Demografiniai pokyčiai ir švietimo tinklo pertvarka Telšių rajone paliko gilų pėdsaką – dešimtis tuščių arba tik iš dalies naudojamų mokslo paskirties pastatų. Kažkada juose skambėjo vaikų juokas ir į pamokas kvietę skambučiai, o šiandien Savivaldybė priversta sukti galvą, ką daryti su tūkstančiais kvadratinių metrų ploto? Viena vertus, šie pastatai reikalauja nuolatinės finansinės priežiūros, kita vertus – jie turi potencialo tapti bendruomenių, kultūros ar net verslo traukos centrais. Kokią realią situaciją turime rajone, kiek kainuoja išlaikymas ir kokia ateitis laukia pastatų, kuriuose kadaise veikė mokyklos?
Stasys Katauskas
Skaičiai ir geografija: kur tuščių mokslo sienų daugiausia?
Šiuo metu Savivaldybei nuosavybės teise priklauso 16 buvusių mokyklų pastatų (ar jų dalių), kurie jau nebeatlieka savo tiesioginės funkcijos. Žvelgiant į rajono žemėlapį, didžiausia tokių objektų koncentracija pastebima Degaičių seniūnijoje – čia Savivaldybės balanse yra net 4 objektai (trys pastatai Eigirdžių miestelyje ir vienas Degaičių kaime). Po kelis pastatus taip pat stūkso Varnių, Ryškėnų bei Nevarėnų seniūnijose.
Kiti objektai išsibarstę po visą rajoną. Jų galima rasti Luokės, Gadūnavo, Viešvėnų, Upynos seniūnijose bei pačiame Telšių mieste.
Gera žinia ta, kad didžioji dalis tokių pastatų neliko visiškai užmiršti. Daugeliu atvejų Savivaldybei pavyko bent iš dalies pritaikyti patalpas vietos gyventojų poreikiams. Dažniausiai senosiose mokyklose įsikuria kaimo bendruomenės, viešosios bibliotekos ir medicinos punktai (PSPC). Kai kurie objektai šiuo metu išnaudojami itin efektyviai. Telšių mieste (S. Daukanto g. 17) buvusios mokyklos pastatas (per 2 500 kv. m) nuo rugsėjo bus visiškai užimtas – jame veikia Profesinio mokymo centras, o rudenį, kol tikrajame pastate vyks kapitalinė renovacija, čia įsikurs dalis Telšių „Džiugo“ gimnazijos. Degaičių kaime: iš 1 042 kv. m ploto net 860 kv. m užima bendruomenė, darželis ir savo patalpas turintys šauliai. Lieplaukėje, Džiuginėnuose ir Rūdupiuose buvusių mokyklų pastatai yra 100 proc. pritaikyti naujoms funkcijoms – čia veikia vietos bendruomenės bei Telšių jaunimo centras.
Visgi daugeliu atvejų pastatai išnaudojami tik fragmentiškai. Pavyzdžiui, Upynoje iš 1 408 kv. m ploto kultūros centrui ir bendruomenei reikalingi tik 200 kv. m. Nerimdaičiuose, Baltininkuose, Mitkaičiuose ir Janapolėje didžiuliai pastatų plotai taip pat stovi tušti, o gyvybė verda tik mažesnėje jų dalyje.
Siekdama sumažinti naštą, Savivaldybė dalį patalpų nuomoja. Štai Mitkaičių kaimo bendruomenė nuomojasi net 432 kv. m plotą, Eigirdžių bendruomenė – apie 106 kv. m. Tarp nuomininkų galima išvysti ir verslo gigantus – bendrovė „Telia Lietuva“ nuomojasi nedidelius technologinius plotus Nerimdaičiuose bei Upynoje.
Išlaikymo kaina ir avarinė būklė
Kiekviena tuščia erdvė Savivaldybei yra finansinė našta. Nenaudojamų pastatų minimaliam išlaikymui – apsaugai, aplinkos tvarkymui, būtiniausiems priežiūros darbams ir avarinės būklės prevencijai – biudžete kasmet numatoma apie 20 tūkst. eurų.
Faktinės išlaidos kasmet banguoja. Telšių rajono savivaldybės administracijos pateiktais duomenimis, 2024 m. tam prireikė 19,6 tūkst. eurų, 2025 m. – 7,5 tūkst. eurų, o šių metų daliniai skaičiai jau siekia 11,2 tūkst. eurų.
Nors lėšos naudojamos tik pagal faktinį poreikį, kai kurių pastatų techninė būklė yra tokia prasta, kad minimalių investicijų nebepakanka. Dalies objektų nusidėvėjimas jau kelia realų pavojų aplinkiniams. Savivaldybės taryba yra priėmusi sprendimus dėl kai kurių pastatų nugriovimo, tačiau darbai stringa dėl finansų – griovimo darbai planuojami atsargiai, prioritetą teikiant didžiausią riziką žmonių saugumui keliantiems pastatams. Tačiau kodėl buvusių mokyklų patalpos atskirais atvejais lieka tuščios?
Savivaldybės specialistai išskiria tris pagrindines priežastis, kodėl vietos valdžiai toks turtas tampa prakeiksmu, o ne palaiminimu. Tai pernelyg didelis buvusių mokyklų plotas ir nusidėvėjimas: Pastatai statyti sovietmečiu, jie dideli, neekonomiški. Norint juos pritaikyti šiandienos poreikius atliepiančiai veiklai, reikalingos milžiniškos pradinės investicijos, o vėlesni šildymo bei išlaikymo kaštai gąsdina potencialius naudotojus. Kita priežastis – statinių lokacija. Ne visi objektai domina verslą ar organizacijas. Atokiose vietovėse mažėja gyventojų skaičius, prastėja susisiekimas, todėl ten tiesiog nėra paslaugų poreikio. Savo daro ir biurokratiniai pančiai. Savivaldybė negali turto perleisti „tiesiog susitarus“. Teisės aktai įpareigoja atlikti ilgus ir sudėtingus procesus: turto vertinimą, dokumentų rengimą, paskirties keitimą, viešųjų aukcionų ar konkursų organizavimą. Tai reikalauja laiko ir papildomų finansinių sąnaudų.
Galimos išeitys
Teisiškai Savivaldybė turi kelis kelius, kaip elgtis su šiuo turtu. Pagrindinė ir efektyviausia priemonė, kai pastato nebeįmanoma pritaikyti visuomenės poreikiams – jo pardavimas viešojo aukciono būdu. Tai leistų ne tik atsikratyti išlaikymo naštos, bet ir papildyti rajono biudžetą bei perleisti turtą į privataus verslo rankas, kuris galėtų pasiūlyti drąsių idėjų. Tačiau pasakyti lengviau nei padaryti, ypač kai kalba eina apie atokiuose kaimuose stovinčius prastos būklės pastatus.
Visgi, buvusių mokyklų pastatų problema pati neišsispręs. Reikalingas racionalus, skaičiavimais grįstas ir drąsus Savivaldybės tarybos požiūris. Saugoti ir investuoti verta tik į tai, kas turi realią ateitį, o likusį turtą reiktų stengtis kuo greičiau perleisti rinkai arba utilizuoti, kol jis netapo grėsme rajono gyventojams. Kai kur, galbūt, atskiras institucijas, tokias kaip biblioteką ar medicinos punktas, tikslinga būtų sutelkti viename buvusios mokyklos korpuse, likusią pastato dalį konservuojant arba parduodant. Padėtų ir glaudesnis bendradarbiavimas su socialiniu verslu bei nevyriausybinėmis organizacijomis, teikiant lengvatines sąlygas tokioms organizacijoms, kurios tuščiose erdvėse galėtų kurti senjorų dienos centrus, vaikų stovyklavietes ar amatų dirbtuves.
Patraukli išeitis galėtų būti ir pastatų paskirties keitimas į gyvenamąją. Rajone trūkstant socialinio būsto ar erdvių jaunoms šeimoms, dalis pastatų, atlikus kapitalinį remontą, kai kuriose geresnį susisiekimą su Telšiais ar Varniais turinčiose seniūnijose, galėtų virsti gyvenamosiomis patalpomis. Tokių pavyzdžių, kuomet buvusios kaimo mokyklos virsta patraukliais šiuolaikiškais butais, Lietuvoje jau yra. Galėtų taip būti ir mūsų rajone.
Tačiau tam reikia mažiausiai dviejų sąlygų – didesnio Savivaldybės suinteresuotumo ir komercinio intereso statybų bendrovėms. O jis atsiras tada, kuomet bus galima prognozuoti, kad verslui neteks ilgai laukti ir spėlioti, ar bus išpirkti nauji butai, tarkim, Mitkaičiuose.
Leave a Reply