Prarėktas balsas

Stasys Katauskas

(Tęsinys. Pradžia Nr. 52)
6.
Kai esi jaunas, tavo svajonės yra naivios ir didelės. Ne viskas, žinoma, tose svajonėse kvaila. Ta svajonių dalis, kuri apie futbolą, irgi nebuvo labai kvaila. Dar paauglystėje stebėdamas, kaip mano šalis tampa laisva valstybe, gerai supratau, kad Lietuvos klubai niekada neturės tiek pinigų, kad galėtų rimtai konkuruoti su didžiųjų lygų komandomis. Bet tai nekėlė liūdesio, neslėgė. Europoje ir dabar yra, ir tada buvo pakankamai pavyzdžių, kuomet silpnus čempionatus turinčios šalys sugebėdavo surinkti stiprias nacionalines rinktines. Ryškiausi tokie pavyzdžiai man buvo Danija, ypač Airija, silpnus klubus, bet gerą rinktinę turinti valstybė. Paauglystės-jaunystės sandūroje ir ilgą laiką po to panašiai įsivaizdavau ir Lietuvos futbolo ateitį.
Toks mąstymas lėmė, kad svarbiausia šalies komanda iš pat pradžių ėmiau laikyti nacionalinę rinktinę. Tikėjau, kad tik ji gali pasiekti tikrai reikšmingų tarptautinių pergalių. Tiesą sakant, tebemanau taip iki šiol, nors dabartinė mūsų viso futbolo būklė artimiausioje įžiūrimoje ateityje leidžia nebent apgaudinėti save einant į stadioną. Bet kitaip ir negali būti. Neisi juk iš anksto laukdamas pralaimėjimo.
Todėl savaip nuostabi yra dabartinė situacija dėl Vyčio tribūnos. Niekada per visą šimtametę Lietuvos futbolo istoriją mūsų šalyje nebūta tokio kokybiško nacionalinės komandos palaikymo, kaip dabar. Nors tai, kaip rinktinė žaidžia ir kokius rezultatus rodo… patylėkime šiuo klausimu.
Pagal galimybes vėl pradėjau bent retkarčiais lankytis Vyčio tribūnoje ir aš. Ne tik Lietuvoje vykstančiuose mačuose, nors tarptautinės išvykos už rinktinę iki šiol telpa ant vienos rankos pirštų. Belgradas, Ryga, Talinas kažkada praeity ir pernykščio rudens Helsinkis kol kas yra viskas. Aišku, pirmiausia tai lemia pokyčiai, nutikę mano gyvenime. Bet šis tekstas ne apie juos.
Kai galvoju apie čia aprašytą kontrastą tarp rinktinės žaidimo bei rezultatų ir to, kiek fanų meilės, širdies ir palaikymo ta rinktinė gauna, kokia gausi pastaruosius keletą metų ta tribūna, į galvą ateina ir kitas kontrastas. Niekada Telšiuose nebuvo tokios geros, tokios stiprios futbolo komandos kaip šiemet. „Džiugas“ dabar iš tikrųjų pajėgus užimti vieną iš pirmų trijų vietų Lietuvoje ir, turint galvoje ribotas klubo finansines galimybes, nežinia, ar greitu laiku bepavyks turėti tokį puikų sezoną. Bet per trejus metus, per kuriuos grįžęs gyventi į gimtąjį miestą lankausi beveik visose „Džiugo“ rungtynėse, dar niekada nemačiau, kad stadionas nuolat būtų tiek tuščias. Du pavyzdžiai, rodantys, kiek daug įvairiausių skirtingų veiksnių, dažnai išvis neturinčių nieko bendra su rezultatais futbolo aikštėse, veikia žmonių ėjimą arba nėjimą į rungtynes.
Ir man tai labai įdomu. Matyti ir socialinį futbolo veidą, pačiam būti to dalimi. Juk kiekviena, net mažiausia tikrų fanų grupuotė pirmiausia yra žmonių bendruomenė. Savita, su savomis vidinės raidos realijomis. Tokia mikrovisuomenė. Kai kurios tokios mikrovisuomenės pasiekia daugiau, sparčiai auga ir tobulėja. Kai kurios stagnuoja dešimtmečiais. Kai kurios, sakytum, išsprogsta, sužydi trumpam lyg koks augalas ir nuleipsta. Kai kurios tiesiog išsivaikšto.
Tuos skirtumus tik labai menkai veikia palaikomų komandų sportiniai rezultatai. Jei būtų priešingai, tarkim, „Sūduvos sakalai“ (Marijampolės „Sūduvos“ fanai) būtų daug gausesni ir stipresni už, pavyzdžiui, „Dzūkų tankus“ (Alytaus „Dainavos“ ultrų judėjimas). Bet yra atvirkščiai, nors futbolo aikštėje alytiškių rodomi rezultatai net arti nėra to, ką pastarąjį dešimtmetį laimėjęs turi Suvalkijos sostinės klubas.

7.
Telšiuose ta „Džiugo“ fanų mikrovisuomenė labai savita, o vienu aspektu unikali tarptautiniu mastu. Bent jau aš nei Lietuvoje, nei už jos ribų nežinau jokios kitos aktyvių fanų bendruomenės, kurios labai didelę dalį sudarytų žmonės, kurių amžiaus vidurkis viršija penkiasdešimt metų. Pavienių tokio amžiaus žmonių, žinoma, būna. Būna ir reikšmingos judėjimui penkiasdešimtmečių grupelės, savotiški tribūnos patriarchai. Bet kad tokie sudarytų gerus 80-90 procentų viso judėjimo… O Telšiuose sudaro. Ir tai yra kartu papildoma tribūnos spalva, stiprybė. Tuo pat metu ir silpnybė.
Yra „Džiugo“ fanų judėjime ir daugiau savitų bruožų. Apskirtai dabartinė lietuviško futbolo fanscena, nesiimu spręsti, ar geresnė nei XXI amžiaus pradžioje, bet tikrai įvairesnė. Anuomet, viena vertus, būta tam laikui ryškaus pakilimo. Gana gausų organizuotą palaikymą kurį laiką turėdavo beveik visos A lygos komandos (dabar taip nėra). Kita vertus, ano laikotarpio lietuvišką fansceną galima trumpai apibūdinti maždaug kaip Vilniaus „Žalgirio“ fanų judėjimas „Pietų IV-ą“ ir daug jo kopijų kituose miestuose. Šiandien įvairiau, o ir legendinė Vilniaus firma nebėra Lietuvoje nei gausiausia (gausumu aplenkė dvi krepšinio grupuotės), nei taip akivaizdžiai madas diktuojanti kaip anuomet. Visgi „Pietų IV-os“ jėgą buvo galima pajusti pernykštėje Vilniaus „Žalgirio“ ir Vilmos Venclovaitienės skyrybų istorijoje. Tačiau kodėl šioje esė aš tiek minavoju ne tik „Džiugą“, bet ir Vilniaus „Žalgirį“?

8.
Sugrįžkim į pirmą mano vilnietišką rudenį, į 1998-uosius. Legendiniame Vilniaus stadione tą rudenį apsilankiau ir Lietuvos čempionato rungtynėse. „Žalgiris“ žaidė prieš Gargždų „Bangą“. Nesiimu tvirtinti, ar tikrai taip, bet man atrodo, kad 1998-aisiais dar nebuvo nė tos gargždiškių skanduotės „kas laimės…“, nė tigrų judėjimo (tigrais vadinami Gargždų „Bangos“ fanai). Bent jau nepamenu, kad į Vilnių atvykę gargždiškiai tada būtų turėję kokį palaikymą. Nuėjau į Pietų IV-ą. Eiti teko vienam, Lietuvos pirmenybės naujai besiformuojančiame tuometės mano studentiškos aplinkos rate nieko nedomino. Atrodė, bus įdomu gyvai iš arti pažiūrėti, kaip ten kas toj fanų tribūnoje.
Bet iš tikrųjų buvo nyku. Sektoriuje tą irgi vėsoką vakarą buvo gal penkiasdešimt kiek išsibarsčiusių žmonių. Dauguma su šalikais, bet didesnė pusė didumą laiko sėdėjo ir šnekučiavosi. Tribūnoje šlaistėsi keli girti žmonės. Apie dvidešimt stovėjo ir palaikė komandą. Daugiausiai skanduotėmis, viena kita daina. Protarpiais suskambėdavo visai neblogai. Bet reguliariai kildavo ginčų, mat sėdintieji ir šnekantieji tarpais tiek pagarsėdavo, kad dainuojantieji atsigręžę imdavo priekaištauti. Aš ten niekam, žinoma, nerūpėjau. Supratau, kad saugu, niekas nepriekabiaus. Bet nebuvo jauku. Ir nebuvo nė trupučio įdomu. Pats futbolas vyko beveik tuščiame stadione, jei gerai pamenu, vilniečiai laimėjo rezultatu 3:1.
Toks buvo pirmas apsilankymas gyvai Vilniaus „Žalgirio“ mače. Kadangi svarbiausia rodėsi rinktinė, „Žalgiris“ jau nebebuvo ta stebuklinga dar vaikystėje pamilta komanda. Tiesa, visai be pėdsako pranykti sentimentai sostinės klubui negalėjo. Laikraščiuose, o kai kada ir televizijos transliacijose sekdamas Lietuvos pirmenybes, palaikiau „Žalgirį“ ir 1993-iais kovose prieš Mažeikių „Romar“ (visa mano Telšių aplinka buvo už mažeikiškius, nes ten žaidė Vidas Dančenka), ir 1995-1996 m. „Žalgirio“ kovose prieš Kauno „Inkarą-Grifą“ (kauniečių gretose žaidė telšiškis Arūnas Mika). Tiesa, telšiškis žaidė ir Vilniaus „Žalgiryje“. Tas telšiškis Andrius Tereškinas. Bet ne iš gimtojo miesto kilę futbolininkai lėmė mano simpatijas. Visgi, po pirmo apsilankymo nacionalinio čempionato rungtynėse Vilniuje, eiti į „Žalgirio“ stadioną ne per rinktinę ilgą laiką nemačiau reikalo.
Su laiku tai pamažu keitėsi. Buvau stadione, tiesa, ne ultrų tribūnoje, kada „Žalgiris tiems laikams vienintelį kartą buvo tapęs šalies čempionais keistame tik pavasario ratą vykusiame čempionate, kuomet buvo kvailai sugalvota kurį laiką žaisti rudens-pavasario ratais. Tąkart vienintelį sykį mačiau tą dar sovietiniais laikais siūtą žaliai baltą audeklą, uždengiantį visą tribūną. Prieš rungtynes juo buvo uždengtas tuščias gretimas sektorius, bet mačo gale po juo lindo vilniečiai fanai ir bent iš dalies sukūrė gyvos banguojančios vėliavos įspūdį.
Kad žaliai baltam sostinės klubui vėl darausi neabejingas, pirmąsyk supratau kažkurią 2001-ųjų dieną stadione, kuomet suvokiau, kad nuoširdžiai ir iš tikrųjų džiaugiuosi „Žalgirio“ įvarčiu į Panevėžio „Ekrano“ vartus, kad noriu pergalės, kad man ne tas pats, kaip pasibaigs tos rungtynės. Vis dėlto, praėjo dar visi metai, kol pasiskolinęs iš kambarioko D. Petrošiaus žalius marškinėlius, vėl nuėjau į ultrų tribūną Lietuvos pirmenybėse. Mačas prieš FBK Kauną baigėsi 2:2. Tribūna atrodė labai pasikeitusi. Apie šimtas stovinčių ir visas rungtynes darniai dainuojančių žmonių, tikra mane apėmusi emocija. „Jau kaip saviškis ten buvai“, – šyptelėjo Donatas, kai grįžęs grąžinau jam marškinėlius. Tačiau rinktinė tebebuvo svarbiau.

9.
2002-ųjų ruduo ir buvo tas laikas, kuomet pradėjau reguliariai važinėti į futbolą. Tiesa, važinėdavau iš Telšių į rinktinės mačus, mat po bakalauro studijų metams, kol įstojau į magistrantūrą, buvau grįžęs į Telšius. Esu kitoje esė aprašęs momentą, kaip tų metų rudens pradžioje kiek liūdnai stebėjau, kaip tuomet į antrąją lygą nusiritęs „Mastis“ šiaip taip nugali Kelmės „Kražantę“.
Tokius įspūdžius gerokai pranoko kelionės į Kauną, kur tais laikais, kaip ir dabar, žaidė nacionalinė rinktinė. Nakvynės pas draugus dieną prieš rungtynes kažkokioj Karoliniškių katilinėje Vilniuje (gyvenimą toje katilinėje savo esė „Kaip gyventi negalima“ yra aprašęs poetas D. Petrošius), autostopas į Kauną, porungtyninės nakvynės Šilainiuose pas, deja, jau amžiną atilsį Tadelį. Kažkoks nežinia kaip futbolo bendrakeleiviu ir ultrų sektoriaus bičiuliu tapęs skinhediškų pažiūrų panevėžietis, kurį ilgą laiką laikiau vilniečiu, keista kaip tokių pažiūrų žmogui pravarde „Žydas“. Valandų valandos laukimo Kaune, kol dar anksti eiti į stadioną, senamiestis jau išvaikščiotas ir belieka stebėti, kaip Laisvės alėja ratais vaikšto merginos, tų laikų Kaune dažniausiai išsipuošusios lyg į gimtadienį arba atvirkščiai, pabrėžtinai kitaip apsirengusios. Tada, vienintelį iki šiol kartą, gyvai aplankytas ir apžiūrėtas Pažaislis, autostopas kitą dieną po mačo į Telšius. Ir, žinoma, futbolas. Draugiškos rungtynės prieš Izraelį. Ir oficialūs Lietuvos mačai su pasaulio vicečempione Vokietija (prieš rungtynes būta veiksmo mieste, kurį pražiopsojau). Ir su Farerų salom.
Pastarajame mače taip pat būta veiksmo, tik tąkart tribūnoje tas veiksmas kilo iš policijos pusės (taip, 2002-ųjų rudenį per rungtynes stadione dar būdavo ne apsaugos firmų, o policijos pajėgos). Nežinau dėl kokių priežasčių, bet rungtynių metu mums bedainuojant savo dainas, Kauno policininkai buvo įsiveržę į sausakimšą sektorių, švaistydamiesi bananais ir kumščiais. Žinoma, sulaukdami ir smūgių atgal. Pamenu, griuvinėjančių žmonių masės buvau nuneštas keliomis eilėmis aukščiau, nors iki šiol nesuprantu, kaip taip įmanoma. Gerai, kad toje maišalynėje tada niekas neiškrito iš tribūnos, kuri Kaune ir tada buvo aukštai. Geri buvo laikai.

10.
Pirmąją savo išvyką už Vilniaus „Žalgirį“, tiesa, tik dar po kelių metų, pradėjau savarankiškai. Reisiniu autobusu nuvažiavau į Panevėžį. „Ekranui“ rungtynes vilniečiai tada pralaimėjo 0:2. Bet man ta išvyka įsiminė. Per pertrauką Storas priėjęs paklausė, kaip atvažiavau ir su kuo planuoju grįžti. Kai kažką pradėjau šnekėti apie autobusą, jis nutraukė ir pasakė „važiuosi su Babsu“. Taip ir grįžom. Už vairo Saimonas, šalia jo – mergina, mes su Babsu gale. Babsas (tikrasis vardas Vilandas Butkevičius), deja, vėliau tą patį sezoną rudenį su dar dviem jaunuoliais žuvo autoavarijoje kelionėje iš futbolo rungtynių Kaune.
Tą sezoną išvykų, tarp kurių buvo ir dvi tarptautinės, jau buvo daug. Pačioje Vilniaus ultrų bendruomenėje kokių artimesnių draugų tribūnoje aš neturėjau, tebebuvau naujas žmogus. Visgi būrelis, kurį sudarė Pciolka, Gipsas, Nežiniukas, Gabalas ir dar keletas vaikinų, iš pat pradžių leido pasijausti saviškiu. Draugiškas atrodė visas judėjimas, nors jame jau tada buvo pradėjusios kilti vidinės diskusijos. Pciolkos chebra žavėjosi visokiom „Burberry“ firmos languotomis kepurėmis ir kitokiais įvaizdiniais dalykais. Madomis Lietuvoje, ko gero, sklindusiomis iš rusakalbės interneto erdvės, anuomet, tiesa, gana plačiai plitusiomis po visą rytinę Europą.
(Bus daugiau)