didžiojo altoriaus kampo, uždaroma dvejomis durimis – vienomis į bažnyčią, kitomis į kapines, pagamintomis iš eglinių lentų ir sustiprintomis geležiniais vyriais; iš kapinių pusės ji papildomai užrakinama vidine geležine spyna.
Akte rašoma, kad bažnyčios statinys dar visiškai neužbaigtas, neturėjo lubų. Stogo viduryje virš bažnyčios – didelis bokštas, dengtas žalsva skarda, viršuje pritvirtintas geležinis kryžius; bokšto viduryje kabojo varpelis ženklams duoti. Stogo galuose ir koplyčių stogeliuose buvo keturi mažesni bokšteliai su geležiniais kryžiais.
Kairėje, prie zakristijos, stovėjo medinė sakykla, pagaminta meistrų darbo, perkelta iš Nevarėnų. Viduryje bažnyčios, ant sijos, kabo senas Nukryžiuotojo atvaizdas.
Vizitacijos akte užsimenama apie bažnyčios fundacijos padidinimą 1612 metais, tačiau nieko nekalbama apie jos remontą ar naujos pastatymą.
Akte aprašytas neseniai klebono rūpesčiu padarytas naujas tabernakulis, krikštykla buvo kairėje bažnyčios pusėje tarp durų ir šoninio altoriaus.
Didysis altorius, kaip rašoma 1677 metų vizitacijos akte, neseniai pastatytas iš senojo altoriaus, dalinai atnaujintas pono Kumpikevičiaus, kuris paaukojo du vengriškus auksinius, ir kitų asmenų, paaukojusių 14 florinų, bet daugiausia dabartinio klebono lėšomis. Iš viso išleista 46 florinai geromis grynųjų monetomis, neskaičiuojant išlaidų maistui, skirto dailininkui. Didžiajame altoriuje – Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dangaus karūnuojamos Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, atvaizdas; šonuose – Šv. Kazimiero ir Šv. Andriejaus statulos su dviem angelų statulomis. Viršutinėje dalyje – Nukryžiuotojo atvaizdas, šonuose – Šv. Petro ir Šv. Povilo apaštalų statulos, virš altoriaus – Jėzaus vardas ir Veronikos drobulė spinduliuose, dalinai sidabruotuose. Altorius aptvertas grotelėmis nuo bažnyčios centrinės dalies.
Sename pernešamame altoriuje dėl didelio senumo įrašas nebeperskaitomas, relikvijų altoriaus viduje nerasta – matyt, jos buvo išimtos nežinia kada, todėl ant šio altoriaus aukoti nebegalima. Ant altoriaus yra trys lino staltiesės.
Kairėje pusėje, įėjus į bažnyčią, šoninėje koplyčioje – atnaujintas senas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius; pagrindinėje dalyje – Švenčiausios Mergelės Marijos Apreiškimo atvaizdas, šonuose – dviejų vyskupų statulos; viršutinėje dalyje – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atvaizdas, parūpintas bajoro, Telšių parapijiečio Stepono Montauto (galbūt klebono Motiejaus Montauto brolio) lėšomis.
Priešingoje šoninėje koplyčioje altoriaus nėra, tik lentos, išdėstytos altoriaus pavidalu ir uždengtos drobe, ant sienos virš jų pritvirtintas Nukryžiuotojo atvaizdas.
Bažnyčios viduje – akmeninis indas švęstam vandeniui laikyti.
Bažnyčioje naujai įrengti suolai tikintiesiems sėdėti – iš abiejų pusių link bažnyčios prieangio – iš viso 13 vienetų.
Akte smulkiai surašyti bažnytiniai rūbai ir reikmenys. Aprašyti ir paveikslai: paveikslas, skirtas nešti į Kalvariją, padarytas už 30 auksinų, dovanojo Kristupas Maciejičius iš Lumkaukių; paveikslas „Nukryžiuotojo nuėmimas nuo kryžiaus“ – dovanojo ponas Pranciškus Montautas (galbūt Stepono ir Motiejaus Montautų brolis); paveikslas „Viešpats Jėzus ant kryžiaus kabantis, ištariantis septynis žodžius“; Šv. Jurgio paveikslas – dovanojo ponas Jeronimas Liaugaudas; nedidelis „maskvietiškas“ Švenčiausiosios Mergelės paveikslas, ponios Markavkos dovana.
1677 metų vizitacijos akte aprašytos bažnytinės vėliavos: didelė plytų spalvos kiniško šilko vėliava: vienoje pusėje – Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdas, kitoje – Venerabile (Švenčiausiasis Sakramentas) su žibintais, dovanojo ponas Adomas Rimgaila; dvi senos raudono kiniško šilko vėliavos, dovanojo ponas Juozapas Rimgaila; balto kiniško šilko vėliava, kurios vienoje pusėje – Viešpaties Jėzaus atvaizdas, kitoje – Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdas, dovanojo ponas Dovydas Melelvuškis (?); dvi mėlyno šilkinio audinio vėliavos su drobiniais kutais ir dažytomis lazdomis, dovanojo Jonas Nijulas (?) iš Rainių; dvi pilkai raudonos mažos vėliavėlės su baltais kutais, skirtos Nevarėnų bažnyčiai, padovanotos Stanislovo Žadvydo iš Kudlaukių.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply