Pasibaigus ledynmečiui, maždaug prieš 10 tūkst. metų Lietuvoje pasirodė ir pirmieji žmonės. Praėjo dar keli tūkstančiai metų ir jie paliko bent kol kas žinomus seniausius kapus ir gyvenvietes Lietuvoje, ir, įstabiausia, Telšių rajono teritorijoje – prie Biržulio ežero. Šių Lietuvos istorijai svarbių atradimų autorius – profesorius Adomas Butrimas.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 56)
Gytis Piličiauskas, Edvardas Simčenka, Justina Kozakaitė, Žydrūnė Miliauskienė, Giedrė Piličiauskienė, Harry Kenneth Robson 2021 metais „Lietuvos archeologijoje“ paskelbė straipsnį „Donkalnio ir Spigino kapinynų akmens amžiaus žmonių kilmė ir mobilumas stroncio izotopų analizės duomenimis“. Autoriai savo straipsnyje apžvelgia visų Donkalnio ir Spigino kapinynuose palaidotų žmonių palaikus pagal stroncio metodą. Šiame straipsnyje remiamasi minėtų autorių išvadomis.
Donkalnio kape 3, šalia antrojo, spėjamo žynio kapo (apie jį kiek vėliau) palaidota 25-30 metų moteris, apie 160 centimetrų ūgio. Kaukolėje pastebėta buku daiktu padaryta sugijusi žaizda. Kaulo augimo sustojimo linijos vaikystėje rodo, kad ji išgyveno badavimo ar ligų laikotarpius. Tyrimai stroncio metodu leidžia spėti, kad vaikystėje ji gyveno pajūryje, prie Biržulio atvyko paauglystėje. Moters kūnas palaidotas suriesta poza – blauzdikauliai buvo pritraukti prie šlaunikaulių. Galva buvo pasukta į šoną, rankos sulenktos, delnai padėti ant juosmens. Moteris palaidota prieš 6 tūkst. 798 – 6 tūkst. 532 metus.
Prieš 8 tūkst. – 7 tūkst. 768 metus 4 kape palaidotas 50-60 metų vyras, beveik 167 centimetrų ūgio. Vyro abiejų rankų kaulai rodė gynybines traumas, kaukolė turėjo skalpavimo požymius. Kaulų augimo linijos rodė badavimą vaikystėje. Panašu, šis vyras buvo itin gerbiamas bendruomenėje, kadangi kape liko daug įkapių – net 83 kabučiai iš pragręžtų žvėrių dantų. Autoriai knygoje rašo: „Individas priklauso haplogrupei U5b2c1 ir yra labai artimas Donkalnio 1, 7, Kretuono (Rytų Lietuvoje), Motalos (Švedijoje) kapams. Visi jie giminiški gana plataus Baltijos regiono medžiotojų-rankiotojų ir žvejų populiacijai, aptinkamai čia per visą mezolitą ir ankstyvąjį bei vidurinįjį neolitą – iki pat indoeuropietiškų kultūrų rato žmonių atėjimo su visai kita genetine kilme“.
Donkalnio 5 dvigubo vaikų kapo galimos datos labai skiriasi. Knygos autoriai pateikia net tris datas, pasirinkome vidurinę – prieš 8 tūkst. 92 – 7 tūkst. 923 metus. Kape palaidoti du vaikai: 7 ir 5 metų. Geriau išliko septynmečio palaikai. Pagal stroncio tyrimus, šis vaikas galėjo gimti prie Baltijos jūros. Nustatyta, kad jie išgyveno kelis badavimo periodus, gali būti, mirė nuo ligos epidemijos ar bado. Vaikai į aną pasaulį išlydėti su Donkalnio mezolito kapams būdingomis įkapėmis – net 45 kabučiais iš žvėrių dantų.
Donkalnio 6 kape palaidota prieš 6 tūkst. 744 – 6 tūkst. 529 metus mirusi 35-40 metų moteris. Ji buvo labai žema – vos 139-148 centimetrų ūgio. Iš dubens kaulų būklės nustatyta, kad ji gimdė 4 ar 5 kartus. Stroncio tyrimo metodas parodė, kad moteris greičiausiai buvo gimusi prie Biržulio ir niekada kitur neišvykusi.
Prie Donkalnio buvo žvyro karjeras. Jį ištyrus, rasti prieš 7 tūkst. 300 – 3 tūkst. 300 metų palaidotų žmonių palaikai, tačiau jau iš suardytų kapų. Karjere aptikti 6 žmonių palaikai – 4 vyrų, 1 moters ir 1 vaiko.
Pagal A.Butrimo informaciją, mezolito laikotarpiu Donkalnyje ir Spigine mirusieji palaidoti 20-40 centimetrų gylyje nuo žemės paviršiaus. Visi mirusieji laidoti aukštielninki, ištiesinti arba suriesti, kartais pusiausėda. Pasak A.Butrimo, į kai kuriuos kapus Donkalnio ir Spigino mezolito laikotarpio kapinynuose gausiai pripilta raudonos ochros, užėmusios didžiąją kapo duobės dalį. Kartais galvos ir juosmens srityje ochros būna gausiau.
Ochros senieji gyventojai pasigamindavo iš geležies rūdos, turinčios limonito. Deginta ochra įgaudavo rudai raudoną atspalvį – tokia naudota ir minėtuose kapuose. Ši medžiaga, tyrinėtojų manymu, galėjo simbolizuoti ugnį. Juo labiau, kad viename kape rastas ir simbolinis židinys.
Mokslininkų teigimu, čia laidoti senųjų europietiškų kultūrų žmonės, o vėliau – indoeuropiečių, taip pat ir senųjų baltų, mirusieji.
Mįslingas žynio kapas
Donkalnio 2 kapo pateikiamos dvi datos: prieš 8 tūkst. 426 – 8 tūkst. 115 ir 8 tūkst. 103 – 7 tūkst. 938 metus. Kape palaidotas 20-25 metų, 167,5-170,7 centimetro ūgio žmogus. Pagal įkapes spėjama, kad jis galėjo būti žynys. Mirusiojo kaukolę ir visą kūną puošė 57 pragręžti kabučiai-amuletai iš žvėrių dantų. Ant kaukolės buvo šių kabučių vėrinys. Jų įkišta į nosies šnerves, sukąsta tarp dantų. Kabučių rasta prie rankų, kojų kaulų. Palaikai vietomis gausiai buvo apiberti ochra, kurioje rastas plunksnos fragmentas. Manoma, kad kabučių vėrinys puošė kailinę kepurę, rūbus. Jie kartu su kabučiais tikriausiai buvo papuošti ir plunksnomis.
Mirusysis palaidotas pusiausėda. Netoli palaikų rasta 50×60 centimetrų dydžio apskaldytų akmenų krūvelė, kuri buvo priberta raudonos ochros. Angliukų neaptikta, todėl manoma, kad tai kapo simbolinis židinys.
Knygos autoriai rašo, kad mirusysis priklausė U5a2d haplogrupei, pogrupiui, kuris žinomas Šiaurės ir Vidurio Europos mezolito kapinynuose. Pasak mokslininkų, tai pačiai haplogrupei priklausė jau aptarta moteris iš Donkalnio 1-ojo kapo.
Stroncio izotopų analizė iš nuolatinio krūminio danties parodė, kad žynys nebuvo vietinis gyventojas, o galbūt atkeliavęs iš pietų Suomijos ar Karelijos. Tačiau, panašu, kartu su tėvais prie Biržulio atvyko dar vaikystėje.
Anksčiau manyta, kad aprašytas Donkalnio 3 kapas priklausė tam pačiam kapui, kaip ir žynio. Spėta, kad 3 kape palaidota moteris galėjo būti paaukota palydėti žynį į pomirtinį pasaulį. Vėlesni tyrimai parodė, kad moteris palaidota maždaug tūkstančiu metų vėliau nei žynys.
Spigino kapinynas
Spigino kalvelės kapinyne palaidoti žmonės, mirę prieš 8 tūkst. 686 – 3 tūkst. 776 metus. Šiame kapinyne rasti keturi akmens amžiaus kapai: trys kapai iš mezolito, o vienas – iš vėlyvojo neolito epochų. Kapuose rasta nedaug įkapių: 7 kabučiai iš žvėrių dantų ir keturi titnaginiai įrankiai.
Pirmame kape palaidotas 35-45 metų amžiaus vyras.
Trečiasis Spigino kapas pats seniausias iš visų Donkalnio ir Spigino kapinynuose. Kape palaidota prieš 8 tūkst. 840 – 8 tūkst. 487 metus mirusi moteris. Deja, palaikai prastai išlikę, todėl nebuvo įmanoma nustatyti moters amžiaus.
Ketvirtajame Spigino kape palaidota prieš 8 tūkst. 482 – 8 tūkst. 138 metus mirusi 30-35 metų moteris. Jos palaikai šiame kapinyne išsilaikė geriausiai. Ji buvo nuo 155 iki 157 centimetrų ūgio. Knygoje autoriai rašo: „Spigino 4 kape palaidotos moters genomo tyrimai rodo, kad ji, kaip ir dalis senųjų europiečių, palaidotų Spigino ir Donkalnio kapinynuose, priklauso U4a2 haplogrupei. Ši moteris, kaip ir kiti Biržulio salose palaidoti mezolito-viduriniojo neolito medžiotojų-žvejų-rankiotojų atstovai – senieji europiečiai, buvo genetiškai labai artima Vakarų Europos medžiotojų ir rinkėjų bendruomenių individams. Ji priklauso tiems gyventojams, kurie turi iki 70 procentų to paties genomo“. Pagal stroncio metodą, moteris buvo vietinė nuo pat gimimo.
Donkalnio ir Spigino kapinynuose beveik visi žmonės buvo palaidoti aukštielninki, išskyrus trečią Donkalnio moters kapą.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply