Šiemet, 2026-ųjų vasarį, sukanka dvidešimt metų, kai kiekvieną Vasario 16-ąją signataro Stanislovo NARUTAVIČIAUS gimtinėje Brėvikiuose viešai imtos švęsti puikios, laisvos, neformalios, visada tik žemaitiškos Lietuvos valstybės atkūrimo dienos paminėjimo šventės. Visa ko pradžia, tęsinys ir tradicijos įtvirtinimas priklauso telšiškiui, Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto vadovui Andriui Daciui. Na, dar ir jo bičiuliams.
Ir šiais metais Vasario 16-ąją 12 valandą į nuošalią seniausių laikų Brėvikių dvarvietę atvyks kiek nors žmonių švęsti šios šventės. Sugiedos Tautinę giesmę, pagerbs Lietuvą, Žemaitiją, signatarą Narutavičių ir, džiaugdamiesi ta diena bei vieni kitais, švęs. Laisvu stiliumi!
Tai iš tiesų itin graži tradicija!
Janina Zvonkuvienė
Į šventę – iš visur
Pats Andrius Dacius yra minėjęs, kad paminėti Vasario 16-osios šventę Brėvikiuose pradėjęs anksčiau nei 2006 m. Tačiau pirmoji vieša šventė, su gausesniais dalyviais, atvykusiais iš kitur, su prakalbomis, su aktoriaus skaitomais posmais, su riebiomis kaimiškomis vaišėmis ir armonikos muzika, įvyko būtent 2006-aisiais metais. Liudija nuotraukos. Tada pagal kuklias išgales prisidėjau prie renginio – atvežiau neblogą pulkelį klaipėdiečių. Kai kuriems ir idėja, ir vietovė, ir laisvas renginio stilius taip patiko, kad jau kitą kartą džiaugsmingai važiavo patys…
Dar po kelerių metų prisijungė atstovai ir iš kitų Žemaitijos vietovių. Nuo Šiaulių, Skuodo iki Klaipėdos – per visą Žemaitiją raizgosi šventės Brėvikiuose dalyvių keliai ir keleliai. Kiekvienais metais vis kaip nors kitaip vyksta, vis kas nors kiti prisijungia. Tai gausiau, tai mažiau. Bet visada nuoširdžiai, šventiškai laisvai. Itin gražu būna, kai ant dailių žirgelių žemaitukų atjoja jaunos raitelės. Ne visada. Bet yra to grožio buvę. Ir ne kartą! Jautresnius, svajingesnius, poetiškai nusiteikusius dalyvius čia visuomet įspūdingai veikia kraštovaizdis. Kai kur vaizdai tokie, kad „pasiima sielą“… Ji ten lieka.
Speigai nebuvo naujiena
Ne kartą Vasario 16-osios šventė Brėvikiuose vyko siaučiant pūgai, esant gausiam sniegui. Kartą važiavom iš Klaipėdos nedideliu autobusiuku. Tai apsirūpinome ir „šiūpelių“ sniegui nuo kelio nukasti. Kaip tik ir prireikė tuose kelio vingiuose, jau išvažiuojant iš Alsėdžių Brėvikių link, kur dar ir tos įkalnės. Greideris prastumdė sniegą, atkasė kelią iš ryto. Kol atvažiavome, spėjo vėl tirštai pripustyti. Atsikasėme! Ir šventė nuo to tik dar gražesnė tapo. Žandai paraudę nuo sveiko darbo. Ir pati gražioji Alsėdžių krašto žemelė tarsi iš arčiau norėjo pasižiūrėti – kas gi čia ją lanko…
2006 metų vasaris buvo labai speiguotas, su giliomis pusnimis. Tačiau tą pirmąją viešą šventę Signataro gimtinėje Andriui Daciui pavyko organizuoti itin šaunią, užvedančią ilgam. Tada viskas vyko ir lauke, ir dvaro trobos viduje. Kaip išgalėjom, taip traukėme Tautišką giesmę. Griausmingai nuaidėjo telšiškių patrankos salvės. Už Lietuvą! Už Žemaitiją! Už Signatarą Stanislovą Narutavičių! Pagrindinis „pučkorius“ prie patrankos būna Vitas Pocius. Visada šaunus ir kietas žemaitis! Kitus bijau suklysti. Tegul pats pasakys, kas dar jo ginklanešiai.
Žinių nebuvo per daug
Tik per ilgesnį laiką įsigyvena mintyse, supratime, pagarbiosiose nuomonėse tie mūsų krašto šviesuoliai, kurių nuopelnams pažinti ne ką to laiko tesugaišdavome… Žemaičių kultūros draugijos (ŽKD) dėka, jos leidinių dėka tada jau turėjome šiek tiek žinių apie signatarą Stanislovą Narutavičių. Per pirmąją viešą šventę Brėvikiuose aiškiai, paprastai daug ką papasakojo tuometis ŽKD vadovas Stasys Kasparavičius. Apie pagarbą savo kraštui, apie pastangas jam garsinti, juo džiaugtis ir didžiuotis kalbėjo žemaičių žemaitis, pasaulį savo išmone ir jėga stebinęs tuometis Telšių rajono savivaldybės tarybos narys Antanas Kontrimas. Apie dvarvietės praeitį ir Stanislovo Narutavičiaus asmenines savybes kalbėjo ŽKD Telšių pavieto vadovas Andrius Dacius. Šauniai poezijos posmus skaitė klaipėdietis, dramos teatro aktorius Virginijus Galkauskas. Žemaitiškas dainas galingu žemaitišku balsu vedė klaipėdietė, ansamblio „Auksodis“ vadovė Rūta Vildžiūnienė ir jai pritariančios. Jos studentas Vidas Vokietaitis grojo armonika, kad sukdami trankius ratelius galėtume sušilti. Dvarviete ir istorijos faktais itin susidomėjo klaipėdietis Karybos meno ir istorijos klubo vienas vadovų Egidijus Kazlauskis, kitais kartais čia ir istorine uniforma vilkinčių klubo narių atvežęs…
Nuotraukos tebeliudija
Pirmąją viešą šventę Brėvikiuose puikiai fotografavo profesionalus fotografas Renaldas Žilinskas. Savo „kadruose“ jis įamžino visą 2006-ųjų metų šventės vyksmą. Netruko nuotraukas įrašyti į tuomet „galiojusius“ kompaktinius diskus ir nemokamai padovanojo visiems norintiems. Ačiū, Renaldai! Labai pravertė!
2006 m. šventėje dalyvavo ir pasisakė tuometis Telšių apskrities administracijos sekretorius Vaclovas Vaičekauskas, tuometė Gadūnavo seniūnė Stasė Benikienė, seniūnijos sekretorė, šviesaus atminimo Zofija Lingienė, tuometė Alsėdžių seniūnė Domicelė Platakienė, Brėvikiuose gimęs buvęs Seimo narys, vienos bendrovės vadovas iš Skuodo rajono Edvardas Karečka, grupė tuomečio ŽKD Klaipėdos skyriaus „Žemaičių alkierius“ narių su vadove Janina Zvonkuviene.
Ir kaimo kaimynai šventėje dalyvavo su visu kaimišku nuoširdumu ir vaišingumu. Gaspadoriai Girkontai ir Jankauskai atbogino didelius katilus, kupinus rubuilių „kleckų“ – cepelinų.
*
Šventė prigijo. Nuo to laiko ji vyksta kasmet. Jei kas būtų bandęs suskaičiuoti, kiek per visą dvidešimtmetį čia šventės dalyvių lankėsi, kiek po to dvarvietę lankančių turistų atsirado, skaičiai būtų įspūdingi. O iš šventės atgarsių, iš sužinojusiųjų apie tokį buvusį dvarą, jo istoriją, jo asmenybes, radosi ir labai svarbių darbų: šviesiausio atminimo Klaipėdos universiteto rektorius profesorius Stasys Vaitekūnas 2012 m. parengė ir išleido knygą „Stasys Narutavičius. Signataras ir jo laikai“. Tai geriausias paminklas, kokio tik būtų galima tikėtis garbingajam Signatarui. O ir pačiam šios knygos Autoriui.
*
Kas pažįsta Andrių Dacių, žino, kad jis niekada niekur ir niekam nekalba, kas ką daro ar nedaro-nepadaro. Nei ką jis pats veikia-nuveikia. Jis tiesiog gyvena pagal savo „dvasinį repertuarą“. O jis išskirtinis nei daugelio. Tai teko girdėti per vieną išsamų TV interviu. Ko gero, vienintelį tokios gelmės pokalbį su juo, su Andriumi. Ką nors atkartoti neįmanoma. Reikalinga ir intonacija – kaip žmogus kalba. Kaip savo kraštą, žmones, papročius, esmę mato.
Gyveni, žmogus, pagal protą, pagal širdį. Gal dar pagal sugebėjimus. O kas iš to visko išauga, pasklinda… Tai jau tegu ten savaime viskas sklinda, pasklinda – pagal kitų gerą valią priimti.
*
Yra dar vienas svarbus asmuo. Pagarba ir padėka Brėvikių dvarvietės dabartiniam šeimininkui Gediminui Šilinui. Malonus, svetingas, išmanantis žemės, medžių, o ir žmonių, istorinių asmenybių reikalus. Visada įsileidžia visokio masto šventes į savo valdas.
Ilgiausių metų visiems tvirtai savo kraštą ir žmones mylintiems! Ilgiausių metų Tau, šalele mūsų, brangi Lietuva! Su priartėjusia Vasario 16-osios švente!
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
