Liepos 13-ąją Žemaitijoje minima Durbės mūšio diena, dažnai dar vadinama Žemaičių vienybės diena. Tai vienintelis kartas metuose, kuomet visas Telšių centras pasipuošia Žemaitijos vėliavomis. Taip buvo ir šiemet. Durbės mūšio dienos paminėjimas Lietuvoje nėra laikomas nacionaline švente, tad šiemet išpuolė darbo diena. Todėl nenuostabu, kad diduma šiai progai skirtų renginių vyko vakare, kuomet miesto centrą nudažė ne tik žemaitiškos vėliavos, bet ir šypsenomis pasidabinę telšiškiai bei miesto svečiai.
Stasys Katauskas
Istorinis kontekstas
XIII a. viduryje mūsų krašte buvo susidariusi grėsminga situacija. Abu Žemaitiją iš šiaurės ir iš pietų supę vokiečių ordinai, jau kontroliavę nemažą dalį dabartinio Lietuvos pajūrio, mėgino žūtbūt susijungti. Tada dar gyvos kuršių ir prūsų tautos vokiečių buvo jau nukariautos, bet dar nepamiršusios anksčiau turėtos laisvės. 1260 metų liepos 13-ąją, surinkę apie aštuonis tūkstančius vyrų, iš kurių maždaug 190 buvo tiems laikams sunkiai ginkluoti riteriai, vokiečiai, kurių pusėje buvo ir Švedijos karalaičio Karolio vedami švedų bei danų kariai, ir jėga į mūšį atvaryti kuršių, prūsų bei estų belaisviai (šių lojalumą turėjo užtikrinti vokiečių nelaisvėje laikomi karių artimieji), stojo prieš dvigubai mažesnes maždaug keturių tūkstančių karių žemaičių pajėgas.
Mūšis vyko netoli Durbės ežero, dabartinėje Latvijos teritorijoje. Žemaičiai pasiekė, kad kova vyktų jiems palankesnėje aplinkoje, kur didesnės priešo pajėgos nebeturėjo tiek daug reikšmės, kiek galima buvo tikėtis. Protingai parinkta taktika, vadų sumanumas ir karių drąsa bei jėga lėmė, kad mūšio eigoje į žemaičių pusę perėjo ir nemaža dalis jėga priverstų vokiečių pusėje kovą pradėti baltų tautų kovotojų. Pirmieji ginklą prieš pavergėjus pakėlė kuršiai, vėliau prie jų ėmė jungtis estų, prūsų kariai. Vokiečių gretose kilo panika. Kova pasibaigė visišku priešų sutriuškinimu. Istoriniai šaltiniai liudija, kad tame mūšyje buvo nukauta apie pusantro šimto sunkiai ginkluotų riterių, žuvo Livonijos ordino magistras Burkhardas fon Hornhauzenas, žuvo kryžiuočiams vadovavęs Heinrichas Botelis, Švedijos princas Karolis ir kiti į mūsų protėvių laisvę kėsinęsi priešai.
Vokiečiams tai buvo katastrofa, žemaičiams – išsigelbėjimas. Pergalė, ne tik apsaugojusi Žemaitiją nuo priešo nelaisvės, bet ir paskatinusi netrukus kilusį didįjį prūsų sukilimą, kuršių bei Saremos salos estų bandymus nusikratyti priešo jungo. Pergalė, daugiau kaip pusantro šimto metų buvusi didžiausiu baltų tautų ginkluotu laimėjimu. Pergalė, prie kurios neprisidėjo su Livonijos ordinu tada bendradarbiavęs karalius Mindaugas. Pergalė, kuri ilgam buvo sustabdžiusi vokiečių veržimasi į rytus, taip leisdama sustiprėti tada dar neseniai susikūrusiai ir kurį laiką kruvinose kovose dėl valdžios skendusiai Lietuvos valstybei. Nenuostabu, kad ši susivienijusių žemaičių jėgą parodžiusi data jau XXI a. pasirinkta minėti kaip Žemaičių vienybės diena.
Šventė
Šventiniai renginiai prasidėjo Durbės vardu pavadintame skvere greta miesto amfiteatro. Čia sveikinimo žodžius tarė Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus, Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Algirdas Žebrauskas, žmogus, kurį drąsiai būtų galima pavadinti ir žemaitiškumo simboliu, Andrius Dacius. Kalbėjo ir Telšiuose išrinktas parlamentaras Martynas Gedvilas. A. Žebrauskas bei A. Dacius keletui žmonių įteikė žemaitiškus pasus.
Po to vyko bene smagiausia šventės dalis – masinis šokis „Gransvers“. Per pastaruosius keletą metų Telšiuose yra susiformavusi ypač graži Liepos 13-osios tradicija – visus miestelėnus įtraukiantis šokis aukščiausioje Respublikos gatvės dalyje, jau nė nebetelpantis į tą aukščiausiąją dalį. Darosi įprasta kasmet „Gransvere“ pasiekti rekordą – didžiausią iki tol Žemaitijos sostinėje vienu metu šokančių žmonių skaičių. Pernykščio rekordo, kuomet Respublikos gatvėje šoko per pusė tūkstančio žmonių, šiemet nepavyko pagerinti. Darbo diena visgi daug lemia. Tačiau ir šiųmetę Liepos 13-ąją keli šimtai vienu metu šokusių telšiškių papuošė miesto centrą.
Durbės mūšio ir žemaičių vienybės dienos paminavojimas baigėsi visai vakare nuūžusiu pagoniško metalo grupės „Ūkanose“ koncertu. Savaip linksma, kad paskutinė jų daina buvo apie samagoną – nelabai žemaitišku pavadinimų, bet vis tiek gerai mūsų krašte žinomą gėrimą.
Tuo šventė ir baigėsi. Reikia manyti, kad tik laiko klausimas, kuomet ši diena bent jau Žemaitijoje bus įtraukta į oficialių nedarbo dienų šventinį sąrašą.
Leave a Reply