Prarėktas balsas

(Tęsinys. Pradžia Nr. 52, 53)

11.
Ką vadinti futbolo fanu, ne taip paprasta apibrėžti. Daugeliui žmonių nuoširdžiai rūpi įvykiai aikštėje ir tai, kuo komanda gyvena ne rungtynių metu, bet nėra jokio poreikio garsiai tą reikšti varžybose. Tokie žmonės domisi palaikomo klubo tikrove, svarsto, kuriuos žaidėjus konkrečiame mače treneris leis į aikštę, renka statistiką, mačo metu įdėmiai stebi varžybas, viduje tyliai sielojasi arba aptarinėja aikštėje nutikusias situacijas su tribūnos kaimynais. Yra, rodos, Vaclovo Jurkaus, praeityje garsaus vartininko pasakymas, kad reikia mylėti futbolą, o ne save futbole. Ne sykį esu pagalvojęs, kad čia aprašytieji, pavadinkim, oldskūliniai fanai taip ir daro. Myli būtent futbolą, o ne save jame.
Tačiau tokie fanai stadione negali sukurti šventės, kurią sukuria ultros, propaguojantys kitokį palaikymo stilių. Oldskūlinis fanas į stadioną eina žiūrėti rungtynių, futbolas jam pirmiausia tai, kas dedasi aikštėje. Pats save toks fanas suvokia kaip rungtynių žiūrovą. Ultra į stadioną eina ne tiek žiūrėti rungtynių, kiek palaikyti savo komandos, futbolas jam – įvykis, reiškinys, kuriame svarbu viskas, kas vyksta stadione. Kitaip tariant, ir tai, kas vyksta tribūnose, o atskirais atvejais gali būti svarbu ir kas tą dieną apskritai bus mieste. Todėl ultroms ne tas pats, kaip iš šalies žiūrisi, kaip skamba aktyvi tribūna, o jei kitoje stadiono pusėje yra tokių pat varžovų gerbėjų, svarbu būti geresniems už juos. Oldskūliniai fanai ne rungtynių metu analizuoja žaidimą, sezono eigą, kokius nors dalykus varžovų komandose, tačiau į rungtynes eina paprastai negalvodami apie tai, kas bus tribūnose. Ultros be šito dar analizuoja palaikymą, ruošiasi jei ne visiems, tai bent daliai mačų, iš anksto planuoja bendrus sprendimus, ką tribūna darys rungtynių pradžioje ar kuriuo nors žaidimo metu.
Todėl ultrų sektoriai žymiai labiau organizuoti, juose irgi daug kas gaivališka, bet gerokai mažiau chaoso. Ten, kur paprasti žmonės arba apskritai nekuria jokio palaikymo, arba bando ką nors skanduoti, daug betvarkės, nes žmonės, net norėdami, apsižiūri, kad nemoka, ar iš viso negirdi dainų ar skanduočių žodžių, nežino, kada prie kurios ką nors šaukiančios grupelės prisijungti. Net ir beužsikabinantį skandavimą iš karto nutraukia reakciją į kokį nors įvykį aikštėje. Ką bekalbėti, kad daugeliui apskritai nerūpi palaikymas arba palaikymu laikoma „pastaugti ant teisėjų“.
Ultros daugiau mažiau darniai, koordinuotai dainuoja vienu metu visi tą patį. Todėl ir nedidelė 10-20 žmonių grupelė dėl šito perrėkia šimtus kartų didesnį kiekį paprastų žiūrovų, kad ir kokį netvarkingą triukšmą dalis pastarųjų bekeltų. Ką bekalbėti, jei darniai dainuojančių ultrų būna šimtai. O jei, kaip daug kur užsienio stadionuose, prie jų bent retkarčiais prisijungia ir paprasti sektoriai, skruzdės ima bėgioti per nugarą nuo galingo dainavimo. Lietuvoje tokio prisijungimo neturime iki šiol.
Bet situacija po truputį keičiasi. Gera ankstesnių laikų iliustracija man yra įstrigęs epizodas iš 2006-ųjų rinktinės mačo Kaune prieš Škotiją. Iš Vilniaus mūsų į rungtynes tada pajudėjom pilnas autobusas. Kai jis parkavosi netoli Dariaus ir Girėno stadiono, pamatėm, kad kartu į rungtynes iš Vilniaus atvažiavo dar penki ar šeši iki tol kelias dienas sostinės baruose ūžusių škotų autobusai. Mūsų – tik autobusas. Iš viso rungtynėse, kuriose Darius Miceika įmušė gražiausią visų laikų Lietuvos rinktinės įvartį, buvo keli tūkstančiai varžovų gerbėjų. Pamenu, stovėjau tada prieš mačą, žiūrėdamas į prie stadiono vartų besibūriuojančią škotų minią, kai kažkas šalia tarstelėjo, „o kad pas mus tokių fanų būtų“. Prisiminiau savo paties čia aprašytus, tada dar tik kelių metų senumo priešrungtyninius įspūdžius. Ir pagalvojau, kad pas mus iš tikrųjų yra geresnių fanų už į Lietuvą atvykusius škotus. Bet mažai, nes dauguma lietuvių tokie, kaip tą ištaręs žmogus, į futbolą teateinantys tik kartą-du per metus, o ir atėję neprisijungiantys prie aktyviųjų.
Praėjus dvidešimčiai metų nuo to epizodo, Lietuvoje turime sąlyginai aktyvią centrinę tribūną Marijampolėje, dažnai sukuriančią daugiau šventės pojūčio nei „Sūduvos sakalai“, turime „Žaliai baltą Vinių“, turime kažką nepriklausomai nuo savo ultrų mėginančių skanduoti gargždiškių. Dar turime reguliarius bandymus išjudinti Vilniaus ir Kauno stadionų žiūrovus, į kuriuos ramesni sektoriai retkarčiais atsiliepia. Toli iki olandų, švedų ar vokiečių. Bet vis žingsnelis į tą pusę.
Telšiuose turime situaciją, kai net didelės dalies aktyviajame sektoriuje esančių žmonių dažniausiai nepavyksta išjudinti. Ką bekalbėti apie žiūrovus kituose sektoriuose, kurie vos nuaidėjus finaliniam teisėjo švilpukui, skuba palikti stadioną. Bet apskritai dabartinis „Džiugo“ fanų judėjimas yra kažkas per vidurį tarp čia aprašytų oldskūlinio ir ultrų požiūrių į komandos palaikymą. Tačiau prie jo dar sugrįšime, o iki tol truputis bendresnio konteksto apie sportines subkultūras.

12.
Ultrizmas, kuriam gerokai mažiau tinka V. Jurkaus pasakymas apie tai, kad reikia mylėti futbolą, o ne save jame, pačiam futbolui suteikia labai daug papildomo žavesio. Bet jis ne vienintelė pasaulio stadionuose ar jų paunksmėje gyvuojanti subkultūra. Yra britiškas palaikymo stilius, pamažu mutuojantis į ultrizmą, yra Pietų Amerikos bara bravas, milžinišką pakilimą išgyvenantys Maroko ir kitų šiaurės Afrikos šalių ultros (kokio ilgumo, turinio ir muzikinio sudėtingumo tekstus tūkstančiai žmonių per rungtynes ten darniai dainuoja), europiečiams iš viso neįprasti tribūnų garsai juodojoje Afrikoje. Yra ir įvairiais pavadinimais įvardijami futbolo chuliganai. Grupuotės, neretai iš viso nevaikštančios ar ne visada vaikštančios į rungtynes, bet ieškančios galimybių pasimušti su tokiomis pat oponentų grupuotėmis, pozicionuojančiomis save, kaip kito klubo kompaniją. Bet ką su futbolu bendro turi tikrieji futbolo chuliganai, aš nežinau. Greičiausiai tik pretekstą muštis.
Lietuvos futbole tokių išgrynintų, būtent išskirtinai į smurtą orientuotų grupuočių niekada nebuvo. Užsienyje… nesiimu spręsti, ar tebėra taip dabar, bet prieš gerus dvidešimt metų tokių daug būta Lenkijoje, Rusijoje, kažkiek ta kryptimi mutavo daugiausia rusakalbė iš Ventspilio kilusio Molodojaus (tikrasis vardas Aleksandrs Jefimovs) kurta grupuotė Latvijoje, kur bet kurios pakraipos sporto aistruolių judėjimai visada buvo ir tebėra daug menkesni nei Lietuvoje. Man atrodo, kad anuomet susižavėję languotomis „Burberry“ kepurėmis ir kitokiais tam tikrų prekinių ženklų rūbais „Pietų IV-os“ vaikinai, bent kai kurie, pasvajodavo apie posūkį į labiau chuliganišką pusę.
Šios mados anuomet sklido per tada populiarius internetinius fanų forumus. Kažkiek veikė filmas „Green street hooligans“, dar keli panašaus turinio filmai. Priešingai nei klubo atributika besipuošiantys ultros, tikrieji futbolo chuliganai Vakarų šalyse stengėsi savo išvaizda neišsiskirti iš minios. Tačiau rytų europiečiams, ypač posovietinėje erdvėje, imponavo minėtame filme ir kitokioje internetu plitusioje vaizdinėje medžiagoje matytas aprangos stilius, nors mūsų regione anuomet tai dar tebebuvo brangūs, ne kiekvienam įperkami garsių prekinių ženklų drabužiai. Tad posovietinėje erdvėje nutikdavo kaip tik priešingai. Net ir didžiuosiuose miestuose aiškiai futbolo chuliganų stiliumi besižavintieji kaip tik išsiskirdavo iš daugumos. Tik Lietuvoje tą anuomet mažai kas suprato.
Visgi, futbolo chuliganizmas mūsų krašte neprigijo. Ir tai taip pat įdomu. Ne kaip reiškinys pats savaime, o kaip bendresnė sportinių subkultūrų mozaikos dalelė. Kodėl vienose šalyse viskas susiklosto vienaip, kitose visai priešingai? Ar iš viso yra kokios bendresnės, globalesnės tendencijos? Ir kodėl Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra palyginti toli nuo to, kas dedasi daugumos likusių žemyno šalių stadionuose? Galiausiai, kodėl jauni žmonės Gargžduose, Alytuje, Marijampolėje ar dvejuose didžiausiuose miestuose sudaro didelę aktyvių fanų dalį, o Telšiuose ar Šiauliuose priešingai. Priešingai tiek, kad kai kuriuose mačuose iš tikro jaunų žmonių tarp aktyviųjų iš viso nebūna?

13.
Kiek pastebiu, Lietuvos sociologai ar kiti visuomenės tyrinėtojai sportu, kaip socialiniu ar antropologiniu reiškiniu beveik nesidomi. Įtariu, šia tema menkai ką teišmano. Iš dalies logiška. Sporto aistruolių judėjimai šalyje negausūs, bent kiek gausesni, išskyrus „Pietų IV-ą“, dar palyginti trumpai tegyvuoja. Patys sportinių subkultūrų terpės nariai, neišskiriant nė manęs, neišvengiamai linkę kiek romantizuoti, mitologizuoti sporto aistruolių pasaulį, net jei sąmoningai to ir nesiekia. Bet apskritai turime situaciją, kuomet didžioji dalis visuomenės dorai nė nežino, kas tie futbolo ar krepšinio fanai, kodėl ir ką jie veikia rungtynėse. Didžioji dalis visuomenės ir nevaikšto į rungtynes. Ne tik futbolo. Vadinamosios antrosios religijos irgi. Todėl ir „trys milijonai trenerių“ iš tikrųjų tėra tik „trys milijonai sofos ekspertų“. Ir net gerokai mažiau nei trys milijonai. Tuo nuostabiau, kad daugėja žmonių, vis įsiliejančių į aktyviųjų futbolo aistruolių gretas. Ir nebūtinai nuo vaikystės ar paauglystės. Kas juos atveda į Lietuvos stadionus?
Įvairiausi motyvai. Daugumą, žinoma, futbolo grožis. Bet tarp „Džiugo“ aistruolių, ypač tarp moterų, kai kuriuos žmones į tribūnas atveda futbolo treniruotes pradėję lankyti vaikai, pamažu į stadionus pritraukiantys savo tėvus, ypač motinas. Iš dalies taip susikūrė ir dabartinis „Džiugo“ fanų judėjimas, savo prigimtimi nelabai ką bendra turintis su tuo, kaip gimė lietuviški ultrų judėjimai.
Į tribūnas žmones vilioja ir nuotykio pojūtis. Prieš keletą metų gyvendamas Nyderlanduose, kurį laiką turėjau bendradarbį Martyną. Kaunietį, savo laiku buvusį FBK „Kauno“ ultra. Martynas pasakojo dorai nežinąs nė kas yra nuošalė, bet kai atsitiktinai pradėjo domėtis tuo, kas prieš maždaug pora dešimtmečių dėdavosi Lenkijoje, į dabar nebeegzistuojančio Kauno klubo fanų judėjimą buvo įsitraukęs norėdamas, kad tokio gyvenimo būtų daugiau ir Lietuvoje.
Ringaudu save vadinančiam telšiškiui, jau kurį laiką gyvenančiam Kaune, buvimas „Džiugo“ fanu yra būdas toliau jaustis žemaičiu, telšiškiu. Ringaudas savaip legendinis, visuotinai mylimas tarp kitų „Džiugo“ aistruolių. Kartu nuolat draugiškai patraukiamas per dantį. Kartais į kai kurias „Džiugo“ rungtynes iš Kauno atvažiuojantis dviračiu. Toliausia tokia jo dviratinė išvyka buvo užpernai, į taurės mačą Ukmergėje, į kur minti iš Laikinosios sostinės reikia daugiau kaip septyniasdešimt kilometrų. O dar tuo dviračiu ir grįžti į Kauną po mačo reikėjo. Iš viso apie 150 km į abu galus ir beveik visa darbo diena važiavimo. Na, bet pasistiprindamas alumi, pakeliui dar kažkur prie Jonavos nusimaudęs vaikinas įveikė tą atstumą. Tiesa, į rungtynes atmynė tik besibaigiant pirmajam kėliniui.
Yra ir daug kitokių kelių, atvedančių žmones į aktyvią tribūną. Žinoma, yra ir tūkstančiai futbolą mylinčių, bet į aktyvias tribūnas taip ir neateinančių lietuvių.

14.
Stovėdamas stadione tarp kitų „Džiugo“ fanų, daugybę kartų mintyse esu klausęs savęs, kam man to reikia? Užpernai tarp įprastai sėdinčių klubo aistruolių, dažniausiai stovėdavome dviese. Aš ir būgną mušantis Linys. Varniškis, vyresnis už mane. Kadaise, dar sovietiniais metais mokęsis Vilniuje, ėjęs į žaliai baltą tribūną, kuomet ši dar nebuvo apsistojusi legendiniame sektoriuje. Pasakojęs man, kaip mama ar močiutė tada jam mezgė žaliai baltą šaliką (kiek, vis dėlto, daug Vilniaus šioje esė ir apskritai visame Lietuvos futbole).
To 2024-ųjų sezono, kuris tarp „Džiugo“ fanų man buvo pirmasis, paskutinėse rungtynėse stovėjom jau devyniese. Nuo šio mačo jau antrus metus stovinčiųjų „Džiugo“ tribūnoje būna bent keli-keliolika žmonių. Palaikymą jau mažiausiai trečius metus iš eilės (nežinau tiksliai, gal ir ilgiau), klubas turi visose be išimties oficialiose „Džiugo“ rungtynėse, kad ir kur jos bebūtų. Ir nors tas palaikymas tikrai ne visada būna pavykęs, jis būna. Man atrodo, kad dažnu atveju mes nacionalinio čempionato pirmenybėse niekuo nenusileidžiam Gargždų ar Marijampolės ultroms, kartais juos ir pranokstam. Ypač išvykų mačuose, jei lyginsime savose išvykose kuriamą mūsų ir jų palaikymą.
Bet namų rungtynėse dauguma vis dar sėdi. Dauguma vis dar tyli arba tik retkarčiais prisijungia prie mūsų dainų ir skanduočių. Ir, tiesą sakant, gerai suvokiu, kad tie tribūnos kaimynai ir toliau sėdės ir tylės. Oldskūliniai fanai, žmonės, ateinantys tiesiog pažiūrėti, kaip žaidžia visą gyvenimą jų tyliai palaikoma Telšių miesto komanda.

(Bus daugiau)