Minia klegančių žmonių, nuo Zakso kalno tekinom į apačią paskui besiridenančią sūrio galvą lekiantys vyrai ir moterys, juokas ir šypsenos. Toks, jau įprastas gegužės pradžiai, vaizdas papuošė vieną šiųmečio pavasario šeštadienį Telšiuose. Sūrio DŽIUGAS ridenimo pirmenybėmis bei kitais renginiais gegužės 3-iąją prasidėjo kasmetis turizmo sezonas.
Stasys Katauskas
Gatvėmis, keliais ir takeliais
Sūrio ridenimas, be abejo, ryškiausias turizmo sezono pradžios įvykis, į Žemaitijos sostinę sutraukiantis vis daugiau svečių iš kitų miestų bei kaimyninės Latvijos. Tačiau ne vien sūris ridentas. Nuo pat praeito sekmadienio telšiškiai ir miesto svečiai galėjo mėgautis nemokamomis gidų paslaugomis ir pamatyti Telšius kitaip. „Telšē per pavasarė veizuolus“ (su gide E. Kakanauskiene), „Atrask Telšių meškutes“ (su gide A. Korkadinovaite-Šiaudkuliene), „Žydų kalendorius: sakralūs daiktai, svarbiausios judaizmo šventės“ bei „Telšių nekropolis“ (su gide J. Buceviče), „Trumpas sustojimas Žarėnų dvare“ (su gidu A. Daciumi), „Iš mažuos Telšės – dideli Telšē“ (su gidu J. Tamašausku), „Mažiems ir dideliems“ (su gide J. Jokubauske), „Degaičių parko karalystės takais“ (su gide D. Popovič), „Norėčiau… būti jums naudingas“ (su gide A. Būdvytiene) – tokias ekskursijas Telšiuose ir ne tik buvo galima rinktis visą savaitę. Be to, nemokamos ekskursijos rengtos ir Telšių bei Varnių bažnyčiose, Varnių regioniniame parke, Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose.
Dėl miesto svečių, suprantama. Turizmas apskritai juk orientuotas į atvykstančius čia iš kitur žmones. Tačiau ir telšiškiams yra ką pamatyti bei sužinoti. Su tuo sutiks kiekvienas, ekskursijose ėjęs gerai pažįstamomis gimtojo miesto gatvėmis, užsukęs į šimtus kartų lankytas bažnyčias. Būtent dėl to, kad profesionalių charizmatiškų miesto gidų dėka išgirdo ir pamatė miestą kitokiu kampu. Sutikite, juk nežinote, kur, pavyzdžiui, Smetonos laikais veikė kokia kirpykla arba krautuvė, į kurią tada būtumėt galėję užeiti nusikirpti ar ko nors nusipirkti. Juk nežinot, kur Masčio ežere kadaise maudydavosi vyrai, kur moterys. Sužinojus, kinta požiūris į mūsų seną ir gražų miestą, daug aiškiau pajunti, kad pats esi tik dalelė ilgos jo istorijos, kad tose pačiose vietose savo pėdas įmynė ištisos kartos. Ir kad tau teko laimė būti tokio miesto dalimi.
O jau rytoj – ir Camino Lituano žygis maldininkų keliu. Po Žemaitijos vieškelius, pro pakelės kryžius ir koplytėles, pro suartus laukus, per žalią pavasarį. Žygis, kažkam galbūt tik miela pramoga, kažkam turbūt su gilesnėmis intencijomis. Bet kiekvienam, kuris eis, neabejotinai paliksiantis pėdsaką širdyje ir atmintyje. Tačiau grįžkime prie sūrio gaudymo.
Čempionatas
Kaip ir kasmet varžėsi vaikai, moterys, vyrai ir kūdikiai. Bet šių metų pirmenybės pasipildė sūrio laikymo rungtimi. Dailiosios lyties atstovėms teko abiem į priekį ištiestomis rankomis kuo ilgiau išlaikyti 4 kg sveriančią sūrio galvą. Į kovą stojo aštuonios dalyvės. Po kurio laiko liko dvi atkakliausios. Ir, matyt, moterys nebūtų moterimis, jeigu lengvai viena kitai nusileistų. Žiūrint iš šono, atrodė, kad ir iš paskutinių jėgų, kad ir virpančiomis, vis norinčiomis nusvirti rankomis, abi turbūt būtų geriau jau nugriuvusios, nei pripažinusios pralaimėjimą savo varžovei. Nuo tokios nesėkmės damas išgelbėjo vėliau renginyje koncertavęs dainininkas IronVitas, pasiūlęs lygiąsias. Telšiškė Gabrielė ir Gina iš Latvijos Ežerės miestelio abi tapo čempionėmis, pasiekusios įspūdingą 6 min. 23,84 sek. rezultatą. Pabandykite tiek išlaikyti aštuonių kg svorį ištiestomis rankomis, suprasite, kaip tai nelengva.
Vyrams, kaip pridera, svoris buvo didesnis. Jiems teko vienu metu į šonus ištiestomis rankomis išlaikyti dvi tokias galvas. Po vieną abiejuose delnuose, iš viso 8 kg. Stipriausias buvo Arminas iš Telšių, gana užtikrintai pralenkęs mėginusius jam mesti iššūkį konkurentus. Tiesa, lyginant su moterimis, Armino pasiekimas atrodo kuklokai. Tik 2 min. 18,78 sek. Tačiau kaltinti nugalėtojo nereikėtų. Nelikus konkurentų, ilgiau laikyti sūrių tiesiog nebuvo prasmės.
Gražios, nuotaikingos buvo ir vaikų bei mažiausių čempionato dalyvių varžybos. Vyresnių vaikų grupėje nugalėjo Gabrielius iš Latvijos Ežerės miestelio. Mažoji Austėja tapo čempione kūdikių grupėje.
Visgi, daugiausia aistrų, kaip ir kasmet, sukėlė nuo kalno riedančio sūrio gaudymas. Moterų rungtyje nugalėtoja tapo telšiškė Jonė, pagavusi jau tarp žiūrovų minios nusiridenusią sūrio galvą. Vyrų rungties finalas apskritai priminė regbio varžybas. Pirmam sūrio galvą pavyko pagauti telšiškiui Rolandui, tačiau, kol vaikinas tvirtai įsikibo į sūrį, ne vienas jo konkurentas mėgino atimti, taip ir norisi sakyti, sprūstantį iš rankų regbio kamuolį. Bet sūrio galva ne kamuolys, neišsprūdo. Tad Rolandas ir tapo rungties nugalėtoju.
O gausiai ant Zakso kalno susirinkusios publikos dar laukė įvairios pramogos kalno papėdėje bei jau minėto IronVito ir grupės „Skamp“ pasirodymai.
Skonių medžioklė ir kiti įdomumai
„Išjausk, lytėk, gardžiuokis, įkvėpk, išgirsk, užuosk, pajausk, patirk. Mėgaukis Telšiais“. To Žemaitijos turizmo informacijos centras (toliau ŽTIC) kviečia visus į mūsų kraštą atvykstančius žmones. ŽTIC direktorius Egidijus Vaškelevičius „Kalvotajai Žemaitijai“ pasakojo, kad nuolat augantis ekskursijų, edukacijų, lankytojų skaičius rodo nuosekliai didėjantį turistų susidomėjimą mūsų miestu ir kitomis Telšių savivaldybėje esančiomis lankytinomis vietomis. Vien praėjusiais metais Turizmo informacijos centre užsiregistravusių turistų buvo 90 034. Skaičius, daugiau nei pustrečio karto lenkiantis visoje Telšių rajono savivaldybėje gyvenančių žmonių skaičių. Nebijokime to pasakyti, tai pasaulinis lygis. Tad nekeista, jog ir ŽTIC kolektyvas yra ne kartą pelnęs prestižiškiausius turizmo apdovanojimus Lietuvoje. Neabejokime, toks į mūsų miestą ir kraštą atvykstančių žmonių srautas atneša ir nemenkų pajamų vietos verslams, ypač dirbantiems maitinimo ir apgyvendinimo ar pramogų srityse.
Tiesa, turizmo plėtros potencialas dar anaiptol neišnaudotas. Bet dirbama, siekiant turistų pritraukti ne tik į Žemaitijos sostinę. Jau rytoj ŽTIC atstovybė atsidarys antrajame mūsų savivaldybės mieste Varniuose. Šiemet be esamų, bus pasiūlytos net devynios naujos teminės ekskursijos. Gidų kolektyvas pasipildė 6 naujais žmonėmis. Net keturi jų dirbs už miesto ribų. O didysis artėjančią vasarą turistams siūlysimas žaidimas šiemet kviečia mūsų kraštą pažinti per skonius. „Didžioji skonių medžioklė“, taip vadinsis šis iššūkis-pramoga. „Kviesime paragauti patiekalų, pavadintų „Meškos letena“, „Meškos ašara“, „Meškos šonkauliai“ ir kitokiais panašiais pavadinimais“, – pasakojo E. Vaškelevičius. O tų patiekalų reikės ieškoti ne tik miesto baruose bei kavinėse, bet ir Telšių priemiesčiuose. Radę ir užsisakę tokį patiekalą žmonės gaus lipdukus, kuriuos užregistravę automatiškai dalyvaus loterijoje. Joje bus galima laimėti dviratį, ekskursiją ir degustaciją Biržuvėnų dvare bei 500 eurų vertės čekį pramogoms Telšiuose. Loterijos nugalėtojai bus paskelbti rudenį, pasaulinės turizmo dienos renginyje.
Biržuvėnų dvaro istorijos
Beje, patirti, koks nuostabus dalykas yra degustacija su ekskursija po Biržuvėnų dvarą, ŽTIC dėka turėjo ir žurnalistai. Kad jūs žinotumėt, su kokia šiluma dvaro svečius pasitinka dvaro šeimininkė-gidė Ingrida Šilgalytė. Gražia, tiesa, labiau kretingiškiams būdinga žemaičių tarme kalbanti moteris apie Biržuvėnų dvarą ir apskritai apie dvarus žino tiek, kiek mažai kas. Ir svarbiausia, moka tai pasakoti, nebijo nepatogių klausimų, neieško žodžio kišenėje. Ir šneka ne knygines tiesas, o tai, ką iš tikrųjų suprato studijuodama Žemaitijos dvarų praeitį, ką žino buvus per pastaruosius keletą šimtų metų.
Ne sausi faktai (nors prireikus, gidė žino ir juos), o suvokimas, kaip ir kodėl taip gyveno to meto žmonės, ne muziejinis atstumas ar interaktyvumo šaltis, o galimybė pačiam prisiliesti, išgirsti, įsitraukti į pokalbį, prisėsti, paragauti kuria tokios ekskursijos žavesį. Negana to, Biržuvėnų dvaras, kuriame apsistoja Camino Lituano žygeiviai, kuriame vyksta daug visokių renginių, yra dar ir šiuolaikinio meno erdvė. Gero, beje. Vien nenurodyto autoriaus triptikas „Žmogus su šuniu“ gėdos nepadarytų jokiai meno galerijai.
Bet, ką ten slėpti, labiausiai žavėjo galimybė prisėsti prie puošniai padengto ir skaniais valgiais nukrauto stalo. Tegul liks paslaptimi, ką ten ragavome. Išduosiu tik, jog buvo skanu. Tam tikra prasme ir egzotiška. O mūsų vėlyvus pusryčius, labiau priminusius prabangų pietavimą, lydėjo ne tik I. Šilgalytės pasakojimai apie dvare gyvenusius vyrus bei moteris, bet ir nei iš šio, nei iš to besivarstančios durys. Lyg išties būtų atgijusios tik ant menės sienų sukabintuose paveiksluose ir išsaugotuose dokumentuose išlikusių ponų vėlės. Vieną kitoje stalo pusėje prisėdusią kolegę tos besivarstančios durys truputį išgąsdino.
Todėl savaip „į temą“ pasirodė, kai jau Telšiuose, kylant į kalną Luokės gatve, priešais Mažąją bažnytėlę ant automobilio stiklo ėmė barbenti pavieniai lietaus lašai. „Vuo, i Mažuosis bažnyčelis klebuons pakrapiji nu kalna. Mas parvažiūjam, vuo uns krapėj nu kalna“, – šyptelėjo kartu važiavęs mūsų laikraščio redaktorius.
Kaip ten bebūtų, lietaus „pakrapytų“ mūsų jokios piktos dvasios ar mirusių dvarininkų šmėklos nesiginė. Ir nereikia jų bijoti. Geriau nuvažiuoti į Biržuvėnus, pakviesti ten ir kitur mūsų krašte apsilankyti Žemaitijos svečius. Verta. Juk turėsim tik tai, ką patys Telšiuose susikursim.
Leave a Reply