Į Telšių Karolinos Praniauskaitės viešąją biblioteką praėjusio trečiadienio pavakarę skubėjo nemažai telšiškių. Mat tą vakarą susitikti su neseniai pasirodžiusios savo knygos skaitytojais ir kūrybos gerbėjais buvo atvykęs žinomas atlikėjas, architektas ir visuomenininkas Algirdas Kaušpėdas. Žinomas roko muzikos dainininkas ir dainų autorius, pagal profesiją architektas, suprojektavęs ne vieną įvairiose šalies vietose stovintį pastatą, pastaruoju metu save išreiškia ir literatūrine kūryba. Autobiografiniais motyvais paremta knyga „Koplyčia“, jo paties teigimu, rašyta penkerius metus.
Stasys Katauskas
Knyga
„Kas toliau? Nieko nekeisti, ar viską pradėti iš naujo?…“. Tokiais žodžiais pradedamas A. Kaušpėdo romanas, kuriame pasakojama apie svarbų Leonardo Gražio gyvenimo tarpsnį. Leonardas Gražys – architektas. Galima teigti, kad šis veikėjas yra tarsi paties autoriaus alter ego. Tačiau knyga anaiptol ne autobiografija. „Daug aprašytų dalykų yra tai, kas man nenutiko, bet galėjo nutikti“, – sako pats autorius. Romane, tiesa, netrūksta detalių, pokalbių ir personažų, kurie į kūrinį išties perkelti iš A. Kaušpėdo gyvenimo. Kur eina riba tarp tikrovės ir literatūrinės išmonės, skaitytojui paliekama spręsti pačiam. Ir jeigu gilinantis į knygos siužetą, aprašomus įvykius, šią ribą įžiūrėti vietomis dar ne itin sunku, užčiuopti ją potekstėse, veikėjo psichologiniuose apmąstymuose jau beveik neįmanoma.
„Po pokalbio užsukau į studiją ir bandžiau susivokti: dar neteko dirbti tokiomis sąlygomis – jokių reikalavimų, jokių pastabų, jokių komentarų. Pasirašiau sutartį: be terminų, be konkrečių sąmatos skaičių, be honoraro apribojimo. Sutariau tik valandos kainą. Ir viskas. Sigita mane įvedė į visiškai naują projektavimo paradigmą, ligi šiol nepažintą žemę – aš visiškai laisvas, kartu ir visiškai atsakingas“. Taip svarsto Leonardas Gražys. Citatoje minima sutartis – jo įsipareigojimas suprojektuoti koplyčią.
Neatėjo į galvą paklausti paties A. Kaušpėdo, ar jam yra tekę projektuoti koplyčią. Bet tokia užduotis teko jo sukurtam personažui. Ši užduotis (Leonardas Gražys patyręs, sudėtingus statinius projektavęs architektas), nelauktai tapo iššūkiu. Nuo to iššūkio prasidėjusi veikėjo dievoieška, atsakomybės, laisvės, gedulo, bridimo į ir iš klystkelių bei daugelis kitų temų gvildenamos knygos puslapiuose.
Netektis
Knyga dedikuota dviem autoriaus dukroms Algei ir Monikai. Vienos jų, Algės, jau nebėra. Nelaimingo atsitikimo metu 2012-aisiais žuvusi mergina svajojo būti rašytoja. A. Kaušpėdas neslepia, jog romanas „Koplyčia“ tam tikra prasme yra lyg bandymas bent dalinai įgyvendinti dukros svajonę. Knyga papildyta išlikusiais jos eilėraščiais, tiesa, pristatomais Agnės vardu. Štai vienas eilėraščių: „Šviesoje yra dalelių, kurios švyti./ Švyti ir parneša mane namo./ Mano namuose daug sniego./ Labai šalta, bet neturiu daugiau kur eiti“.
„Su Alge esame ne kartą kalbėję apie kūrybą, dieviškumą, gyvenimo prasmę. Čia rasite į romano veikėjų lūpas įdėtas tų pokalbių tezes, idėjas, mudviejų bendras paieškas, Algės kūrybą ir nerimą. Jei ne Algė, šios knygos nebūtų, kaip nebūtų ir manęs tokio, koks esu dėka Algės“, – sako A. Kaušpėdas, pabrėždamas, kad ir netektis ilgainiui gali tapti savotiška dovana.
Vertinimas
Prisipažinsiu, eidamas į susitikimą su A. Kaušpėdu, turėjau nemažai skepsio dėl jo romano. Ar maža atvejų, kuomet ėmęsi plunksnos žymūs žmonės parašo, švelniai tariant, nevykėliškų dalykų. Kaip ne kaip, šį žmogų pažįstame pirmiausia kaip legendinės grupės „Antis“ lyderį. Žinome, kad A. Kaušpėdas architektas, kartas nuo karto išgirstame jo pasisakymus visuomenei aktualiomis temomis. Tačiau nors „Koplyčia“ jau trečioji A. Kaušpėdo knyga, kažkaip nesiejame jo su rašytojo amatu. Skepsį skatino ir žinojimas, kad knyga vis tiek susijusi su šį garbų žmogų ištikusia nelaime. Negali iš anksto žinoti, kaip kūrybą gali paveikti gedulas.
Be reikalo būgštavau. „Koplyčia“ vertas skaityti romanas. Įveikti vienu ypu jo nepavyks. Prireiks laiko. Skaitant įdomu stebėti, kaip autorius klijuoja stilistiškai skirtingus kūrinio sluoksnius. Romane pilna į pagrindinį pasakojimą nuolat įsiterpiančių intarpų, epigrafijų, kitų veikėjų užrašų (vietom net angliškai). Tačiau suvaldyti visą tą įvairovę, sakyčiau, pavyko gana neblogai.
Ar romanas turi literatūrinių trūkumų? Turi, kaip gi be to. Bet galima juos atleisti. Romaną parašiusiam architektui pakako drąsos ir saiko pojūčio šia knyga pasidalinti su skaitytojais autentiško gyvenimo tiesa. Straipsnį apie jo knygą pradėjau citata, kur kalbama apie atsakomybę ir laisvę. Tebus šio straipsnio pabaigai dar viena A. Kaušpėdo Telšiuose išsakyta mintis apie tai: „Jeigu išsilaisvinai ir pradėjai kurti aplink save kažką, turi suprasti, kad tavo aplinka nemaža dalimi yra tavo paties kūriniai“.