Pirmąją pavasario dieną Telšiuose buvo tiek judesio, kiek retą sekmadienį. Nekeista, juk miestelėnus traukė Turgaus aikštėje vykusi mugė. Galima sakyti, jau tradicinė, Kaziuko, po Lietuvą pasklidusi iš Vilniaus krašto ir kai kurių etnografų gal ne be pagrindo vadinama daugeliui Lietuvos regionų istoriškai nebūdinga invazine švente. Bet tegu jos kilmė ne vietinė, – žmonėms ta mugė patinka. O jei patinka, kodėl turėtume ja nesimėgauti?
Stasys Katauskas
Truputis istorijos
1602 metų lapkritį tuometis Romos popiežius Klemensas VII Lietuvos ir Lenkijos karalaitį Kazimierą paskelbė šventuoju. 1636 m. Šv. Kazimiero palaikai, iki tol palaidoti šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, iškilmingai perlaidoti specialiai šiam tikslui prie Vilniaus katedros įrengtoje koplyčioje. Šv. Kazimiero diena imta švęsti kovo 4-ąją, o pats šventasis popiežiaus Urbono VIII paskelbtas Lietuvos globėju. Maždaug tada, paskutinį sekmadienį iki šv. Kazimiero Vilniuje ir pradėta rengti mugę.
Suprantama, ji susijusi su šio šventojo garbei skirtais bažnytiniais atlaidais, pradėtais švęsti Vilniuje. Jau anuomet neatsiejama atlaidų dalis būdavo už bažnyčios ribų vykdavusios prekybinės mugės ir pasilinksminimai, iki pat šiol dažnai tebevadinami kermošiumi. Tą liudija ir kalbotyra. Pats žodis kermošius kilęs iš vokiško žodžio kirchemesse, kurio šaknyje matome žodį kirche (vokiškai bažnyčia).
Kermošiai prieš šventą Kazimierą Vilniuje vyko kelis šimtus metų. Ilgainiui dėl paties miesto reikšmės ši šventė tapo išskirtinė visam Vilniaus kraštui. Būdavo, jog Vilniaus kermošius, vėliau pradėtas vadinti Kaziuko muge, dėl karų ar kitokių neramumų nutrūkdavo vieniems kitiems metams, bet tradicijos būta tokios stiprios, kad šventė netrukus vėl atsigaudavo.
Sovietinės okupacijos metais mugė vykdavo dabartinio Kalvarijų turgaus teritorijoje, tiesa, lyginant su ankstesniais ar dabartiniais laikais, buvo gerokai kuklesnė. Atkūrus nepriklausomybę, Kaziuko mugė greit tapo dideliu kelias dienas trunkančiu, tūkstančius žmonių į Vilnių pritraukiančiu renginiu. Per pastaruosius porą dešimtmečių šventė pamažu išplito po visą Lietuvą. Pasiekė ir Telšius.
Mugė
Besiruošdama mugei miesto valdžia pasirūpino iš Turgaus aikštės išvežti per žiemą susikaupusį sniegą. Tiesa, ne visą. Nemenkas purvino sniego kalnas vis dėlto liko palei įvažiavimą į Iždinės gatvę. Atrodė nei šiaip, nei taip. Bet bendras mugės šurmulys, prekybinių palapinių gausa, nuo scenos sklidusi muzika ir žmonių šypsenos tam tikra prasme ištirpdė tą murzino sniego kalną. O akis paganyti iš tikrųjų buvo į ką. Žinoma, galėjai ne tik akis paganyti, bet ir piniginę patuštinti. Bet ar ne to ir einama į mugę?
Molio dirbiniai iš puodžių miesto Kuršėnų, įvairių rūšių alus, gira iš aludarystės tradicijomis garsaus Pakruojo, iš nemažiau garsaus savo alumi Pasvalio krašto, medžio meistrų darbai, audiniai, italas, padedamas lietuvės, prekiaujantis puikiu alyvuogių aliejumi, žvėrienos gaminiai ir puikūs sūriai iš Panevėžio, kalnai visokių saldumynų. Panorėjęs galėjai ir karštos sriubos dubenėlį suvalgyti, ir keptų bulvių iešmelį. Ne vienoje vietoje nosį kuteno, akį viliojo rūkyti kumpiai ir dešros, unguriai ir karpių bei visokiausių kitokių rūkytų žuvų išklotinės. Audiniai, inkilai, švilpynės, medus, mandriausių skonių padažai, prieskoniai, pirties reikmenys, dar devynios galybės visokiausių prekių. O jau vaikams visokių dirbinių ir pagundų. Gerąja prasme pagundų, žinoma. Buvo ką pirkti, jokių problemų, kad ir visą algą toj mugėj išleisti.
Ir žmonės pirko. Aš taip pat grįžau iš mugės ne tuščiomis. Laimė, pavyko riboti savo norus, nes nuo tokios visokiausių gėrybių gausos išties gali kuriam laikui saiko jausmas trumpam iškeliauti atostogų. Gerai, kad taip nenutiko.
Kai kurių maisto gaminių prieš perkant buvo galima paragauti. Žavėjo ne tik prekės, kvapai, skoniai. Žavėjo ir kai kurie pavadinimai. Ypač įstrigo ragautas padažas, pavadintas „Pikti agurkai“. Kaip neparagausi tokių? Po to vaikščiojau kokį pusvalandį degančia burna ir galvojau, kad taip, pardavėjas juk perspėjo, kad tie agurkai bus iš tikrųjų pikti. Bet vis tiek vertėjo jų bent paragauti.
Kainos
Džiugu, kad šiemetėje Kaziuko mugėje Telšiuose beveik nebuvo matyti menkaverčiais kur nors Kinijoje gamintais plastiko daiktais prekystalius nuklojusių prekiautojų. Dominavo tie, kas ir turi dominuoti tokiose mugėse – nagingi amatininkai, siūlę pirkėjams rankų darbo prekių iš natūralių medžiagų, molio, tikro medžio, vilnos, odos, akmens ar kitokios natūralios žaliavos. Ūkininkai, džiuginę tokiais maisto produktais, kokių nerasi didžiuosiuose prekybos centruose.
Juk tame ir slypi tikros mugės grožis. Atrasti pagal ne masinės gamybos receptus gimusius skonius, ne fabriko staklėmis, o gyvo žmogaus rankomis padarytus unikalaus išskirtinio dizaino gaminius. Paimti ir įsigyti molinę puodynę, kuri tuo ir žavi, kad nėra tobulai apvali, kad įsižiūrėjus joje matyti puodą žiedusio žmogaus pirštų pėdsakai. Pasigrožėti, bent paliesti tikro medžio ar kokios kitos natūralios medžiagos dirbinį. Suvokti, kiek neįtikėtinai daug darbščių, nagingų žmonių turim Lietuvoje, kokių puikių dalykų jie sugalvoja ir sugeba padaryti.
O kaip kainos? Kainuoja, žinoma. Netruko ilgai išleisti beveik šešiasdešimt eurų. Žvėrienos dešra su spanguolėm, pora mažų ungurių, kuriuos su sūnum nutarėm nusipirkti, medus, ožkos pieno sūris, Pakruojo krašto gira, dar visokių dalykų. O ir šį tą čia pat vietoje kepamo norėjosi paragauti. Juk skanesnio gatvės maisto Telšiuose nebūna.
Bet nereikia norėti, kad geri dalykai būtų pigūs. Žmonės, visa tai darantys, taip pat nori uždirbti. Galiausiai, jeigu būtų neįperkama, žmonės nepirktų. Tačiau dažnas mugėj apsilankęs telšiškis neabejotinai sutiko ten pirkiniais nešiną kaimyną, bičiulį ar giminaitį, pats taip pat ne tuščiomis iš mugės sugrįžo. O tų apsilankiusių sugužėjo turbūt visas miestas, gal net visos apylinkės.
Šventės gerai, bet jau bent pagrindinę miesto gatvę gal būtų galima nušluoti? Plytelės vėl išknistos prie Žemaičių sienos…