Kovo vidurys Lietuvoje kasmet primena apie sugrįžtančius paukščius ir pavasario pradžią. Kartu su šia gamtos švente miškininkai tęsia daugiau nei šimtmetį gyvuojančią tradiciją – kelti inkilus sparnuočiams. Šiemet prie šios iniciatyvos Telšiuose prisijungė ir jaunieji gamtos mylėtojai, kurie kartu su miškininkais ne tik padėjo kabinti inkilus, bet ir sužinojo, kaip tinkamai rūpintis paukščių namais.
Algirdas Dačkevičius
2026 m. kovo 13 dieną prie Germanto ežero, Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio Telšių girininkijos teritorijoje, vyko inkilų kėlimo šventė. Į mišką susirinko miškininkai, Telšių „Ateities“ progimnazijos mokiniai ir mokytojai, kurie kartu tęsė seną tradiciją – padėti sugrįžtantiems paukščiams rasti saugias vietas perėti.
Telšių girininkijos girininkas Egidijus Kęsminas kartu su komanda – Monika Aukštakiene ir Zenonu Rutkumi – bei „Ateities“ progimnazijos 1a ir VIb klasių mokiniais tą dieną girininkijos valdomuose plotuose iškabino 20 inkilų. Šie inkilai yra dalis iš 70 inkilų, kurie šiais metais skirti Telšių girininkijai. Iš viso Telšių regioniniame padalinyje planuojama iškelti net 411 inkilų.
Į renginį atvyko Telšių regioninio padalinio vadovas Romualdas Zebčiukas, laikinai vyriausiojo miškininko pareigas einantis Audrius Pinikas, Varnių girininkijos girininkas Svajūnas Rimgaila, Plungės girininkijos girininkas Simonas Rėkašius, Rietavo girininkijos girininkas Nedas Račkus kartu su specialistu Andriumi Sadausku, miško išteklių specialistas Darius Čirvinskas bei centrinės administracijos buhalterė Jurga Kniurienė. Miškininkai kartu su mokiniais ne tik kėlė inkilus, bet ir pasakojo apie miško gyventojus, jų įpročius bei svarbą gamtai.
Telšių regioninio padalinio gamtotvarkos specialistė Jurgita Pocė pirmiausia vaikams vaizdžiai, rodydama paveikslėlius, papasakojo apie paukščius, kurie gali apsigyventi inkiluose. Ji pasidžiaugė, kad šventėje dalyvauja tiek miškininkai, tiek jaunieji gamtos mylėtojai.
„Džiugu, kad prie šios gražios iniciatyvos prisijungė tiek miškininkai, tiek jaunieji gamtos mylėtojai – mokiniai bei mokytojai. Tokios šventės ne tik padeda pasirūpinti paukščių namais, bet ir ugdo vaikų ryšį su gamta bei atsakomybę už ją“, – sakė J. Pocė.
Ji taip pat pabrėžė, kad su Telšių „Ateities“ progimnazijos mokytoja Dalia Lileikiene vykdo bendrą projektą „Pamokos miške“. Šis projektas leidžia mokiniams pažinti gamtą ne tik iš vadovėlių, bet ir tiesiogiai miške.
Prieš keliant inkilus girininkas Egidijus Kęsminas vaikams pasakojo apie miško paukščius ir jų gyvenimo ypatumus. Jis atkreipė dėmesį į medžiuose esančias natūralias dreves – uoksus, kuriuose taip pat gyvena paukščiai.
„Žiūrėkite, koks natūralus inkilas aukštai medyje“, – rodydamas į medžio kamiene esantį uoksą, pasakojo girininkas. Pasak jo, tokioje drevėje anksčiau galėjo perėti juodoji meleta, o dabar ją gali pasirinkti pelėda ar kitas tokią slėptuvę mėgstantis paukštis.
Telšių regioninio padalinio vadovas Romualdas Zebčiukas priminė, kad miškininkai rūpinasi ne tik smulkiais paukščiais, bet ir didesniais miško sparnuočiais.
Pasak jo, kovo 16 dieną ant Džiugo kalno miškininkai planuoja iškelti du specialius inkilus naminėms pelėdoms. Tokie inkilai keliami poromis, būtent pagal šios rūšies pelėdų įgeidžius.
Inkilų kėlimo šventė Telšiuose buvo dalis visoje Lietuvoje vykusios akcijos „Paukščiai grįžta namo“. Ši tradicija prasidėjo dar apie 1923 metus, kai gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas skatino visuomenę saugoti paukščius ir kelti jiems inkilus. Jo iniciatyva tapo viena pirmųjų organizuotų gamtosaugos akcijų Lietuvoje.
Šiandien šią tradiciją tęsia Valstybinių miškų urėdijos miškininkai. Šiemet visoje Lietuvoje per akciją buvo planuota iškelti daugiau nei 8 tūkstančius inkilų.
Miškininkai primena, kad inkilų kėlimas – paprasta, tačiau labai reikšminga pagalba paukščiams. Tinkamai pagamintas inkilas gali tarnauti 10-15 metų ir per tą laiką jame gali užaugti ne viena paukščių karta.
Inkilai turi būti gaminami iš natūralių medžiagų – geriausiai tinka neobliuotos ir nedažytos lentos iš eglės, pušies ar drebulės. Tokia mediena leidžia jaunikliams lengviau įsikabinti lipant iš inkilo. Gamybai netinka fanera, OSB plokštės, plastikas ar impregnuota mediena.
Taip pat nerekomenduojama prie inkilo kalti laktos. Nors dažnai manoma, kad ji reikalinga paukščiams nutūpti, iš tikrųjų ji padeda plėšrūnams – pavyzdžiui, kiaunėms ar katėms – lengviau pasiekti lizdą.
Dažniausiai inkiluose apsigyvena smulkūs paukščiai – zylės, musinukės, varnėnai ar paprastosios raudonuodegės. Jiems tinkamiausi inkilai yra 15-30 centimetrų aukščio, su maždaug 12×12 centimetrų dugnu ir 3-3,5 centimetro skersmens landa.
Svarbu ir tinkama inkilo vieta. Miškininkai rekomenduoja inkilus kelti maždaug 3-4 metrų aukštyje nuo žemės, ramioje vietoje, atokiau nuo intensyvaus žmonių judėjimo. Landą geriausia orientuoti į rytus arba pietus, kad viduje būtų šilčiau ir sausesnė aplinka.
Specialistai primena, kad paukščiai ne visada apsigyvena inkile iš karto – kartais jie jį pasirenka tik po metų ar net vėliau. Tačiau jei per kelis sezonus inkilas lieka tuščias, verta įvertinti jo vietą ir, jei reikia, perkelti kitur.
Telšių miškininkų ir mokinių bendras darbas prie Germanto ežero dar kartą priminė, kad net nedidelis darbas gali turėti didelę reikšmę gamtai. Kiekvienas miške iškeltas inkilas tampa naujais namais paukščiams ir kartu simboliu, kad žmogaus ryšys su gamta gali būti gyvas, atsakingas ir prasmingas.