Pasibaigus ledynmečiui, maždaug prieš 10 tūkst. metų Lietuvoje pasirodė ir pirmieji žmonės. Praėjo dar keli tūkstančiai metų ir jie paliko bent kol kas žinomus seniausius kapus ir gyvenvietes Lietuvoje, ir, įstabiausia, Telšių rajono teritorijoje – prie Biržulio ežero. Šių Lietuvos istorijai svarbių atradimų autorius – profesorius Adomas Butrimas.
Alvydas Ivoncius
Tyrinėjimams skirta gausi literatūra
A.Butrimo vadovaujamų ekspedicijų tyrinėjimai aprėpė mezolito (prieš 10 tūkst. – 7 tūkst. metų) ir neolito (prieš 7 tūkst. 500 – 4 tūkst. metų) laikotarpius.
Tyrinėjimus, aptiktų radinių analizę A.Butrimas vienas pats ar su bendraautoriais aprašė knygose, jų medžiaga dažnai rėmėsi kiti istorikai.
Pasak A.Butrimo, akmens amžiaus tyrinėjimai prie Biržulio ežero pradėti 1978 m. ir vykdyti iki 1993 metų. Tyrinėjimams dažniausiai vadovaudavo A.Butrimas. Buvo tiriamos senosios stovyklavietės, kapinynai.
Prie Biržulio ežero aptikti mezolito ir vėlyvojo neolito kapai išsamiai aprašyti puikioje A. Butrimo monografijoje „Donkalnio ir Spigino mezolito-neolito kapinynai. Seniausi laidojimo paminklai Lietuvoje“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012).
Šioje monografijoje paskelbta ne tik archeologų, bet ir antropologų, odontologų, genetikų, biologų, geologų ir kitų sričių mokslininkai tyrinėjimų, susijusių su prie Biržulio aptiktais kapais ir senovės gyvenvietėmis, informacija. Buvo tiriama gamtinė aplinka, gyvūnija, žmonių palaikai, žvėrių kaulai, įrankiai. Tyrinėjimais stengtasi atskleisti Biržulio ežero apylinkių gyventojų etninę tapatybę, religijos reliktus, socialinę sanklodą, mitybą, gyvenimo būdą.
A.Butrimas 2019 metais išleido knygą „Biržulis. Medžiotojai, žvejai ir senieji žemdirbiai X-II tūkstantmetyje pr. Kr. I dalis. Paminklų tyrinėjimai“. Knygoje pasakojama apie ankstesnius tyrinėjimus, apibendrinama ir analizuojama mokslininko vadovaujamų ekspedicijų metu gauta medžiaga. Knygoje iš dalies pakartojama 2012 metais išleistos monografijos informacija, tačiau pateikiama ir daug naujos medžiagos. 2016 metais A.Butrimas išleido knygą „Biržulis. Medžiotojai, žvejai ir senieji žemdirbiai X-II tūkstantmetyje pr. Kr. II dalis. Gintaras“.
Adomas Butrimas, Marius Iršėnas, Tomas Rimkus, Eglė Šatavičė 2024 metais išleido knygą „Biržulis. Medžiotojai, žvejai ir senieji žemdirbiai X-II tūkstantmetyje pr. Kr. III dalis. Keramika ir titnago dirbiniai“.
A.Butrimo straipsniai, apžvelgiantys minėtus tyrinėjimus, paskelbti serijoje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“.
Tomas Ostrauskas paskelbė straipsnį „Vakarų Lietuvos mezolitas“, Lietuvos archeologija. Vilnius, 1996, t. 14, p. 193-196.
Gytis Piličiauskas 2018 metais išleido knygą „Virvelinės keramikos kultūra Lietuvoje 2800-2400 cal BC“, kurioje remiamasi A.Butrimo tyrinėjimais, plačiai apžvelgiama virvelinės keramikos kultūra Lietuvoje.
Adomas Butrimas, Tomas Rimkus, Eglė Šatavičė 2024 metais išleido knygą „Biržulis. Donkalnio ir Spigino salų mirusiųjų pasauliai“. Šioje knygoje pateikiama naujausia informacija, kartais patikslinanti ankstesniuose leidiniuose pateiktus duomenis.
Paminėtomis knygomis, ypač tų, kurių autorius ar bendraautorius yra A.Butrimas, remiamasi šiame straipsnyje. Iš esmės jame perpasakojama minėtų knygų ir straipsnių informacija.
Epochos
Aprašydami A.Butrimo ir kitų mokslininkų tyrinėjimus, dažnai minėsime mezolito ir neolito epochas. Tai – akmens amžiaus laikotarpiai. Mezolitas – vidurinysis akmens amžius, o neolitas – naujasis. Savo ruožtu mezolitas (prieš 10 tūkst. – 5 tūkst. metų) skirstomas į ankstyvąjį (10 tūkstantmetis nuo mūsų laikų), vidurinį (9 tūkstantmetis nuo mūsų laikų), vėlyvąjį (8 tūkstantmetis nuo mūsų laikų).
Pagal kasdieniam gyvenimui reikalingą inventorių, palaidojimo ypatybes, antropologinius tipus, ankstyvajame mezolite išskiriamos Svidrų, Kundos arba Puli, Maglemosės kultūros. Vidurinis ir vėlyvasis mezolitas siejamas su Nemuno kultūra.
Biržulio apyežerių stovyklavietės ir kapai siejami su visu mezolito laikotarpiu.
Lietuvoje neolitas apima laikotarpį prieš 7 tūkst. 500 – 4 tūkst. metų. Skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvąjį (prieš 7 tūkst. 500 – 6 tūkst. 200 metų), vidurinį (prieš 6 tūkst. 200 – 4 tūkst. 900) ir vėlyvąjį (prieš 5 tūkst. 100 – 4 tūkst. metų). Prie Biržulio išliko ir neolito laikotarpio žmonių gyvenimo pėdsakų.
Lietuvoje ankstyvasis neolitas siejamas su Dubičių ir Narvos kultūromis. Vidurinis neolitą atspindi duobelinės-šukinės keramikos, Nemuno kultūros, agrarinio neolito pradžia, kuris anksčiausiai pasireiškė Pamario kultūroje.
Vėlyvasis neolitas siejamas su rutulinių amforų kultūros ir virvelinės keramikos kultūros atsiradimu. Abi šios kultūros siejamos su visai kito antropologinio tipo žmonėmis, nei medžiotojų-žvejų-rinkėjų bendruomenėmis, gyvenusiomis prie Biržulio ežero mezolito ir neolito epochose iki pat vėlyvojo neolito. Šie nauji atvykėliai – indoeuropiečiai, kurie yra daugybės dabartinių bei kadaise išnykusių tautų protėviai. Iš indoeuropiečių prokalbės išsivystė įvairių grupių, tarp jų baltų, slavų, germanų bei kitų, kalbos.
Laidojo Biržulio ežero salose
A.Butrimo monografijoje teigiama, kad negyvo ledo arealinis tirpsmas Biržulio-Lūksto apylinkėse baigėsi maždaug prieš 14-13 tūkstančių metų. Ledo tirpsmo vandenys suformavo minėtus ežerus, kalvas, klonius, griovius – apskritai visą reljefą.
A.Butrimo vadovaujamų tyrinėjimų metu, kaip jis rašo monografijoje, dviejose Biržulio salose, esančiose priešingose šio ežero dalyse (Donkalnis – šiaurinėje, Spiginas – pietinėje), aptikti ir tyrinėti šiuo metu vieninteliai Lietuvoje mezolito ir neolito kapinynai. Donkalnio saloje aptikta 15, o Spigino saloje – 4 kapai.
Įsikurti šiose vietose žmones galėjo paskatinti ir aptinkami ledynų atvilkti titnago ištekliai. Būtent titnagas labiausiai iš visų Lietuvoje esančių uolienų tiko įrankiams ir ginklams gaminti.
Anuo metu Stervo ir Biržulio ežerai sudarė vieną didelį telkinį, kuriame būta gausu žuvies, tapusios pagrindiniu mezolito laikotarpio čiabuvių maistu.
Donkalnis ir Spiginas anuo metu buvo ežero salos. Ištirpus ledynams, dabartiniai Gūšros, Biržulio, Stervo, Lūksto, Paršežerio ir Dievyčio ežerai sudarė vieną didelį ežerą. Jam nuslūgus, giliausiuose duburiuose susiformavo minėti atskiri ežerai.
Mezolito laikotarpio Biržulio gyventojai savo kapinynams ir ritualinėms vietoms pasirinko netoli nuo kranto nutolusias Spigino ir Donkalnio salas.
Donkalnio kalvelė dabar yra Varnių seniūnijos Kalniškių kaime, šiaurėje už Biržulio ežero. Spigino kalvelė yra Kūjainių kaime.
Monografijoje rašoma: „Donkalnio ir Spigino apylinkėse mezolito kapų laikotarpiu (atlantinio klimato laikotarpiu) vyravo tankūs, ūksmingi lapuočių miškai, o pušynai sudarė nedidelę augalijos dalį. Kurį laiką klestėjo guobos. Atlančio pradžioje paplitę lazdynai vėliau buvo išstumti ūksmingų miškų, bet vėlesniųjų mezolitinių palaidojimų laikotarpiu jie vėl išplito ir, be abejo, buvo svarbūs mezolito gyventojų mitybai“.
Donkalnio kapinynas
Pasak A.Butrimo, Šiaurinėje Biržulio ežero dalyje, netoli Kalniškių pusiasalio, aptikta ir tyrinėta net 15 akmens amžiaus kapų, nesuardytų ar perlaidotų palaikų. Šiuose kapuose žmonės palaidoti prieš 8 tūkst. 400 – 4 tūkst. 875 metus. Tai laikotarpis tęsėsi nuo vidurinio mezolito iki vėlyvojo neolito imtinai.
Papasakoti apie kapus, parankiausias minėtas A.Butrimo, T.Rimkaus, Eglės Šatavičės veikalas „Biržulis. Donkalnio ir Spigino salų mirusiųjų pasauliai“. Knygoje nuosekliai ir detaliai aprašyti Donkalnio bei Spigino kapai. Čia perpasakojama knygos informacija.
Šiame, ir kituose veikaluose, aprašomi kapai numeruojami. Tokia tvarka paliekama ir šiame straipsnyje.
Donkalnio 1 kapas. Jame palaidota prieš 5 tūkst. 542 – 5 tūkst. 217 metų mirusi moteris. Tai vidurinio neolito kapas. Ji išgyveno vos 20 metų, buvo tik 143,9-147,3 centimetrų ūgio. Palaikų tyrimai parodė, kad vaikystėje patyrė badavimo periodus. Tarp jos kaulų aptikti mažyčių vaisiaus ar ką tik gimusio kūdikio kauliukų. Pagal genetinius tyrimus, moteris priklausė U5B1 haplogrupei. Knygos autorių teigimu, panašios haplogrupės atstovų ir dabar esama šiaurės Skandinavijoje – tarp samių, lapių. Pagal stroncio izotopų analizės metodą, ji buvo vietinė, gimusi prie Biržulio.
Stroncio izotopų analizė – tai metodas, naudojamas nustatyti medžiagos (dažniausiai kaulų, dantų, uolienų ar vandens) kilmę, remiantis stroncio (Sr) izotopų santykiu. Šių izotopų santykis skirtingose planetos vietose skiriasi, nes jis priklauso nuo vietinių uolienų sudėties. Žmonėms ir gyvūnams valgant, geriant vandenį, stroncio izotopai patenka į organizmą ir „įsirašo“ į dantis augant, o vėliau į kaulus. Paprastai kalbant, šiuo metodu galima nustatyti, ar žmogus gyveno toje vietoje, kur palaidotas, ar gimė kitur ir atkeliavo vėliau.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply