Į istorinius šaltinius dauguma mūsų rajono vietovių pateko įvairiuose dokumentuose. Juose įrašytos datos nėra nei vietovių „gimimo“, nei „įkūrimo“, o pirmųjų žinomų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose metai. Tai būtina turėti omenyje, remiantis dabar šioje straipsnių serijoje įrašytais vietovių paminėjimo faktais.
Straipsniai parengti, surinkus informaciją iš įvairių autoriui žinomų istorinių šaltinių. Ateityje galbūt bus aptikti nauji duomenys ir datas teks tikslinti.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27)
KANTENIAI, kaimas Nevarėnų seniūnijoje.
Kaimas minimas seniausioje išlikusioje Telšių bažnyčios 1672-1695 m. krikšto metrikų knygoje. Kaimas Telšių bažnyčios 1672-1743 m. santuokos ir mirties metrikų knygoje minimas nuo 1672 m. Paminėtas Adomas Kontenis iš Kantenių. Sedos bažnyčios 1668-1675 m. krikšto metrikų knygoje Kanteniai minimi nuo 1669 m.
1677 m. Žemaitijos kunigaikštystės Telšių valsčiaus inventoriuje surašyti Nevarėnų vaitystei priklausę Kantenių kaimo 25 valstiečiai. Kaimas priklausė Telšių karališkajam dvarui. Surašyti ne gyventojai, o ūkius (dūmus) valdę valstiečiai, pagal tai galima spręsti, kiek tuo metu Kanteniuose būta karališkųjų valstiečių sodybų. ŽKI, p. 303-314.
1800 m. reviziniame sąraše surašyti Telšių seniūnijai (dvarui) priklausantys kaimai su gyventojais, tarp jų ir Kanteniai. Kaimas priklausė Telšių parapijai, RS (1800), p. 109-111.
KARKLIŠKIAI, kaimas Varnių seniūnijoje.
Kaime aptikti ankstyvojo (8 tūkstantmetis pr. Kr.) ir vėlyvojo mezolito (6 tūkstantmetis pr. Kr.) radiniai: Puli tipo titnaginiai strėlių antgaliai, gremžtukai, rėžtukai, primityvūs kirveliai, daug skelčių. Šioje akmens amžiaus stovyklavietėje gyventa ir neolite (5500-2000 pr. Kr.). Knyga „Varniai“, A.Butrimas, T.Ostrauskas. Pirmieji Varnių apylinkių gyventojai, Vilnius, 1996, p.8-9.
Spiginas (Karkliškių senovės V gyvenvietė) tyrinėtas 1985-1986 metais. Stačiašlaitėje salos kalvoje ištyrus 420 kvadratinių metrų plotą – visą pailgos siauros kalvos viršūnę, aptikti 3 mezolito laikotarpio kapai ir vienas vėlyvojo neolito kapas, taip pat ochros dėmė (Butrimas A. Spigino mezolito kapai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, Vilnius, 1992, t. 8, p. 4-10). Tais pačiais metais Spigino saloje, šiaurinėje kalvos papėdėje, ištirtas 112 kvadratinių dydžio plotas ir aptiktas neolito ir bronzos amžių gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Pagrindiniai radiniai – virvelinė keramika ir titnago inventorius, neaiškios paskirties akmeninės konstrukcijos, keli mezolito epochos titnago. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2014 metais. Mantas Daubaras, Gytis Piličiauskas, Rokas Vengalis. Žvalgomieji tyrimai Biržulio ežero mikroregione, p. 22-23.
Kultūros paveldo registre įregistruotos septynios Karkliškių senovės gyvenvietės: pirmoji (Biržulio sąsmauka) – VIII-V tūkstantmečiai prieš Kristų, III-II tūkstantmečiai prieš Kristų; antroji (yra Daktariškės kaime) – III tūkstantmetis prieš Kristų; trečioji (Dreniai) – VIII-V tūkstantmečiai prieš Kristų, III tūkstantmetis prieš Kristų; ketvirtoji (Spigino ragas) – VIII-II tūkstantmečiai prieš Kristų; penktoji (Spiginas) – VIII tūkstantmetis-II tūkstantmetis prieš Kristų; šeštoji (Ožnugaris) – VIII-V tūkstantmečiai prieš Kristų, III tūkstantmetis prieš Kristų; septintoji (Biržulio Sąsmauka) – VIII-II tūkstantmečiai prieš Kristų.
Nors šios gyvenvietės vadinamos Karkliškių vardu, ne visos yra šiame kaime. Karkliškių kaime yra I, III, VI, VII gyvenvietės. II gyvenvietė yra Daktariškės, IV ir V – Kūjainių kaimuose, KVR.
Seniausioje išlikusioje Janapolės bažnyčios 1760-1777 m. krikšto metrikų knygoje kaimas minimas nuo 1772 m.
KARŠTENIAI, kaimas Žarėnų seniūnijoje.
1599 m. surašytas Žarėnų dvaro inventorius, kuris tais pačiais metais įrašytas Raseinių žemės teismo knygoje. Inventoriuje smulkiai aprašyti gyvenamieji namai ir ūkiniai pastatai, išvardinti dvarui pavaldūs kaimai, tarp jų ir Karštenių. Surašyti kaimo valstiečiai. Inventoriai (16 a.), p. 515-520.
Pagal 1599 m. inventorių, kaimas turėjo 10 valakų. Knyga „Žarėnai“, Vilnius, 2021, p.137.
KAUNATAVA, miestelis Upynos seniūnijoje.
Vietovė pavadinimą gavo iš čia XVIII-XIX a. pirmojoje pusėje dvarą turėjusių bajorų Kaunackių pavardės. Tačiau kol kas nenustatyta, kaip ši vietovė vadinta anksčiau ir nuo kada įsitvirtino Kaunatavos pavadinimas.
Kaunackiams priklausė Upynos dvaras. Sigita Gasparavičienė straipsnyje „Buvusių Kaunatavos dvaro savininkų Kaunackių (Kownacki) genealoginiai tyrimai“, paskelbtame „Archeone“, rašo, kad Jonas Stanislovas Kaunackis, Baltramiejaus sūnus, apie 1639 m. vedė tuomečio Didžiųjų Dirvėnų seniūno Povilo Plocharskio ir Kotrynos Dobrovolskytės jauniausiąją dukrą Oną. Kraičio jaunieji gavo Upynos dvarą su Kirklių, Besčių, Žeimuvėnų, Girkantų kaimais bei malūnu ir 9 tūkst. lenkiškų auksinų. Nė viena iš šių vietovių negalėjo būti Kaunatavos pirmtake.
Kaunatava pagal 1863-1873 metų topografinį žemėlapį ribojosi su šiaurėje ir rytuose su Žemalėnų kaimu, pietuose – su Montvydų ir Valakų kaimais, vakaruose – su Pavirvytės ir Kiaulakių kaimais. Labiausiai tikėtina, kad iki pavadinimo Kaunatava vietovė buvo vadinama Žemalėnais.
1590 m. Barbora Janovna Vladyčanka (Vladyčaitė, Jono dukra), Mikalojaus Petrovičiaus Vladyčkos sesuo, pardavė pusę valdos (dvaro) Žemalėnuose, Dirvėnų valsčiuje, prie Upynos upės, ŽBH, t.6, p. 231.
Vladyškos – sena Žemaitijos bajorų giminė, bet labiausiai, pagal istorinius šaltinius, susijusi su Karklėnų ir Karšuvos valsčiais, tačiau XVI a. pabaigoje turėjo ir valdą Dirvonėnų valsčiuje – Žemalėnuose. Ona buvo Mikalojaus, Petro sūnaus, Vladyškos duktė. Minėtas 1590 m. aktas yra vienintelis žinomas iš 1575-1600 metų Raseinių žemės teismo dokumentų, kuriame paminėti Žemalėnai. Deja, Raseinių žemės teismo anotacijų rinkinyje (1 tomas) nerašoma, kam Ona Vladyškaitė pardavė pusę dvaro Žemalėnuose. Tačiau tikrai ne Kauneckams, nes šių protėvis, kaip minėta, Upynos dvarą su jo kaimais gavo apie 1639 m., vesdamas Oną Plocharskytę. Apie Plocharskių giminę taipogi žinoma nedaug. 1677 m. Luokės bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčioje buvo mūrinė Plocharskių kripta, kurią paveldėjo Kaunackiai.
Minėtame straipsnyje S.Gasparavičienė rašo, kad Kaunatavos dvarui priklausė ir gretimas Žemalėnų kaimas. 1590 m. Barboros Vladyčaitės dalies valdos (dvaro) pardavimo akte nurodoma gana tiksli vieta – jis buvo Žemalėnų kaime prie Upynos upės. Šis upelis į Kaunatavą atiteka iš pietryčių ir šiauriniame miestelio pakraštyje įteka į Virvytę. Nuo XIX a. Kaunatavos dvaras buvo dešinėje Upynos pusėje, ką rodo to meto žemėlapiai. Panašu, 1590 metais Žemalėnų dvaras, vėliau nuo Kaunackių pavardės gavęs Kaunatavos pavadinimą, galėjo būti toje pačioje vietoje.
Žemalėnuose atskira Kaunatavos vietovė galėjo pradėti formuotis po 1776 m., kai Pranciškus Kaunackis pardavė Upynos dvarą Merfeldams. Pardavę išsikėlė gyventi kitur, į dvarą, pagal jų pavardę pavadintą Kaunatava. Panašu, ir Kaunatavos vietovardis, ir kaimas prie dvaro atsirado XVIII a. antrojoje pusėje. Vis dėlto Kaunatavos atsiradimas Žemalėnuose yra vien hipotezė, kuriai pagrįsti dar trūksta duomenų.
Žemalėnai nuo XVII a. priklausė Raudėnų parapijai. Deja, jos XVIII a. metrikų knygos neišliko. Perrašytuose įrašuose metinėse Telšių vyskupijos gimimo metrikų knygose Raudėnų parapijos dalyje 1798 m. paminėta šeima iš Kaunatavos dvaro (de aula Kownotow). 1800 m. paminėta kaip krikšto mama Ieva Kaunacka „de aula Kownotow“. Dvaras priklausė Raudėnų parapijai, kaip ir Žemalėnų kaimas.
Painiavos palikta „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ ir „Vikipedijoje“ bei kai kuriuose kituose tekstuose, kur rašoma, kad Kaunatavos bažnyčia pastatyta 1802 m. Tačiau ta pati „Vikipedija“ atskirame skyrelyje ne apie Kaunatavą, o bažnyčią, nurodo, kad ji pastatyta 1794 m. 1851 m. bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčią pastatė Pranciškus ir Eleonora Kaunackiai.
Kaunatavos bažnyčios anksčiausia krikšto metrikų knyga yra nuo 1806 m. Ir pačiame pirmajame puslapyje rašoma, kad tai Luokės parapijos Kaunatavos filijos krikšto metrikų knyga.
Bažnyčios 1806-1827 m. krikšto metrikų knygoje minimas Kaunatavos dvaras, vėliau – jau ir kaimas bei miestelis.
1825 m. sudarytas Kaunatavos dvaro inventorius, kuriame aprašyta ir medinė bažnyčia su jai priklausančiais gyventojais, Žemalėnų, Girkantų, Giriškės kaimų valstiečiai su šeimomis, trobesiais ir prievolėmis. Minimi vandens malūnas ir karčema, FVIA, p. 408.
KEGAI, kaimas Žarėnų seniūnijoje.
Kaimas seniausioje išlikusioje Žarėnų bažnyčios 1682-1697 m. krikšto metrikų knygoje nuo 1686 m.
1716 m. Jonas Jurevičius užrašė tėviškės valdą Keguose, Žarėnų valsčiuje, sūnui Antanui, ŽBH, t.2, p.503.
1775 m. padūmės rejestre įrašytas Aleknai Semaškai priklausęs dvaras Keguose su palivarku Šalpėnuose, Žarėnų valsčiuje, Žarėnų parapijoje. ŽKPT (1775), p.72.
Kaime yra I-II amžių pilkapynas, netyrinėtas, KVR.
KEINIŠKĖ, kaimas Varnių seniūnijoje.
KENTRALIAI, kaimas Luokės seniūnijoje.
1690 m. padūmės rejestre Patumšių valsčiuje įrašyti bajorai iš Kentralių, ŽKPT, p. 217-218.
1631 m. Kentraičių kaimo gyventojas Augustinas Janovičius Kilpikas raštu pasižadėjo Pašatrijos (Poszatryia) valdos savininkui Rapolui Gorskiui kompensuoti (pinigais arba atliekant tam tikrus darbus) 40 kapų lietuviškų grašių už gautą kilnojamą turtą, Žemaičių muziejus „Alka“, ŽAM, ŽVM R 2/69.
1750 m. Nagurskio dūmų sąraše įrašyti Pašatrijos palivarko Kentralių kaimo Fridricho Butlerio užstatyti 3 dūmai, Šiaulių „Aušros“ muziejus, ŠAM I-R 12557.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply