Vargu ar šioje planetoje yra vieta, į kurią nebūtų įkėlęs kojos lietuvis. Dėl daugybės skirtingų priežasčių ne tiek retai nutinka, kad Lietuvoje gimę bei augę žmonės apsigyvena kitose šalyse. Būna, kad žmogui likimo skirta gimti lietuvių šeimoje, nuo pirmųjų gyvenimo dienų girdėti gražią mūsų kalbą, būti auklėjamam lietuviu, bet gimti ir augti kitam krašte, kitokioje kultūroje. Juk kiekvienas žmogus – atskira istorija. Ir tikriausiai jokia tauta negyvena tik savo žemėje. Bet daugeliu atvejų, net ir atsidūrus kitoje Žemės rutulio pusėje, vidinis ryšys su protėvių žeme nenunyksta. Tuo buvo galima įsitikinti ir tuomet, kuomet Telšiuose lankėsi pasaulio lietuvių delegacija – mūsų tautiečiai, kuriuos likimas nunešė į tolimas platumas.
Stasys Katauskas
Į mažąją sostinę
Ganėtinai gausų būrį linksmai nusiteikusių, į Žemaitijos sostinę atvykusių tautiečių Savivaldybės Didžiojoje salėje pasveikino Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus.Jis svečiams pristatė susitikime taip pat dalyvavusius vicemerą Almantą Lukavičių, Savivaldybės administracijos direktorę Liną Leinartienę bei savo patarėją Agnę Vaitkienę. Dalyvavo ir Savivaldybės tarybos narys, Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Algirdas Žebrauskas.
„Kokia kalba reiktų kalbėti?“, – pradėdamas pasisakymą, šyptelėjo T. Katkus. „Žemaitiškai“, – nuskambėjo iš salės. Tarp keliaujančių po mūsų kraštą pasaulio lietuvių išties buvo nemažai žmonių, kurių šaknys Žemaitijoje. Kai kurių – Telšiuose. Žinoma, būta ir iš kitų šalies vietovių, kitų regionų kilusių tautiečių.
Atvykusiųjų į liepos 23-26 dienomis Žemaitijoje vykusį Pasaulio lietuvių Bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos lyderių suvažiavimą geografija labai plati. Nuo Šveicarijos iki Ispanijos, nuo Australijos iki Kanados. Bet tai netrukdė girdėti svečių lūpose tobulą, be jokio akcento gimtąją kalbą, gimtąją tartį. T. Katkus čia suėjusiems žmonėms pristatė, koks yra ir kuo gyvena mūsų rajonas.
Mero kalboje gan gyvai, truputį žaismingai apžvelgti patys įvairiausi Telšių krašto tikrovės aspektai. Nuo kultūros, sveikatos apsaugos ir švietimo iki ekonomikos ir infrastuktūros. Nuo to, kaip suvokiama ir ką daro savivalda, iki to, kaip gyvena patys žmonės, kuo užsiima jaunimas, kokių paslaugų gali tikėtis senjorai. Išsamų, bet neprailgusį T. Katkaus pranešimą papildė nemažai įvairiausių kartu demonstruotose skaidrėse pateiktų statistinių duomenų, kitokios vaizdinės medžiagos.
Žodžius tarė ir pasaulio lietuvių atstovai. Ypač įsiminė Astos Kulikauskaitės pasisakymas. „Gimiau savo mažojoje sostinėje prie Masčio. Kai paaugau, kai ta maža sostinė pradėjo nebeatrodyti didelė, atsidūriau pajūrio sostinėje Klaipėdoje. Ten dešimt metų – ir jau per maža ta Klaipėda pasirodė. Toliau – į Vilnių, į Lietuvos sostinę, dar didesnę. Ir ten dešimt metų, ir ten jau nebe toks didelis miestas pradėjo atrodyti. Tada atsidūriau visos Europos sostine vadinamam Briuselyje. Aštuoniolika metų. Ir galvoju dabar, kad gal geriau sugrįžti į pačią svarbiausią savo mažąją sostinę“, – sakė A. Kulikauskaitė.
Iš skirtingų žemynų
Susitikimas Didžiojoje salėje baigėsi apsikabinimais, apsikeitimais dovanomis, pasidžiaugimais dėl bendro buvimo. Būta ir linksmų, draugišką juoką sukėlusių epizodų. Vėliau, išėjus nusifotografuoti bendrai nuotraukai priešais Savivaldybės pastatą, pavyko pakalbinti keletą į mūsų miestą atvykusių svečių.
Kazimieras Deksnys gimė Kanadoje, Ontarijo provincijoje, netoli Toronto. Į protėvių kraštą pirmąsyk atvyko 1993-iaisiais. Panašiu laiku pirmąsyk aplankė ir Telšius. Teiraujuosi, kad jei jau taip, pastebėjo turbūt ir kaip per tą laiką mūsų šalis pasikeitė. „Ou, nėra nė ko lyginti“, – emocingai šyptelėjo p. Kazimieras.
Vilma Dobilaitė kilusi iš Kauno. Telšiuose – pirmą kartą. Gyvenimo keliai prieš dvidešimt penkerius metus ją nuvedė į Ispanijos Valensijos miestą. Moteris ten užsiima fotografija, koordinuoja Ispanijos lietuvių kultūrinę veiklą. „Nuostabūs Telšiai“, – paklausta, kokį įspūdį jai paliko Žemaitijos sostinė, atsakė p. Vilma.
Kadaise sėdėjęs Sveikatos apsaugos ministro kėdėje, dirbęs įvairių Lietuvos vyriausybių kabinetuose, Seime, gydytojas Antanas Vinkus taip pat gyrė Telšius, žemaičius ir Žemaitiją bei papasakojo trumpą asmeninio gyvenimo istoriją, kaip jaunystėje teko rinktis tarp medicinos studijų ir minties tapti kunigu, kaip dėl religinių įsitikinimų ir tėvo pastabos teko apsispręsti, kurios gydytojo specializacijos atsisakyti.
Australijoje, netoli Sidnėjaus gyvenanti Rūta Peleckienė taip pat Telšiuose pirmą sykį. Nuolat besišypsanti moteris sakė susižavėjusi Telšiais ir kvietė susipažinti su dar viena mūsų mieste apsilankiusia Australijos lietuve Jurgita Černiauskaite.
Jūratė Caspersen ir Vilma Kinčiūtė-Kern prisistatė esančios Šveicarijos žemaitės, sakėsi ir Šveicarijoje šnekančios žemaitiškai. Pasak J. Caspersen, žemaitiškumo vėliavą šioje kalnuotoje Alpių šalyje labai padeda nešti žmonės iš mūsų miesto. Šveicarijoje jau lankėsi telšiškiai teatralai, ruošiamasi bendram Šveicarijos žemaičių projektui su kalbininku Juozu Pabrėža ir telšiškiu architektu Algirdu Žebrausku. Planuojama, kad rudenį į Šveicariją atvyks ir turizmo sektoriaus atstovų delegacija iš Telšių.
Įstrigo malonus, šiltas bet kurio užšnekinto svečio ar viešnios bendravimas, domėjimasis mūsų miestu.
Lietuva telpa mumyse
Po susitikimo Savivaldybėje svečiai susitiko su Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi bei Arkivyskupu Lionginu Virbalu SJ.
Vakare Telšių kultūros centre svečių laukė kultūrinė programa, kurioje skambėjo muzika, sveikinimo žodžiai ir dalyvių pasisakymai. Svečius pasitiko Telšių meno mokyklos pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Dariaus Jurgučio, o Ernesta Dargužienė atliko dainą „Giminės“. Renginyje taip pat pasirodė Telšių kultūros centro šokių kolektyvas „Vėlunga“, vadovaujamas Dainos Butkienės.
Vėliau Gediminas Jokubauskas surengė žemaitiškų dainų koncertą, o vakarą užbaigė Dianos Bumblauskienės ir folkloro kolektyvo „Spigėns“ vedami naktišokiai.
Kreipdamasis į pasaulio lietuvius, meras T. Katkus kalbėjo apie Žemaitijos sostinės išskirtinumą ir žmogaus ryšį su gimtuoju kraštu.
„Labai malonu matyti Jus Telšiuose, mieste, kuris, kaip ir Roma, stovi ant septynių kalvų. Gal mūsų kalvos ir ne tokios garsios kaip Romos, tačiau nuo jų geriausiai matyti tai, kuo šis kraštas yra unikalus – savo istorija, kultūra, tradicijomis ir, žinoma, žmonėmis.
Telšiuose turime ir ypatingą skulptūrą – „Žemaitijos gaublį“. Ji atsirado kaip rimtas ir kartu šmaikštus atsakymas tiems, kurie vis dar abejoja, ar žemaičių tauta iš tikrųjų egzistuoja.
Šis gaublys man primena paprastą dalyką: nors pasaulis ir labai didelis, žmogui jo gimtasis kraštas gali būti dar didesnis. Nesvarbu, kur gyventume, Tėvynę nešiojamės kartu su savimi – kalboje, prisiminimuose ir širdyje.
Esame nedidelė tauta, išsibarsčiusi po daugybę pasaulio šalių. Tačiau mūsų ryšys, vienybė ir meilė savo kraštui tą didelį pasaulį tarsi suspaudžia į vieną lietuvišką gaublį. Kaip čia, Telšiuose, visa Žemaitija telpa vienoje skulptūroje, taip ir Lietuva telpa mumyse.
Džiaugiuosi, kad atvykote susipažinti su mūsų kraštu, jo žmonėmis, kultūra ir žemaitišku būdu. O galbūt ir prisiminti savo protėvius, kilusius iš šių kraštų.
Viena galiu pasakyti: jeigu kada nors kokioje nors užsienio šalyje Jūsų paklaustų, kur yra Lietuva, nedvejodami atsakykite: „Šalia Žemaitijos pasaulio“, – sakė T. Katkus.
Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke pažymėjo, kad kiekvieną vasarą pasaulio lietuvių keliai veda į Lietuvą, o šiemet tautiečiai susitiko Žemaitijoje – krašte, kuriame ypač stipriai jaučiama bendruomeniškumo dvasia.
„Čia susirinkome kaip viena pasaulio lietuvių šeima – pasidalyti patirtimis, sustiprinti ryšius ir kartu kurti ateities darbus. Antroji suvažiavimo dalis skirta pažinti Telšius, susitikti su vietos bendruomene ir dar kartą įsitikinti, kad Lietuva prasideda nuo žmonių.
Didžiausia mūsų stiprybė – bendrystė. Nesvarbu, kuriame pasaulio krašte gyvename ar kokios šalies piliečiai esame, mus vienija lietuviška tapatybė, atsakomybė už Lietuvą ir noras prisidėti prie jos ateities.
Šis suvažiavimas – ne tik darbingas, bet ir kupinas prasmingų susitikimų, naujų pažinčių bei įkvėpimo. Todėl pasirinktas šūkis „Stiprybę teikia vienybė ir pasirengimas“ atspindi mūsų bendrą siekį. Šiandien, kai gyvename sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu, ypač svarbu išlikti susitelkusiems. Mūsų stiprybę lemia ne tik tai, kiek mūsų yra pasaulyje, bet ir tai, kaip gebame veikti kartu, būti pasirengę iššūkiams ir išvien stiprinti Lietuvą“, – sakė D. Henke.
Taip pat PLB pirmininkė D. Henke už bendradarbiavimą, dėmesį ir pagalbą organizuojant Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos lyderių suvažiavimą padėkas įteikė Telšių rajono savivaldybės merui Tomui Katkui, Telšių vyskupui Algirdui Jurevičiui ir mero patarėjai Agnei Vaitkienei.
Į susirinkusiuosius kreipėsi ir ambasadorius, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje Antanas Vinkus: „Brangūs broliai ir sesės. Ačiū, kad atvykote į savo Tėvynę. Tik jausdami bendrumą ir pasitikėjimą vieni kitais, esame stiprūs, esame vienintelės Tėvynės Lietuvos vaikai. Meilė gimtajam kraštui mus jungia, veda pirmyn ir skatina daryti prasmingus bei kilnius darbus vardan klestinčios Lietuvos“, – kalbėjo A. Vinkus.
Skirtingose sveikinimo kalbose kartojosi viena mintis – kad ir kur pasaulyje gyventų lietuviai, juos jungia gimtoji kalba, bendrystė, atsakomybė už savo šalį ir meilė Tėvynei.
Šv. Justino medaliu apdovanotas A. Vinkus
Kitą dieną – sekmadienį – suvažiavimo dalyviai susirinko Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, o homiliją sakė išeivijos lietuviams gerai pažįstamas arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ.
Po šv. Mišių Telšių vyskupas A. Jurevičius už ilgametį ir vaisingą bendradarbiavimą su Telšių vyskupija Šv. Justino medaliu apdovanojo Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovą Lietuvoje A. Vinkų.
Po šv. Mišių svečiams surengta ekskursija po Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą, kurios metu pristatyta šventovės architektūra, istorija ir joje saugomos religinio bei kultūrinio paveldo vertybės. Popietę suvažiavimo dalyviai tęsė pažintimi su Žemaitijos sostine. Ekskursijos metu aplankytos svarbiausios miesto vietos, pasakota apie Telšių istoriją, žemaitišką kultūrą, miesto simbolius ir išskirtinę mažąją architektūrą.
Leave a Reply