Šiandien, sausio 13-ąją, sukanka lygiai 20 metų, kai „Žemaitijos pieno“ įmonėje apsaugos darbuotoju dirba Petras Bumblauskas. Tai solidi sukaktis, žyminti ne tik ilgą darbo kelią vienoje įmonėje, bet ir gyvenimo būdą, paremtą atsakomybe, pareiga ir ištikimybe savo pasirinkimui. Iš Telšių rajono kilęs vyras sako, kad per tuos metus čia prabėgo visa jo jaunystė, o pats darbas tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.
Algirdas Dačkevičius
Petras gimė ir augo Gaubelių kaime, netoli Lauko Sodos. Likęs našlaičiu vos penkiolikos metų, jis labai anksti suprato, ką reiškia atsakomybė ir darbas. Tapęs didžiausiu pagalbininku mamai, paauglys atlikdavo visus vienkiemyje reikalingus darbus. Jis ne tik vadeliojo arklį, bet ir vairavo traktorių, rankomis sėjo grūdus, barstė trąšas, dirbo kitus sunkius ūkio darbus. Toks gyvenimas užgrūdino charakterį ir išugdė tvirtą požiūrį į pareigą – jei reikia, vadinasi, turi būti padaryta. Ši nuostata lydėjo jį ir vėlesniame gyvenime, kai jau sukūręs šeimą, savo rankomis pasistatė namą.
Pradėjęs dirbti „Žemaitijos piene“, Petras greitai pajuto, kad rado savo vietą. Per dvidešimt metų jis nė karto rimtai nesvarstė keisti darbo. Apsaugos darbuotojo pareigos reikalauja disciplinos ir budrumo – tenka dirbti pagal sudarytą grafiką, įskaitant naktis ir švenčių dienas. Apsaugininkas čia tampa ne tik turto saugotoju, bet ir savotišku šeimininku, atsakingu už tvarką ir saugumą įmonės teritorijoje. Didžiausi iššūkiai kyla tuomet, kai reikia greitai reaguoti, priimti sprendimus ir išlikti ramiam įvairiose situacijose.
Per šiuos metus labai pasikeitė ir pats darbas. Pasak Petro, saugumo reikalavimai ir technologijos sparčiai modernizavosi – darbo vietos tapo kompiuterizuotos, pagerėjo darbo sąlygos, aplinka tapo jauki ir patogi. Tačiau svarbiausia išliko atsakingas požiūris į pareigas. Būtent tai, anot jo, ir labiausiai motyvuoja kasdien sąžiningai dirbti. Kolektyvas per du dešimtmečius taip pat keitėsi: daug darbuotojų atėjo ir išėjo, bet yra ir tokių, kurie įmonėje dirba po 20 ar net 30 metų, todėl jaučiamas savotiškas tęstinumas ir bendrumas.
Šalia atsakingo darbo Petro gyvenime visada buvo muzika. Pirmasis instrumentas – armonika – jo rankose atsidūrė dar antroje klasėje. Labai patikdavo klausytis, kaip groja pusbrolis Antanas, tad netrukus ir pats pradėjo bandyti. Vėliau, susitaupęs pinigų, nusipirko akordeoną. Šiandien Petrui ne problema groti ir kitais klavišiniais instrumentais. Muzikuoti jį skatino vidinis noras, o ne aplinkinių raginimai. Dažniausiai groja laisvadieniais, kai atsiranda daugiau laiko atsipalaiduoti.
Muzika tapo ir šeimos dalimi. Su žmona Vitalija jie groja privačiose šventėse jau apie 15 metų. Petras groja ir dainuoja, žmona dainuoja. Kadaise abu dainavo ir Ryškėnų saviveikliniame chore, kuriame ir susipažino. Vitalija kilusi iš Luokės, dainavusi garsiajame „Šatrijos“ ansamblyje. Muziką myli ir jų dukros: vyresnėlė Neringa groja gitara, o jaunėlė, septintokė, gražiai dainuoja. Be muzikos šeima mėgsta ir keliones – Petras turi motociklą „Kawasaki“, tad su žmona kartais pakeliauja po Žemaitiją. Ypač įsiminė išvyka į Luokę liepos 6-ąją, kai kartu su visais nešė didžiulę trispalvę.
Paklaustas, ką jam suteikia muzika, Petras atsako paprastai – viską viename: poilsį, džiaugsmą ir atsipalaidavimą. Darbas apsaugoje ir muzika vienas kitam netrukdo, priešingai – papildo. Jo manymu, turėti hobį šalia atsakingo darbo yra labai svarbu, nes tai praskaidrina gyvenimą. Jauniems žmonėms jis pataria turėti savo tikslą ir jo nuosekliai siekti, o tiems, kurie svajoja išmokti groti instrumentu, primena Martyno Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos žodžius: imkit ir skaitykit – šiuo atveju, imkit ir grokit.
Apibūdindamas save keliais žodžiais, Petras šypteli: kietas žemaitis. Kaip pasako, taip ir būna. Ir šie žodžiai, regis, geriausiai apibūdina žmogų, kuris jau dvidešimt metų saugo ramybę darbe, o laisvalaikiu dalijasi muzika su kitais.
Leave a Reply